Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Aleksandras KOSAUSKAS
2005-07-09
Remigijus JURGELAITIS
Kai jo treniruoti vyrai skina Europos, pasaulio ar Lietuvos čempionatų medalius, jo paprastai nebūna šalia. Tokie žmonės dažniausiai vadinami juodadarbiais - dirba sporto salėje, tačiau ne varžybų aikštelėje. Jo treniruotų atletų sąraše - daugelis žymiausių šalies krepšininkų: pradedant Arvydu Saboniu, baigiant realiausiu pastarojo įpėdiniu vadinamu Martynu Andriuškevičiumi. Su visais jis sugebėjo rasti bendrą kalbą, nors daugelis atletų ne iš karto pamėgsta daug jėgų ir prakaito reikalaujančias jo vedamas fizinio pasirengimo treniruotes. “Man susidaro įspūdis, kad žaidėjams
iš pradžių sukeliu nemalonius jausmus. Tačiau sezono pabaigoje ar iškovoję svarbias pergales krepšininkai dėkoja”, - pripažino neabejotinai linksmų plaučių, nuolat anekdotus pasakojantis “Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės fizinio rengimo treneris.
- Praėjusią savaitę Palangoje dirbote su Europos čempionatui besirengiančiais kandidatais į šalies vyrų krepšinio rinktinę. Ar visi vyrai yra geros sportinės formos?
- Iš esmės vyksta eksperimentinė peržiūra, stebime pretendentų pasirengimą, kažkokių ypatingų treniruočių grafikų dar nėra sudaryta. Pastebėjau, kad kai kurie iš už Atlanto atvažiavę vyrai nėra gerai pasirengę. Nelaikau pasiaiškinimu teiginių, kad jiems sezonas baigėsi kovo mėnesį. Jei tave pakviečia į rinktinę, gali ir savarankiškai pabėgioti, pamėtyti, nueiti į treniruoklių salę. Jei to nedarai, vadinasi, blogai dirbi savo darbą. Visuomet pateikiu vieną pavyzdį: filatelistas pašto ženklų nerenka trečiadieniais ir ketvirtadieniais, jis tuo gyvena.
- Vykdydami griežtus Jūsų nurodymus, ko gero, iki rudenį vyksiančio Europos čempionato sportinę formą gali atgauti net didžiausi apsileidėliai?
- Už geriausią formą rašau 10 balų, jei ji nukrito iki keturių, nebūtinai reikia atgauti visus šešis.
Padirbi už du balus, ir forma vėl tampa 10 balų. Manau, kad ilgalaikės atostogos sportininkui nėra naudingos. Darbą su rinktine pradėsime 21 dieną, tačiau yra ir tokių žaidėjų, kurie nesiilsėjo nė dienos. Tarp tokių galiu paminėti Paulių Jankūną, Martyną Andriuškevičių ir kai kuriuos kitus. Vėliau prie jų prisijungė ir Martynas Andriukaitis, Gediminas Navickas. Atėjo ir pasakė, kad nori įsitvirtinti jaunimo rinktinėje. Šios treneris Ramūnas Butautas Navicką gyrė padarius didelę pažangą.
- Ar vis dar yra tokių krepšininkų, kuriuos nuolat reikia raginti nesimuliuoti fizinio pasirengimo treniruočių metu?
- Anksčiau tokių buvo gerokai daugiau, net ir Šarūną Jasikevičių tekdavo stumtelėti, tačiau dabar nereikia. Praėjusiais metais su juo kelias dienas dirbome individualiai. Paklausiau, gal sekmadienį nori pailsėti.
Iš pradžių jis atsakė teigiamai, tačiau po valandos apsigalvojo: “Ne, treneri, pasitreniruojame”. Daugelis sportininkų dabar supranta, kad fizinis pasirengimas labai svarbus sėkmingam žaidimui. Anksčiau vyravo nuomonė, kad štanga, treniruokliai kietina riešą, dabar ji paneigta. Kai į “Žalgirį” atėjo Dainius Šalenga, jam kildavo klausimų dėl tokių treniruočių, tačiau dabar juokauja: “Kaip galiu pataikyti, jei tris dienas nečiupinėjau štangos?” Su kai kuriomis komandomis iki šiol dirbama epizodiškai. Tokiais atvejais juokauju: galiu vieną dieną gerai prisivalgyti, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kitomis dienomis galėsiu nevalgyti.
- Kokią įtaką sėkmingam krepšininko žaidimui turi Jūsų vadovaujamos fizinio pasirengimo treniruotės?
