Tautodailininkų Jazerskų namuose dūzgia staklės, senoviniai kuparai susigrąžina savo grožį ir kilmę

Gėlėse skendinti jauki sodyba Upelio gatvėje Panemunėje - tarsi į miestą atkeliavusio lietuviško kaimo ir jo amatų salelė. Joje liaudies meną puoselėja kelios Jazerskų kartos.

Nesiskiria su staklėmis

“Ko labiausiai reikia audėjai? Geležinės kantrybės. Gal todėl ir mokinių nedaug išugdžiau - merginos truputuką pramokdavo austi ir atsižadėdavo šito amato. Va, anūkė Urtė pabandė - išaudė kilimuką, bet tuo ir baigėsi”, - sako 82 metų tautodailininkė, Pauliaus Galaunės premijos laureatė Ona Jazerskienė. Ji pati į stakles sėdo trylikos. Dabar jau kilometrais galėtų skaičiuoti išaustas lovatieses, rankšluosčius, takelius, audinius prijuostėms, sijonams, liemenėms. Būsimoji vienuoliktokė Urtė pripažįsta, kad audimas - sunkus darbas, bet joks “Klausimėlis” jos neišmuštų iš vėžių, prireikus atsakyti, kas yra muštuvai, skietas, šaudyklė, nytys, pakojos. Juk jos močiutė - Audėjų audėja, šį titulą pelniusi prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje rengtose Amatų dienose.

Nepaisant garbaus amžiaus, Ona Jazerskienė, vos atšilus orams, valandų valandas praleidžia savo dirbtuvėje. Dažo siūlus, suka juos į sruogas, apsimeta audimą senose staklėse, kurios jai ištikimai tarnauja jau kone septyniasdešimt metų. Versdama albumėlį su įklijuotomis audinių skiautelėmis, tautodailininkė sako, kad čia sudėtos vien jos austų liemenių atraižėlės - daugiau nei keturių šimtų raštų medžiagų pavyzdžiai. Kitų audinių jau ir skaičių pametusi.

O.Jazerskienės audinių yra visuose Lietuvos muziejuose. Birželio viduryje Zyplių dvare Šakių rajone atidaryta nuolatinė tautodailės ekspozicija. Joje įsikūrė ir iš pakaunėje esančios Piliuonos kilusios Onos Jazerskienės darbo zanavykų ir kapsų kostiumai. Tačiau meistrė yra išaudusi ir žemaitiškų, aukštaitiškų kostiumų, gerai išmano, kuo jie skiriasi. Jos sukurtais tautiniais drabužiais puošėsi “Kupolės”, “Sutaro” folkloro ansambliai, Atgimimo laikais juos labai noriai įsigydavo mūsų moterys. Dešimtys O.Jazerskienės išaustų kostiumų iškeliavo į Ameriką. “Va, Pauliaus Galaunės dukra, gyvenanti Amerikoje, užsisakė pas mane tautinius drabužius”, - rodo nuotrauką liaudies menininkė.

Paveldėjo meilę tautodailei

Jazerskų šeima - tikras tautodailininkų klanas. Trys Onos Jazerskienės vaikai pasekė jos pėdomis - yra liaudies amatų žinovai ir puoselėtojai. Dukra Eleonora Rainienė mezga, neria, siuvinėja, kuria priedus tautiniams kostiumams. Ji ir gyvena, galima sakyti, tame pat kieme. “Va, už daržo stovi Eleonoros namas. Tik Vygantas pabėgo - gyvena Rokuose”, - vardija tautodailei atsidėjusią giminę kartu su mama gyvenantis sūnus Valentinas. Jis, nors baigė Dailės institute keramikos specialybę, metams bėgant vis labiau ėmė žavėtis liaudiškąja kūrybos kryptimi, teoriniais tautodailės dalykais. Keramiko estafetė perduota broliui Vygantui, kurį per Kauno miesto dienos šventę jau įpratome matyti demonstruojantį puodžiaus amatą. Keramikoje jėgas bando ir Vyganto sūnus Andrius, kol kas vienintelis iš jauniausios Jazerskų kartos pasišovęs tęsti giminės tradiciją.

Valentinas Jazerskas - stipriausias tautodailininkų giminės teoretikas. Jis yra Tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovas, Etninės globos tarybos Sūduvos regiono padalinio pirmininko pavaduotojas. Tačiau po seminarų, posėdžių rankos panyžta ir prašosi “nepopierinio” darbo.

Prosenelių skrynių paslaptys

Prie žiedimo rato dailininko keramiko diplomą turintis Valentinas jau retai prisėda - dabar jo širdį užkariavo senovinės skrynios ir kuparai. Juos tautodailininkas ir restauruoja, ir pats daro. Jis valandų valandas gali pasakoti, kuo skiriasi etnografinių Lietuvos regionų skrynios, kokiomis spalvomis, raštais jos puoštos: “Skrynioms būdingos spalvos - tamsiai mėlyna, žalia, tamsi raudona, mažiausiai pasitaikydavo geltonų. Gaubtais antvožais dirbdintos Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, lygiu viršum - Suvalkijoje ir Žemaitijoje. Puošniausios žemaičių ir suvalkiečių skrynios - su ištapytais langais, kuriuose auga gyvybės medis, žydi gėlės, tupi paukšteliai. Aukštaičiai margindavo kuparus smulkiu geometrišku raštu, panaudodami iš bulvės ar buroko išpjautą trafaretą. Tokį liaudišką būdą ir aš sėkmingai naudoju”.

Jau dešimt metų skryniomis besižavintis Valentinas Jazerskas sako norįs, kad tautodailininkai atgaivintų liaudiškų tapytų baldų amatą. “Senienos, liaudiški baldai ir rakandai vėl ima sugrįžti į mūsų interjerus. Jie puikiai gali papuošti sodybą, erdvų namą, restoraną ar užeigą. Tik gaila, kad jose tie daiktai neretai sumesti bet kaip, net po atviru dangumi, ir jų amžius nebus ilgas”, - dėsto tautodailininkas.

Pasak Valentino Jazersko, jokios dabar paplitusios kirviu ar vinių pėdsakais dirbtinai pasendintos imitacijos neatstos autentiško daikto. Gaila, kad madų skersvėjuose jų nemažai praradome. Valentinas prisipažįsta pats jaunystėje sukęs nosį nuo mamos kraitinio bufeto ir raginęs išmesti. Dabar jo atrestauruotas senovinis baldas yra Jazerskų svetainės puošmena.