Algirdas ŠOCIKAS


2003-05-24
Darius SĖLENIS
Algirdas ŠOCIKAS
Pasitiko Kauno Šančių rajono kuklaus namuko koridoriuje. Pasisveikinęs kietai paspaudė ranką. Vis dar tvirtas. Tiesa, žilų plaukų, žilų antakių, skaudančiomis kojomis, “besibaladojančia” širdimi, tačiau nedejavo, bendraudamas vis juokavo, o skaisčiai mėlynos akys spindėjo kaip ir visada. Po to patogiai įsitaisė ant fotelio ir įdėmiai pažiūrėjo. Kambarys skendėjo gėlėse, buvo pilnas sveikinimų juostų, diplomų, taurių, medalių bei kitų apdovanojimų. Nesistebėjau. Vis dėlto tai viena iš Lietuvos sporto legendų. Neseniai savo 75-ąjį gimtadienį atšventęs bokso sunkaus svorio kategorijos du kartus Europos, šešis kartus SSRS, šešis kartus Lietuvos, daugybės tarptautinių turnyrų čempionas bei laimėtojas Algirdas ŠOCIKAS

- Ką norite žinoti? - šyptelėjo. - Kad aš dabar nieko nedarau, kuriu “pečių” ir sėdžiu namie. Ne dabar, juokauju. Žiemą. Porą kartų per dienelę “užmetu”, ir užtenka.

- Vis dar mėgstate “šposinti”...

- Dabar gan ramus, o seniau... - greta Algirdo sėdėjo energinga ir jaunatviška jo žmona Aldona. - Per penkiasdešimt trejus metus, kai esame vedę...

- Aplink Jus gėlės, kurias gavote gimtadienio proga. Džiugu ar liūdna?

- Ko čia džiaugtis? Liūdėti, verkti reikia, nes jau 75 metai ir reikia ruoštis poilsiui.

- Šocikas gali verkti?

- Niekas dar nepravirkdo ir į kailį neduoda.

- Dar niekada nebuvome susipešę, - įsiterpė kartu bendravusi A.Šocikienė. - Užteko žiūrėti, kaip jis kovoja ringe.

- Kiek aš ten kovojau... Tik dešimt metų, - kuklinosi Algirdas.

- Beveik keturi tūkstančiai gyvenimo dienų...

- ... Bet tik 128 kovos.

- O treniruotės?

- Na, taip, reikėjo daug dirbti. Kartais ir pasinervindavau, bet esu gan ramus.

- Kaip čempioną galima išvesti iš pusiausvyros?

- Jei tiksliai pataikysi į širdį, galima ir labai greitai. Tačiau mėgstu humorą.

- Bet ringe juokai baigdavosi. Ar prieš dvikovą ką nors įžūlaus ar juokingo pasakydavote varžovui?

- Ne. Ruošdavomės kovai atskiruose kambariuose, o tik po to susitikdavome tame “garde”. Tačiau varžovas - tik ringe, po to - draugai ir pažįstami.

- Tačiau buvo žmogus, su kuriuo nesisveikindavote.

- Buvo Koroliovas. Jo niekas nemylėjo, nes buvo grubus, egoistas, į kitus žvelgė iš viršaus. Savotiškas žmogus, daug ką buvo matęs, išgyvenęs, rūstus, buvęs partizanas. Na, matyt, nervas ir neišlaikė, kai atsirado kažkoks “bachūras” ir pradėjo pamažu krapštyti. Tačiau Koroliovas buvo labai tvirtas, puikus sportininkas. Ir kai smogdavo į šoną... Per visą gyvenimą nebuvau sutikęs galingesnio priešininko.

- ... Ne veltui jį vadino bokso Karaliumi, - A.Šocikienė demonstravo puikias bokso žinias.

- O Jūs gavote kitą pravardę - ringo džentelmenas. Beje, keista ir labai neįprasta, kai nokautavęs varžovą su teisėju padėdavote jį išnešti iš ringo...

- Kaip nepadėsi? Jis mano varžovas ir mes susitikome sąžiningoje kovoje. Na, daviau jam į kaulus, nukrito, tačiau jis toks pat sportininkas, kaip ir aš.

- Beje, žinau, kad turėjote ir linksmą, ne su sportu susijusią pravardę.