- Krepšinis - daugiaplanis žaidimas. Vienas gali būti tinkamo ūgio, gerai pataikyti, matyti aikštę. Kitas - neturėti visų šių savybių, bet būti labai aktyvus gynyboje, todėl labai sunku apskaičiuoti fizinio pasirengimo įtaką. Pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje, jei sportininkas nėra greitas, jam nepadės nei ūgis, nei protas, nei geri norai. Krepšinyje sėkmę lemia labai daug faktorių. Kita vertus, juk niekam neįdomu, kiek žmogus mokėsi, svarbu, kiek jis žino. Ir sporte rezultatas ne visuomet priklauso nuo išlieto prakaito. Tiesa, kai kurių krepšininkų pasiekimai tiesiogiai priklauso nuo darbo sporto salėje. Anksčiau manęs klausė, kur sudėti Eurelijaus Žukausko milijonai. Atsakiau, kad treniruoklių salėje. Žukauską iš pradžių reikėdavo į ją vilioti. Kviesdavau ateiti pasiklausyti muzikos, - juokiasi. - Jei jis būtų anksčiau pradėjęs, dabar gerokai daugiau uždirbtų.
- Žaidėją svarbu nuteikti psichologiškai. Kokius dar metodus taikote siekdamas kuo geresnio rezultato?
- Kai žinai, ko žaidėjas nori, kuo jis kvėpuoja, tada ir rezultatą lengviau pasiekti. Kai dirbau su tuomet traumuotu Saboniu, visuomet jam sakiau, kad joga paremta daugiausiai filosofija, o ne pratimais. Pirmiausiai turi labai labai ko nors norėti, mėgti tai, ką darai. Be to, į sportininką privalai žiūrėti kaip į šeimos narį. Kartais gali jį traukti per dantį, pajuokauti, bet kai jam blogai - ir paguosti, ir padėti atsitiesti, ir nuteikti. Vienu žodžiu, būti jo draugu. Nors su daugeliu krepšininkų esu ir buvau draugas, tačiau jie niekada į mane nesikreipė “tu”. Ir aš nė vieno krepšininko niekada nevadinau pravarde. Kai sykį išsprūdo, atėjau ir atsiprašiau. Ne be pagrindo sakoma, kad žmogui gražiausia muzika - gražiai ištartas jo vardas.
- Žinau, kad su kai kuriais krepšininkais bendraujate ne tik treniruoklių salėje.
- Su kai kuriais važiuodavo ir pagrybauti, ir pažvejoti. Pamenu, kartą grybauti pasikviečiau buvusį “Žalgirio” legionierių Jiržį Zideką, jis gerai kalbėjo rusiškai, nes Jiržio mama - rusų kalbos mokytoja. Tąkart nelabai daug pririnkome, išlindome iš miško ir sutikome vietinę grybautoją. O ji pradėjo stebėtis: “Oi, koks didelis. Ar tu tas čekas, kuris už Lietuvą kovoja? Koks tu geras, imk mano krepšį grybų”. Jis bandė paaiškinti, kad nereikia, neturės kur dėti, tačiau moteris neklausė. Oi, su juo pakalbėdavom ir apie čekų istoriją, ir apie jų keliautojus. Vėliau Zidekas net juokavo, kad iš Aleksandro apie Čekiją sužinojo daugiau, nei gyvendamas pačioje Čekijoje.
- Vadinasi, draugų turite visoje Europoje. Ar dažnai susitinkate su buvusiais “Žalgirio” legionieriais?
- Pasikalbame, kai kurie atsimena mano jiems duotus lietuviškus vardus. Kai laimėjome Lietuvos čempionų žiedus, paskambino Zidekas ir lietuviškai pasveikino. Sako: “Labas, čia Jurgis skambina”. Entonį Buvį vadinau Antanu, vėliau Lietuvoje daug kas jį taip praminė. Kai kas sakė, kad jis bohemiškai gyvena, esą nuolat lankydavosi naktiniuose klubuose, tačiau tikrai nevartojo daug alkoholio. Su visais gerai sutardavau. Prisimenu, Tajus Ednis nelabai norėdavo dirbti su staklėmis, visuomet jam sukurdavau įspūdį, kad palengvinu krūvius. Iš pradžių sakydavau, kad pratimą teks atlikti šešis kartus, o vėliau nusileisdavau: “Na gerai, penkis”. Pagal planą tie penki ir priklausydavo. Tokius metodus naudoju ir dirbdamas su Lietuvos rinktine.
- O su kuriais praėjusio sezono “Žalgirio” krepšininkais buvote išvykęs grybauti?
