Aurimas DAUTARTAS


2006-07-15
Darius SĖLENIS
Aurimas DAUTARTAS

Jo gyvenimas - tarsi ant sūpuoklių. Laimė ir nelaimė, juoda ir balta, begalinis džiaugsmas ir skausmo ašaros... Televizijos laidų vedėjas, daugiau kaip 10 metų įvairiose radijo stotyse dirbęs jaunas vyras - vėl vienas. Šiuo metu - ir be mylimo žmogaus, ir be darbo. Tačiau įpratęs prie likimo vingių jis nuolat stengiasi eiti į priekį. Nors nuolat sustoja kryžkelėse ir privalo kažką pasirinkti.

- Kažkada sakei, kad esi tarp dangaus ir žemės.

- “Funky” taip dainavo, - uždainuoja ir susimąsto: - Tarp žemės ir dangaus yra tokia šalis... Ta vieta gali būti prie Elektrėnų. Dangus - Vilnius, žemė - Kaunas. Arba atvirkščiai. Šiandien esu ant žemės, - juokiasi.

- O neseniai pasibaigusį žemišką žaidimą - pasaulio futbolo čempionatą žiūrėjai?

- Oi, futbolas, krepšinis, lauko tenisas ir kitos pagrindinės sporto šakos mane domina. Mažiau - sumo.

- Zinedinas Zidanas - chuliganas, italai - provokatoriai ir bobos. Ar ir viena, ir kita?

- Man labai gaila anglų. Turėjau atsarginį variantą - olandus, bet ir jie iškrito. Už juos sirgau dar nuo Gulito laikų. Kieme bėgiojome ir visi buvome gulitais, van bastenais.

Nuvylė portugalai - man nepatinka, kai dominuoja vaidyba ir provokacijos, o jei taip dar laimi medalius - jau šlykštu. Suprantu, bet nepateisinu ir Zidano elgesio. Matyt, jis viską sužinojo apie savo mamą. Po tokių poelgių pastebi daugiau, įvertina ir teisėjas, ir žiūrovai.

- Tu esi nešvariai žaidęs ir kažką provokavęs?

- Hm. Kažką apgaudinėjęs? Provokavęs - taip. Kai buvo dvidešimt keleri, tai atėjo su populiarumu. Didžiausios ir nešvariausios provokacijos susijusios su mano žmona, kai negalėjome pasidalyti savo vaiko. Tuo pačiu dalijomės ne vaiką, o per pusę pjovėme save. Kiekvienas turėjome nešvarių kėslų ir imdavomės veiksmų.

- Esi pasidavęs provokacijai ir atsakęs veiksmu?

- Smurtas? Aš prieš bet kokį smurtą. Esu nukentėjęs ne kartą.

Tačiau tai nėra nešvarus žaidimas. Pirmieji sugalvojome skelbti per radiją, kur stovi kelių policijos ekipažai. Direktorius prieštaravo, tačiau padarėme savo. Siekėme šios idėjos autorystės, bet mums buvo parodytos durys. Pagal skambučius jie suvokė, kad tokią laidą galima parduoti labai pelningai. Jei galėčiau parduoti kiekvieną savo idėją... - atsidūsta.

- Grįžtam prie smurto. Tai, kad mušei savo moterį, - blefas, melagystė?

- To niekada nebuvo, - sako ramiai, nesiteisindamas. - Aš - prieš smurtą. Daugiausiai, ką padariau, smarkiai rėkiau, trenkiau durimis. Na, galbūt kažką sudaužiau.

- Tu nenuskriaudi net... 

 

- Lanku nušoviau varlę. Bet čia... - neranda tinkamo žodžio.

- Tavo gyvenimas tarsi ant svarstyklių... 

 

- ... aš tai vadinu kryžkelėmis, kai reikia rinktis.

- Tu nepastovus ir nuolat linkęs rizikuoti? 

 

- Taip. Tačiau man visuomet reikėdavo kažką pasirinkti. Žiauru, - purto galvą.

- Tačiau vestuvės su Elada buvo itin greitos ir netikėtos. Bene po savaitės pažinties susituokei Nidos kopose. Liežuvautojai trynė rankas: mes taip ir sakėme, kad iš tokių greitų vestuvių nieko nebus. 