- Neturėjau, neturėjau... - vaidindamas nustebusį išplėtė besišypsančias akis, nors žmona nusijuokė ir kartojo: “Turėjai, tėvai, turėjai...”

- Na, o pravardė Kočėlas?

- Oho, bet tą seną pravardę žinojo tik keliolika žmonių... Ją davė buvęs vokiečių belaisvis, mūsų treneris ir, beje, geras futbolininkas iš Prancūzijos - Pastorius. Kartą gulėjau ant pilvo sunėręs po krūtine rankas. Prancūzas ir pasakė: “Cholera, tavo rankos kaip kočėlas...”

Tačiau prancūzą Pastorių vėliau Maskvoje sulaikė ir ištrėmė iš Sąjungos. Žinote, tuomet visi užsieniečiai atrodė šnipai. Susirašinėjau su juo, tačiau po to mūsų ryšiai nutrūko.

- Ar daug žmonių norėtumėte dabar sutikti?

- Oo, daug... Draugų, bendražygių. Deja, daugelis jau mirė, kitų likimų net nežinau.

- Apie boksą kalbėjot jau šimtus kartų, bet vis dėlto. Jei reikėtų išrinkti vieną, pačią įsimintiniausią kovą?

- Kai nugalėjau “plikę” - Koroliovą.

- Jaučiu, kad tikrai vienas kitam simpatijų nejautėte.

- Aha. Stovyklose bandydavo mus sodinti prie vieno stalo, tačiau vis prasilenkdavome, keliai išsiskirdavo, - parodo judesį rankomis. - Tiesa, jau daug vėliau, Kaune, jį ir kitus boksininkus pakviečiau į svečius. Labai nustebo ir nudžiugo. Kaip jis dabar? Nepamenu.

- Tėvai, kad mirė nuo insulto, - priminė vyrui žmona.

- Ai, tiesa... Vienas, beveik be draugų...

- Neseniai varžybose išgirdau, kai vienas vyresnės kartos vyras, stebėjęs bušido kovas, pasakė: “Įdomu, bet... Šociko ir Koroliovo dvikovoms tai neprilygsta...” Kuo jos ypatingos?

- Lietuvis ir rusas. Savotiška politika. Nenugalimam Koroliovui iššūkį metė kažkoks dešimt metų jaunesnis vaikėzas iš Kauno, - Europos čempiono akys sublizgėjo, jis susimąstė. - “Kalėmės” aštuonis kartus. Iš pradžių įvarė man baimės. Plikas, tvirtas. Pralaimėjau tris kartus...

- O pirmą kartą net šešis kartus atsidūręs nokdaune kėlėtės ir kovojote. Kam?! Ne vienas pasakys, kad sveikata brangiau.

- Garbės reikalas. Nejaugi pasiduosi?! - pažvelgia nustebęs. - Su juo reikėjo kapotis kaip prieš tanką: atrodė, kad nejausdavo smūgių. Vis dėl to keturis kartus įveikiau, buvau paklojęs ir ant žemės, kartą buvo paskelbtos lygiosios...

- Viena skandalingiausių kovų - 1949 metais, kaip rašė viso pasaulio laikraščiai. Kauno sporto halė perpildyta, tūkstančiai sirgalių į ją nepateko. Jūsų pranašumas, tačiau pergalę arbitrai skyrė Koroliovui...

- Buvo, buvo... Tuomet kilo neįtikėtinas triukšmas, arbitrai nuo kauniečių slėpėsi, o po įvairių derybų net ir aukštose instancijose verdiktas buvo pakeistas lygiosiomis.

- Kuo garsėjo Šocikas?

- Ne man spręsti... Sako, nebloga technika, buvau judrus. Tačiau “rubalintis”, kalbant žargonu, nemėgau.

- O gatvėse, ypač Šančiuose, teko “rubalintis”?

- Ne. Nebuvau mušeika. Gal kelis kartus apsistumdėme. Juk ir užmušti galima. Buvo vienam boksininkui: “nujungė” chuliganą, o tas, krisdamas ant žemės, mirtinai prasiskėlė galvą.

- Paskutinį kartą smogėte seniai?

- 1956 metais.

- Niekada nesigailėjote, kad dar galėjote kopti į ringą?

- Ne. Išėjau laiku. Kai pataria išeiti kiti - jau vėlu. Galėjau dar kovoti, bet tvirtai nusprendžiau ir niekada dėl šio žingsnio nesigailėjau. Be to, galėjau ir sveikatą sugadinti.