- Nė su vienu, tačiau labai gerai sutariame su Simonu Serapinu, jis man visuomet rašo: “Labas, draugeli”. Kai abu gyvenome Šilainiuose, susitikę ne tik pasisveikindavome, bet ir pečiais sudauždavome. Mėgstu žvejoti, o buvęs žalgirietis Darius Sirtautas - taip pat prisiekęs žvejys. Jis mėgo ir parūkyti. Pamenu, išplaukėme, jis nuėjo į kitą valties pusę, iki vandens nuleido galvą, žiūriu, dūmai rūksta. Nieko nesakiau, bet krepšininkai žino, kad to netoleruoju.
- Bendraudamas su krepšininkais apie juos, ko gero, žinote gerokai daugiau nei ištikimiausi jų gerbėjai?
- Niekas nėra matavęs Arvydo Sabonio. Kartą, kai teko lankytis Ispanijoje, jis mane pakvietė pažiūrėti, koks jo ūgis. Rado kažkokį keistą matuoklį ir siūlo įsitikinti, kad jis dviejų metrų ir septyniolikos centimetrų. Kažkodėl jis visuomet norėjo būti mažesnis.
- O kaip pats palaikote fizinę formą?
- Dabar jau nepalaikau, skauda kulnį. Iki praėjusių metų bėgiojau su komanda. Žinoma, jau ne tie laikai, kai atėjau į “Žalgirį”. Tuomet man buvo 43-eji, tačiau greta bėgdavę krepšininkai man žadėdavo ir sodą atiduoti, kad lėtinčiau tempą. Tačiau tokiais pasiūlymais nesusigundžiau. Kad ir kaip būtų, buvau ir Lietuvos bėgimo čempionas.
- Žinau, kad po Sidnėjaus olimpinių žaidynių krepšininkai Jums skyrė ir po simbolinę sumą nuo savo premijų?
- Tai buvo simbolinis jų poelgis. Be abejonės, man jis buvo malonus.
- Bet ar Jums nebūna skaudu, kad per svarbiausias rinktinės varžybas visuomet privalote likti namuose - fizinio parengimo treneris neįtraukimas į oficialios delegacijos sudėtį?
- Sidnėjaus olimpinių žaidynių metu Lietuvoje sutikau buvusį “Žalgirio” tarybos pirmininką Semioną Tokerį. Jis klausia, kodėl nesu Sidnėjuje. Atsakiau, kad norėjau penktą kartą nuvažiuoti. Jis nustebo: “Ką, jau penkis kartus buvai?” Atsakiau, kad penkis kartus norėjau. Taip jau yra, kad krepšininkus parengiu Europos čempionatui, olimpinėms žaidynėms ir lieku namuose. Tiesa, reikšminga figūra tampu ir tuomet, kai komanda pralaimi, nes pagrindinė priežastis būna netinkamas fizinis pasirengimas.
- Ar visuomet pavyksta pasiekti, kad žaidėjai geriausią formą pasiektų per svarbiausias varžybas?
- Tai priklauso nuo bendradarbiavimo su treneriais. Jei darysiu viena, jie kita, nebus jokio rezultato. Žaidėjų piką privalau apskaičiuoti dienų ir net valandų tikslumu, ypač į tai kreipiau dėmesį, kai treniravau lengvaatlečius. Su kiekvienu stengiuosi dirbti individualiai. Yra bendri dėsniai, pagal kuriuos didinama sportininko ištvermė, juk sportininko kūnas nežino, kokią sporto šaką kultivuoja.
- Treniravote ir lengvaatlečius, ir krepšininkus, o kurias varžybas pats mieliau stebite?
- Jei žaidžia geros komandos, tai su malonumu žiūriu ne tik krepšinio, bet ir futbolo, tinklinio varžybas. Esu telemanas. Žinau, ir visų lengvosios atletikos rungčių penkis pajėgiausius sportininkus. Nuo penktos klasės skaičiau rusų žurnalą “Lengvoji atletika”. Tiesa, dabar jau neskaitau, nes tapo nebe metodiniu, o informaciniu leidiniu. Apie lengvosios atletikos varžybas galiu kalbėti ir su “Žalgirio” treneriu Gintaru Krapiku. Jis irgi tuo labai domisi. Aptariame ir kai kuriuos žurnalistų liapsusus. Kai vyko “Eglės” klubo 30-mečiui skirtas rankinio turnyras, Lietuvos radijo diktorė pranešė, kad “Eglės” rankininkės rytoj žais su “Varpa”.
- Ar knygos - antros Jūsų prioritetinių pomėgių sąraše?
- Skaitau labai daug laikraščių, domiuosi aktualijomis, politine situacija, nors niekada nepriklausiau jokiai partijai.