 

- Ne! Duok Dieve, jie tai patirtų, ką man teko patirti. Ir nuostabaus, ir ne. Tikrai to nesigailiu.

- Internete Tavęs nemėgstantieji rašydavo, kad esi bobinčius ir Vilniuje lakstei paskui mergas. 

 

- Dalykai, kurie atrodo akivaizdūs, bendraujant su žmonėmis taip pat gali keistis. Atrodė, kad nieko jau nereikia daryti. Tačiau moteriai reikia dėmesio. Nesuprantu moterų, kurias muša vyrai, o jos atleisdamos guodžiasi, kad joms už tai vyrai nuperka juvelyrinių dirbinių, drabužių, naują mašiną.

- Palauk, o Tu? Papasakok apie save. 

 

- Galvojau, kad mano pareiga - atsikelti, nueiti į darbą, atnešti krūvą pinigų. Vienu metu keldavausi 5, grįždavau vakare, po to neišsimiegojęs teisindavausi, kad kitas žmogus nesupranta, kaip aš sunkiai dirbu. Na ir kas, kad sunkiai dirbu ir neišsimiegu? Moteriai reikia dėmesio. Ypač kai ji nėščia guli lovoje ir mato, kad aš puošiuosi, einu į renginį, į klubą, o grįžtu išgėręs. Tai neprideda pliusų ar pasitikėjimo.

- O dėl Tavo gerbėjų? 

 

- Aš mylėjau pačią seksualiausią moterį Lietuvoje. Neseniai su Aušriu kalbėjome apie darbus ir žiūrėjome į praeinančias merginas. Atrodė, kad kai kurios atitinka visus seksualumo standartus, tačiau nedega lemputė pas ją, nedega, - spragteli pirštais. - Gerai bent tiek, kad jos perskaitė moterų žurnalus, kuriuose rašoma, kaip seksualiai atrodyti. Bet pas ją degė tokia lemputė, buvo toks šarmas. Mes esame su ja prikrėtę tiek dalykų! Tuo negyvenu, bet to niekada nepamiršiu.

- Tau 30? 

 

- Prieš kelias dienas sukako 31-eri... Ramiai atšventėme. Keli draugai, artimieji pasėdėjome klube “Amerika pirtyje”.

- Kaip paaiškintum repliką, jog Aurimui tinka vasaras leisti Ginučiuose, o žiemos vakarus - “Amerikoje pirtyje”? 

 

- Kur čia perskaitei? Ginučiai? Kur čia yra? - išpučia akis. - “Amerikoje pirtyje” aš tik dirbu. Sutinku su Andrium Mamontovu, kad jau neverta skaityti atsiliepimų internete.

- Ko išmokė gyvenimas įkopus į ketvirtąją dešimtį? 

 

- Suvokiau, kad jis labai trumpas. Ką nors mylėti yra didelė Dievo dovana. Būti mylimam reikia labai norėti - tai tarsi laimėti loterijoje aukso puodą.

- Tai koks velnias Tave nutrenkė į “Idealią porą”? Norėjai šou? 

 

- Žiūrėdamas į mane bejausmiu tonu klausi, ar aš norėjau šou? To gyvenime man netrūko ir galėčiau tokį šou padaryti... Draugai sakė, kad prieš realybės šou, matyt, buvo padarytas įspūdingas kastingas. Sutikau, tačiau vis dėlto abejojau, todėl pusantro mėnesio veidą slėpiau po kauke. Ir vis tikėjausi, kad ateis būtent ta...

- Sako, kad esi savo darbo profesionalas, bet, kalbant apie meilę nežinai, kokios moters nori. 

 

- Daugybės klausimų, kuriuos man pateiki, aš sau nesu uždavęs, todėl mano atsakymai yra tos akimirkos improvizacija, - susimąsto. Čia pat stovi beveik nepaliestas bokalas alaus. - Nenoriu ieškoti palyginimų. Ją sutinku arba - ne. Gali eiti milijonai merginų, bet jei kažko tokio nebus... - gūžteli pečiais. - Buvau suradęs moterį, buvau. Ne, nėra jokių kriterijų. Net internete užsiregistravau keliose svetainėse. Aš galiu atkreipti dėmesį ir į neišvaizdžią merginą. Gal ji ne taip rankas laiko, - gestikuliuodamas rodo rankų padėtį. - Gal ne taip valgo, gal kažkokios ypatingos blakstienos?

