Kaunietis verslininkas Darius Vaičiulis užkopė į vieną aukščiausių Himalajų viršukalnių Tho Oyo, kurią ne visuomet įveikia net profesionalūs alpinistai 

Kaunietis verslininkas alpinizmu pradėjo domėtis vos prieš kelis mėnesius. Iš tiesų jis net nėra alpinistas, tik nuolat stengiasi rasti būdų, kaip kuo ekstremaliau ir įdomiau praleisti atostogas. “Gulėti paplūdimyje ir degintis saulėje - ne man”, - sako tikras adrenalino fanatikas, šešias savaites praleidęs Himalajuose ir tapęs pirmuoju kauniečiu alpinistu, įveikusiu Tho Oyo viršukalnę, kurios aukštis 8200 metrų.  

Užteko vienos pamokos  

Paprastai Į Himalajus vyksta tik patyrę alpinistai, nes šių kalnų viršukalnės laikomos vienomis sudėtingiausių. Tačiau kaunietis verslininkas, paklaustas, į kokias viršukalnes jam teko įkopti iki Tho Oyo, tik nusišypso. “Prieš ekspediciją į Himalajus teko kopti į Monblaną, tačiau to nevadinčiau alpinizmu. Tiesiog Europoje mokėmės pagrindinių elgesio kalnuose taisyklių”. Tik tokius įgūdžius turėjęs vyras nusprendė šturmuoti vieną Himalajų viršukalnę, kuri vos 648 metrais žemesnė nei Everestas.

Jis nesureikšmina alpinizmo įgūdžių ir sako, kad mėgėjas gali pasiekti daugiau nei patyręs kalnų ir kopimo žinovas. “Apskritai nežinau, ar tikslus yra alpinisto apibrėžimas. Juk paprasčiausią vaikščiojimą kalnais galima vadinti alpinizmu. Be to, nepatyręs alpinistas kalnuose būna gerokai atsargesnis”, - kalbėjo D.Vaičiulis.

Jis neslepia, kad jo pasiekimas daugeliui kelia nuostabą, todėl dažnai juokauja, kad kalnuose buvo ne vieną kartą. “Na, yra tekę slidinėti”, - šypsojosi alpinistu savęs vis dar nedrįstantis vadinti kaunietis.  

Aklimatizacijai - keliolika dienų  

D.Vaičiulio gyvenime apskritai netrūksta įvairių nuotykių ir ekstremalių situacijų. “Gal ir nepatikėsite, bet prieš metus nusprendžiau, kad noriu lipti į kalną. Tiesiog turėjau tikslą ir pradėjau ieškoti tokių ekskursijų rengėjų”, - pasakojo vyras. Ilgai ieškoti neteko, Darius po kelių mėnesių jau buvo Prancūzijoje, ten vyko pirmieji bandymai ir alpinizmo pamokos.

Kartu su kauniečiu Prancūzijoje mokėsi ir kiti ekstremalai. Daugeliui jų alpinizmas buvo nauja sritis. “Tarp komandos narių nebuvo nė vieno lietuvio. Daugelis jų tiesiog troško nuotykių ir aktyviai praleisti atostogas. Puikiai sutariau ir su danais, ir britais, ir Azijos šalių gyventojais”, - neslėpė kaunietis.

Rugpjūčio pabaigoje nuotykių ištroškusi komanda jau buvo Tibeto sostinėje. “Iš jos iki bazinės stovyklos važiavome džipais. Kelionė truko kelias dienas”, - pasakojo vyras ir prisiminė jausmą, kai ekspedicija įsikūrė bazinėje stovykloje.

“Privalėjome aklimatizuotis. Prieš viršukalnės šturmą bazinėje stovykloje gyvenome keliolika dienų”, - prisiminė vyras. Jis neslėpė, kad ekspedicijos sąlygos buvo puikios, todėl viršukalnės šturmui tinkamai pasirengė.  

Svarbiausia - psichologinis pasirengimas  

Ekspedicijoje kartu su vyrais viršukalnę panoro įveikti ir dvi moterys. “Jos žinojo, ko nori. Nebuvo jokių verkšlenimų ar aikštingų pageidavimų”, - sakė D.Vaičiulis. Su didžiausiu malonumu jis kalba ir apie patį kopimą.