- Sakoma, kad politikai turi daugiau privilegijų nei “Žalgirio” krepšininkai.
- Labai rimtų privilegijų turiu šiame restorane (kalbėjomės “Pizza Jazz” ), - juokiasi. - Čempionų kortelė suteikia 50 procentų nuolaidą. Juokauju, kad kai pasensiu, galėsiu su visais pietauti. O daugiau neturiu jokių privilegijų, ne tie laikai, kad reikėtų gauti silkių ar šampano. Kai blogai žaidžiame, ne vienas sustabdo ir piktinasi prastu “Žalgirio” žaidimu. Norėčiau pažiūrėti, kai jie jaustųsi Sporto halėje, kai žiūri puspenkto tūkstančio žiūrovų.
- Sakote, kad prieš rungtynes vis dar jaučiate jaudulį?
- Būdavo, kad prieš svarbesnes varžybas vaikščiodavau ir naktimis. Ir dabar jaučiu savotišką nerimą: gal ką nors ne taip padariau? Yra buvę atvejų, kad žaidėjas rungtynių pradžioje nepataiko, Jonas Kazlauskas klausia, kodėl, žaidėjas atsako, kad rankas kojas skauda, esą aš nuvariau. Po kurio laiko išeina, pataiko keturis tritaškius, keturis dvitaškius. Baigiasi rungtynės, aš jam ir sakau: ar nebūsi Pavlikas Morozovas? Daugelio jis klausinėjo, taip ir nesužinojo, kas tas Pavlikas. Sezono pabaigoje pasakiau, kad jis išdavė savo tėvą. Suprato.
- O ar Jūs turite tokių būdo savybių, kurių norėtumėte atsikratyti?
- Kartais viską noriu paversti juokais. Neįvertinu fakto, kad ne visi supranta humorą. Jei kas išgirstų “Žalgirio” trenerių pokalbius, kaip mes vienas kitą traukiame per dantį, matyt, nustebtų, tačiau mums taip įdomiau gyventi. Kartais sutampa įvykiai, susiklosto situacijos, iš kurių negalima nepasijuokti. Pamenu, su komanda viešėjome Jonavoje, apsigyvenome mažame viešbutyje, tačiau pirmajame aukšte nerodė televizorius, Kazlauskas jį pasiėmė ir užlipo į antrą aukštą. Staiga atėjo moteris ir manęs paklausė, ar žinau, kur televizoriaus meistras. Sakau, palaukite, tuoj nusileis. Jonas grįžo negalėdamas sutramdyti juoko. Arba einame pro kirpyklą, Jonas pastebi gražias kirpėjas. Pagalvojo, kad gerai būtų apsikirpti, bet neturi laiko. Tuomet nuėjau į kirpyklą ir kirpėjoms pasiūliau darbą atlikti dvigubai brangiau, bet kliento kambaryje. Įdaviau šampaną, gėles, jos pasiėmė šukas, žirkles ir atėjo į Jono kambarį. Tokios situacijos įsimena.
- Beje, ar šiandien lipdamas iš lovos pasakėte sau: “Išaušo dar viena gero mano gyvenimo diena”?
- Be abejonės, kad gerai jaučiuosi. Pamenu, grįžtant iš Simferopolio oro uoste dvi dienas teko laukti lėktuvo. Direktorė pradėjo skųstis, kad išeis iš proto. Kiti žmonės vežė neįgalius vaikus, aš jai ir pasakiau, kad tie žmonės vien dėl to, kad jų vaikai būtų sveiki, čia prasėdėtų kelerius metus. Esu sveikas, dirbu mėgstamą darbą, pagaliau sulaukiau trisdešimt šešerių.
- Kiek kiek?
- Skaičiuoju nuo kito galo, kad dideliais skaičiais savęs nereikėtų varginti, - juokiasi. - Treniruoju nepaprastai gerą jaunimą, kuris siekia tikslo, turi didžiulį norą tobulėti, būti lyderiais.
- O ar pats esate lyderis?
- Taip. Visuomet norėdavau bėgti pirmas.
- Ar yra žmogus, kuris galėtų Jums vadovauti?
- Jei matau, kad jis savo srities profesionalas, tokio žmogaus visuomet klausau. Jei reikia remontuoti automobilį, prie jo nelendu, nes žinau, kad nieko neišmanau. Kai mokiausi vairuoti, iš įtampos net prakaitas išmušė. Mėgstu daryti tai, ką tikrai moku.
- Vadinasi, nesate adrenalino mėgėjas?
- Koks čia adrenalinas, nebent piniginės tuštinimas.