- Tačiau dabar kojas skauda?

- Nusidėvėjo kelių kremzlės. Kartais, kai liečiasi su kaulu, skauda. Bet nieko, kentėti galima, - mosteli ranka.

- Ir dar širdį skauda, - pildama arbatą globėjiškai kalbėjo žmona. - Apsilankyti pas gydytojus prikalbinti labai sunku. Sakau, einame pas gydytoją, o jis sode dirba.

- Sutrikęs širdies ritmas. Bet tai buvo seniai. Kelis kartus “sustreikavo” širdis net prieš kopiant į ringą. Tačiau apsikeisdavome keliais smūgiais, ir vėl viskas gerai, - kalbėjo Algirdas.

- Bet tai galėjo liūdnai baigtis, - švelniai vyrui priekaištavo žmona.

- Beje, ar nemanote, kad gimėte ne tuo laiku? Dabar būtumėte uždirbęs žymiai daugiau, turėtumėte solidesnį namą su baseinu, naują automobilį...

- Gimiau pačiu laiku. Tikrai. O automobilis važiuoja, ir gerai.

- Tad kuo nemušeiką suviliojo ši sporto šaka?

- Savotiškas malonumas. Sąžininga kova akis į akį ringe. Abu boksininkai stengiasi vienas kitą pergudrauti ir įveikti. Kelis mėnesius pasitreniravęs ir būdamas aštuoniolikos metų, trenerio Pastoriaus paprašiau mane leisti į ringą. Jis abejojo, tačiau kovoti leido. O man pavyko nokautuoti Lietuvos čempioną. Po to - dar viena kova, dar viena... Vėliau pavyko iškovoti dar skambesnių pergalių, gavau 2000, 3000 rublių stipendiją...

- O kur buvo Jūsų varžovo sąžiningumas Olimpinėse žaidynėse Helsinkyje? Pralaimėjote baltaodžiui sportininkui iš PAR.

- Na, ten įvyko nesąmonė... Jis buvo silpnesnis, “nemasyvnas”. Dvikovos pradžioje ištiesiau rankas sveikintis, o šis smogė. Po to atakavo, pradėjau “plaukti”. Teisėjas pasakė stop, o šis dar kartą smogė... Arbitrą “nuėmė”, bet kas iš to? Pralaimėjau...

- Skaudžiausia nesėkmė?

- Taip, bet kova yra kova. Jis vienintelis boksininkas, kuriam man taip ir nepavyko atsirevanšuoti. Pralaimėjimų nebuvo daug, bet kitiems “skolas” esu atidavęs.

- Ir gyvenime nemėgstate būti skolingas?

- Nemėgstu skolintis...

- ... Ir šitą namuką statėmės beveik be skolų. Tikėjomės, kad Algirdas laimės SSRS, Europos čempionatą ir už premijas galėsime pasistatyti namą, - šypsojosi žmona. - Iki to laiko gyvenome dvylikos kvadratinių metrų kambariuke ir neturėjome galimybės gauti buto. Be to, labai norėjome gyventi Šančiuose.

- Kuo patiko Šančiai?

- Čia, kai buvau dar mažas, iš kaimo atvyko gyventi tėvai. Čia gimė ir augo žmona.

- Čia ir pirmasis pasimatymas? Pamenate?

- Suvystė mane, - juokiasi. - Kinas, šokiai.

- O Jums gerbėjų, matyt, netrūko.

- Buvo, buvo, - vaišindama arbata ir saldumynais nusijuokė A.Šocikienė. - Tačiau jis buvo ramus, nepadykęs. Beje, iš pradžių kiti apkalbėjo, kad ištekėjau dėl to, kad jis boksininkas. Tačiau kai pradėjome draugauti, jis dar buvo labai jaunas, be to, net nežinojau, kad jis boksininkas.

- Padariau didžiausią kvailystę, - vėl pokštavo Algirdas. - Beje, vieną “baikę” su žmona iškrėtėme. Mums valdžia prigrasino neiti tuoktis į bažnyčią, visi laukė Šančiuose, o mes nuvažiavome į Karmelitus ir susituokėme. Vestuvinį žiedą taip pat neslėpdamas nešiojau...