Tik likimas suveda, arba - ne. Tačiau jei likimas suves ir tu, būdamas toje vietoje, neprasilenksi, užkalbinsi, - bus nuostabu. Dažnai merginos sako, ai šitas - mergišius, - pastebimai pakitusiu tonu. - Tačiau jūs man patarkite, kaip norėdamas su moterimi išgyventi visą gyvenimą, gali ją rasti neapsikabinęs, nepasibučiavęs, nepapietavęs, kartu nemiegojęs. O jei po to pajunti, kad ji netinkama?

- Tu dažnai buvai netinkamas, atstumtas? 

 

- Jei jau bučiavomės - taip nebuvo, - šypteli. - Po to atstumdavau aš. O jei niekas neatvedė iki bučinio - tuomet buvo tokių, kurios nemanė, kad su manimi verta prasidėti.

- O kas įvyko su antrąja meile? Remontavai butą, tikėjaisi, kad gyvensite kartu... 

 

- Mergina iš sveikatingumo ir sporto centro reklaminių skydų? - likimo ironija, bet nežinodamas susitikimą pasiūliau būtent šio centro bare. Kažkur už keliolikos metrų kabojo reklaminis stendas su žavia mergina.

- Per televiziją atrodė, kad Tu atradai savo laimę, bet tarsi to bijojai. 

 

- Viskas baigėsi prieš Kalėdas. Ji pasakė “nemyliu”... - kalba nenoriai. - Koks tau žmogaus elgesys nepatinka?

- Hm... Daug kas. Arogancija, chamiškumas, bukumas, perdėtas egoizmas... 

 

- Tai gali erzinti, gali erzinti net odekolono kvapas, gali... - tarsi teisindamasis pažvelgia į akis. - Ji sakė, kad per gyvenimą aš skrendu. O ji vaikšto žeme. Aš jai sakydavau, kad man patinka skristi, fantazuoti. Ji realistė, pragmatiška.

- Anot astrologų, ji turėtų būti Jautis arba Ožiaragis? 

 

- Ožiaragis... - šypteli. - Prisipažinsiu, dabar merginų klausiu, ar tu ne Ožiaragis? Viskas, anot jos, turi būti taip, taip ir taip.

- Ar neatrodo, kad būdamas 31-erių metų vis dar esi vaikas? 

 

- Aš pasijuoksiu, kai tos moterys su savo rimtais vyrais po kelerių metu pasiilgs romantikos, fantazijų, improvizacijų. Tačiau aš žinau, kas yra atsakomybė, šeima, pareiga. Žinau, kad noriu šeimos, vaikų. Žinau, ką reiškia jais rūpintis. Esu išmokęs daugybę gyvenimo pamokų. Kaip dešimt Dievo įsakymų.

- Kodėl esi sakęs, kad Vilnius - pažadėtoji žemė? Kaunui nesimpatizuoji? 

 

- Aš visuomet buvau ir esu Kauno patriotas. Ne veltui buvo pykstamasi, kai kiekvieną savaitgalį reikėjo važiuoti į Kauną. Čia mano tėvai, draugai ir gimtasis miestas. Todėl čia nusipirkau butą su terasa. Net nežinau, kodėl aš dar nepritampu Vilniuje. Per septynerius metus to padaryti nepavyko.

- Beje, kodėl sakai griežtą “ne” rūkymui? Draugams net neperki cigarečių, nors gali padovanoti penkis litrus naminukės. 

 

- Nepatinka, kai rūko greta. Tai žmonės, kurie savęs nemyli. Juolab tai - minimalus malonumas, o medicinos įrodyta, kad žala - didelė. Aš nemoku rūkyti.

- O pakampiais traukei “žolytę”. 

 

- Kas jos netraukė?

- Man negėda prisipažinti - netraukiau. 

 

- Gal tu laimingas, gal - aš? Yra kaip yra. Man visą gyvenime nepatiko žuvis, ir ketvirtadienis mokykloje buvo kančia, nes valgykloje maitino žuvies kotletais. Gal charakteris, būdas? Dabar nevalgau mėsos, bet valgau salotas, kartais - žuvį. Negaliu pasakyti, kad tai yra pigiau ar blogiau. Improvizuoju.