“Judėjimai pirmyn atgal ir užima daugiausiai laiko. Kiekvieną dieną stengiesi įkopti vis aukščiau ir aukščiau. Kuo daugiau judi, tuo geriau pasiruoši viršūnės šturmui. Turėjome gerus bei patyrusius šerpus”, - sakė D.Vaičiulis.

Kai ekspedicijos dalyviai apsiprato, kopė gana greitai. “Vieną dieną lipome į pirmą stovyklą, kitą - į antrą, trečią - į trečią, kol nulipome iki pirmos stovyklos”, - prisiminė kaunietis verslininkas.

Siekiant tikslo, nepavyko išvengti Himalajuose įprastų sunkumų. “Oro Himalajuose trūksta nuolat, todėl ant viršukalnės stovėjome vos keliolika minučių. Tačiau reikia priprasti prie tokių oro sąlygų. Jei organizmas nesugeba adaptuotis, telieka važiuoti namo”, - apie gamtos diktuojamas taisykles pasakojo alpinistas.

Jis paneigia ir kai kuriuos stereotipus, esą į kalnus turi kopti tik fiziškai stiprūs žmonės. “Manau, kad svarbiausias dalykas - psichologinis pasirengimas. Jei morališkai esi išsekęs, vargu ar įmanoma pasiekti tikslą”, - įsitikinęs 8200 metrų aukštį įveikęs kaunietis.  

Dvasinė ramybė - apeigose  

Alpinizmas - brangus pomėgis. To net nebando neigti lietuvis, įveikęs vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių. “Japonai rengia brangiausias ekspedicijas, jų kaina - apie 50 tūkstančių dolerių, rusų arba prastai aprūpintų bazių paslaugos penkis kartus pigesnės”, - neslėpė vyras.

Verslininkas negailėjo pinigų patogumams ir normalioms gyvenimo sąlygoms. “Norėjosi, kad nereikėtų vienoje palapinėje valgyti ir miegoti, - sakė D.Vaičiulis. - Kol aklimatizavomės, turėjome visus patogumus, todėl ir pati ekspedicija kainavo nepigiai”.

Tačiau jis net neabejoja, kad patirti nuotykiai ir geros emocijos atperka kiekvieną atostogoms išleistą litą. “Sugrįžęs šviežia galva galiu kibti į darbus”, - sakė kaunietis. Savotiškai atsipalaiduoti ir surasti dvasinį balansą jam padėjo ir Tibeto vienuolių bei kitų vietinių gyventojų gyvenimo būdas, dalyvavimas apeigose. “Svarbu ne tik darni komanda, bet ir dvasinis atsipalaidavimas, todėl stengdavomės dalyvauti visose maldose, medituoti su vietiniais vienuoliais”, - neslėpė vyras.

Jis kalba ir apie nepaprasto grožio vietas. “Kai vykdavo religinės apeigos, susėsdavome aplink aukurą, atsiverdavo milžiniški sniegynai, visur matydavome tik baltą sniegą. Toks vaizdas negali nejaudinti”, - sakė vyras, pasisėmęs ir naudingos dvasinės patirties.  

Trumpam apako  

Lietuvį Tibetas stebino atšiaurumu. “Ten visada pūtė šaltas, stiprus ir sausas vėjas”, - pasakojo alpinistas ir pasidžiaugė, kad sunkesnių sveikatos komplikacijų pavyko išvengti. Tačiau kitiems kolegoms nuotykis vos nesibaigė tragedija.

“Vienas vyras trumpam apako. Jis nieko nematė, tačiau tai buvo tik laikinas sutrikimas. Nusileidus žemyn, regėjimas grįžo”, - pasakojo vyras.

Tho Oyo viršukalnėje tvyro šaltis, pučia žvarbus vėjas. “Pro debesis nieko nesimato, tik Everestas”, - šypsojosi vyras. Ar ir kitas savo atostogas jis praleis Himalajuose, D.Vaičiulis negalėjo pasakyti, tik šypsena jo veide išdavė, kad neketina atsisakyti ekstremalių pojūčių ir netikėtų išgyvenimų.

“Mėgstu ekstremalius išbandymus, noriu pajusti, ką reiškia įkopti į kalnus, šokinėti su parašiutu, nardyti tarp piranijų. Toks jau yra mano gyvenimas”, - neslėpė kaunietis verslininkas, jau galvojantis apie naują adrenalino dozę.