- O šitas viską rašo ir girdi, - žvelgdamas į diktofoną šnairuodamas tęsė Algirdas. - Nieko nuo jūsų nepaslėpsim.

- Nieko. Ir gal prisiminsite savo pirmąjį bučinį?

- Pasakysiu, žmona vėją pakels. Ai, mūsų pirmasis bučinys? Daug jų buvo, tad nepamenu, - šypsosi.

- O aš pamenu, tėveli. Kino teatre “Lyra”, - romantišką akimirką priminė Aldona.

- Kine reikia filmą žiūrėti, bet ne bučiuotis, - griežtą vaidino buvęs boksininkas.

- Mėgstate filmus? O graudžius meksikiečių serialus?

- Kartais per filmą širdį suspaudžia, bet neverkiu. Dažniausiai išspaudžiu džiaugsmo ašarėlę.

- ...Ir iš manęs pasišaipo, kai susigraudinu. Laimė, dabar turime du televizorius, tad nesipešame. Aš žiūriu filmus, jis - futbolą, krepšinį, - siūlydama dar gardaus pyrago kalbėjo A.Šocikienė.

- O kovas be taisyklių?

- Žiūriu kartais, bet nelabai patinka. Ten taip pat reikia mąstyti ir mokėti muštis rankomis ir kojomis. Bet moterims boksas... Ką jos ten... Netinka, negražu.

- Beje, kodėl žmona Jus tėveliu vadina?

- Ne tik tėveliu... - nusijuokė A.Šocikienė. - Kartais - ir katinėliu.

- Koks aš katinėlis? Katinas, - apsimestinai rūsčiai tarė boksininkas.

- Geras žmogus, - švelniai tarė žmona.

- Kas, ką pasakei? - pasiteiravo A.Šocikas. - Geras? Aaa, nuo žodžio gerti...

- Ir sportininkai sakydavo, kad su Šociku - kaip su tėvu. Ir prie taurelės buvo galima pakalbėti...

- Mėgstu bendrauti, draugus. Tačiau kai boksavausi - jokios taurelės! Baigus karjerą - galima. Draugų kompanijoje “bonka” “ant kojos” - normalu, - šmaikštavo A.Šocikas. - Jei rimčiau, alkoholiu nepiktnaudžiavau.

- Bet kitą garsų boksininką Tamulį, būdamas treneriu, po Laisvės alėją “Moskvičiumi” gaudydavote?

- Gaudydavau. Tamulis - šaunus vyras, talentingas boksininkas, bet šiek tiek pasileidęs. Draugai jį iš kelio išvedė.

- Buvote diktatorius.

- Reikalavau, bet stengiausi visus suprasti... Nurimk, Baksai, - sudraudė greta kojų lakstantį šunelį. - Ne, Baksas - ne nuo žodžio doleris. Nosimi visur baksnojo, baksnojo ir gavo tokį vardą.

- Kuo būtų buvęs Šocikas, jei nebūtų boksininkas?

- Už Šančių “Kovą” futbolą žaidžiau... Bet kuo - sunku pasakyti.

- Dar vienas malonumas - medžioklė?

- Oo, buvo, buvo... Tačiau jau apie dešimt metų nemedžioju. Esu nušovęs ir šernų, ir zuikių. Nesigiriant - šaulys buvau neblogas. Turėjau “Simpsoną”, “Zauerį” ir retai nuo manęs pabėgdavo žvėris.

- Ką šiandien rytą pažvelgęs į veidrodį sau sakėte?

- Senstu ir darausi panašus į beždžionę. Bet aš nemirtingas, - juokiasi.

- Ir vėl šmaikštaujate. Paklaustas, ar bijojote eiti į ringą, taip pat visada atsakydavote juokais...

- O ko bijoti? Pralaimėti - baisu, tačiau eiti į ringą - ne.

- Prietarai padėdavo?

- Kad neturėjau prietarų, nebent talismaną...

- Taip, tėvai, tavo talismanu buvo viena sportinė apranga. Adydavau ir adydavau, - prisiminė A.Šocikienė.

- Ko labiausiai Šocikas bijo šiandien?

- Susirgti sunkia, skausminga liga. Ir paliegęs vienas gulėti mirties patale.

- Tačiau taip, tėveli, niekada nebus, - įsiterpė žmona. - Tikime likimu, visada buvome ir būsime kartu.