- Viską gamini pats? 

 

- Taip. Gyvenu vienas.Tvarkau, skalbiu, gaminu valgyti, mezgu. Aš tiek paauglystėje dirbęs...

- Žinau, kad teko būti ir smaluotoju, ir baldų surinkėju... 

 

- (Linksi galva.) Aha, po 20 litų per dieną uždirbdavau. Ko tik nedariau.

- Plaukus šviesiomis sruogomis nusidažei irgi bėgdamas nuo monotonijos? 

 

- Smagu. Tas pats, kaip pasikeisti šukuoseną, drabužius.

- Kodėl atsisakei stiprių alkoholinių gėrimų? 

 

- Smarkiai keičiasi požiūris. Stiprūs gėrimai sukuria iliuziją. Geriau dirbti ir priėjus kryžkelę rinktis blaivia galva. Dabar, jei galėčiau, mieliau ne kalbėčiau su tavimi, o leisčiau laiką su vaiku. Galima jaudintis ir dejuoti, bet galima gyventi toliau.

- Kada paskutinį kartą matei Gustę? 

 

- ... per Kalėdas, - po pauzės. - Penkiolika minučių Vilniuje. Per gimtadienį sulaukiau sveikinimų tik nuo Gustės močiutės. Teismo sprendimas yra: nurodyta vieta, kas ją atveža, kas pasitinka. Dukrą galiu matyti kiekvienais metais kartą per savaitę, bet...

Nenoriu tikėtis, kad ji nenorės su manimi pasimatyti. Draugai tvirtina, kad vieną galimybę aš turėsiu. Kada nors ji paskambins ir tam privalau visą laiką rengtis. Ir tuo pačiu, norėdamas ją pritraukti prie savęs, turėsiu būti puikiu aktoriumi.

- Lauksi tos galimybės ar mokysies būti aktoriumi? 

 

- Lauksiu galimybės. Už vaiką nieko brangesnio neturiu, - atsidūsta ir be pompastikos klausia: - Kodėl man taip nesiseka? Jau vaikystėje įkrisdavau į balą, užkliūdavau už šakos. Ir taip nuolat. Taip, man nutikdavo ir labai gražių dalykų. Bet taip pat nuolat smarkiai gaudavau per galvą. Kodėl? Mamai kažkada guodžiausi. Gal tėvai iš liūdesio suprojektavo? Gal ne tos mėnulio fazės? Gal esu prakeiktas ar nužiūrėtas? Gal kaip vudu, kažkas ir dabar bado mano lėlytę?

- Kada Tau paskutinį kartą sustojo laikas? 

 

- Kai prieš penkerius šešerius metus padariau avariją. Greta sėdėjusi žmona neteko sąmonės. Matei animacinį filmą apie voveriuką “Anapus tvoros”? Aa, matei. Tai pameni, kai jis išgėrė energinio gėrimo ir lakstė it pasiutęs, o visi aplink stovėjo tarsi įbesti. Per avariją viskas vyko panašiai, tarsi sustojo laikas. Bandžiau atidaryti duris - neatsidarė, rėkti - niekas negirdi. Mobiliojo ryšio telefonu niekas nemokėjo iškviesti greitosios pagalbos.

- Hm... O aš tikėjausi, kad bent šį kartą paminėsi ką nors linksmesnio. 

 

- Na, matai... - skėsteli rankomis. - Kai gera, man laikas lekia greitai. Kaip šokant parašiutu.

- Bet kitiems laimės akimirkomis laikas sustoja ir neegzistuoja. Tu tikrai rašai knygą savo dukrai? Tai nėra kažkoks ekshibicionizmas ar pompastiškumas? 

 

- Rašau. Ar taip nėra? Hm. Nežinau. Knygą rašau Gustei apie žmogų, kuris ją labai myli. Taip, knygą išleisiu. Ten bus tik teisybė.

- Rašysi apie savo jausmus dukrai ir išleisi knygą? Kodėl? Tai juk labai intymu. 

 

- Aš ją labai myliu ir neturiu ko slėpti. Tikiuosi, kad ji tą knygą kada nors perskaitys.