Ar gerai pailsėjote per vasarą?
%
Puikiai
Šiek tiek
Labiau pavargau nei pailsėjau
Atostogos dar laukia
Iš viso balsų: 635
Savaitės apklausa:
0
Akimirkos plazdėjimas prilygsta piramidžių amžinumui
2003-01-04
Pokalbis su Nacionalinės premijos laureatu skulptorium Robertu Antiniu
“Kryžius - medis”, įamžinantis 1941 metų Birželio sukilimą, “Vaikų tora” - rekviem žydų vaikams, tapusiems genocido aukomis, “Aukos laukas” - memorialas gyvajam fakelui Romui Kalantai. Tai per nepriklausomybės dešimtmetį Kaune pastatytos Roberto Antinio skulptūros ar kompozicijos, kurių “kraują” varinėja skaudūs istorijos pulso tvinksniai. Rokiškyje iškilęs “Rūpintojėlis” ženklina rezistencijos kovas. Laisvos menininko fantazijos vaisiai per laiką, prabėgusį nuo 1990-ųjų, - Rygos Meža parke pastatytas objektas “Šulinys”, skulptūrinė kompozicija “Vienas” Kauno pramoniniame rajone, parodos ir meninės akcijos neregių tema, knyga “IR” , į kurią sudėtos jo sentencijos apie meną.
“Jei man pavyksta - skulptūra paslepia mane, - aš su ja sutampu”, - švysteli vieną iš savo sentencijų 2002 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir įsimintiniausias Kauno menininkas.
Viskas teka, viskas juda
Robertas Antinis - paradoksų meistras, neigiantis teigėjas. Viena dažniausiai jo kartojamų frazių: “O kodėl gi ne?” gali būti savotiškas raktas į jo kūrybos pasaulį. Filosofuojantis ir nuolat ieškantis menininkas, neįsikibęs į sykį atrastas formas ir tiesas, pabrėžtinai deklaruoja savo neprisirišimą prie nieko, išskyrus kaitą: “Bijau būti kategoriškas - tvirtinti, kad kažko nedarysiu, kažko išsižadėsiu arba ne, nes paskui gali atsitikti visai priešingai nei pats teigei. Ar man neatsibosta nuolat keistis? Bet juk menininkui šitai tiesiog būtina. Mano tėvas tą vadindavo “apsiversti ant kito šono”.
Klausimų - atsakymų fechtavimasis su Robertu Antiniu savaip hipnotizuoja pašnekovą. Ilgainiui pajunti, kaip įdomu sekti menininko minčių slinktį ir jų tarpusavio dvikovą, būti liudininku, kaip klausiančiojo “bakstelėjimas špaga” išprovokuoja ištisą teiginių, neiginių ir abejonių griūtį. Toji lavina tik akimirką atrodo chaotiška. Dar sakinys, ir ji netrunka susiklostyti į darnų menininko koncepcijų ir filosofijos statinį. Vos ėmei tikėti, kad toji minčių sąranga - nepajudinamas kūrėjo credo, įpusėjęs šeštą dešimtį dailininkas prisipažįsta: “Aš esu Dvynys ir... amžinas paauglys”. Ir... be jokio gailesčio sugriauna tą statinį lyg kaladėlių pilį nauju paradoksu. Kad ir tokiu: “Kuo smėlis ar vanduo blogesnė medžiaga skulptūrai nei bronza ar granitas? Ar akimirkos grožis mažiau vertingas nei statiškas? Kartais net žmones visam gyvenimui įsimename būtent tuos, su kuriais bendravome labai trumpai”.
Nėra nieko pastovesnio už kaitą
Šiuolaikiniame pasaulyje menininkui nelengva surasti savo nišą. Pasakyti taip, kaip nepasakė kiti, pamatyti, kaip dar nebuvo pamatyta. “Būdas, kuriuo tu regi ir jauti pasaulį, gali būti kraštutinis. Žmogus, kuris nevaikšto, gali daugiau apkeliauti, kuris nemato - daugiau pamatyti. Save suvaržęs tampi subtilesnis, taiklesnis, aštresnis. Kažko nustojęs žmogus tampa turtingesnis. Paradoksalu? Taip. Mes niekada nepasieksim neregių daktilinio jautrumo. Jie lytėdami pamato, aš, skulptorius, lytėdamas irgi pamatau.
Tai, kas yra mano viduje, aš palaidoju lipdydamas. Tačiau viduje irgi yra ribotas kiekis idėjų atsargų. Kiekvienas menininkas turi savo metodus, kaip jas ištraukti, materializuoti”, - samprotauja dailininkas.
1980 metais Rygos skulptūrų kvadrienalėje R.Antinis pirmą kartą pristatė savo kūrinius neregių tema. Jie buvo pažymėti Dailininkų sąjungos diplomu.
Nuo to laiko kraštutinis, paradoksalus pasaulio pažinimo būdas, apverčiant aukštyn kojom savo meninį uždavinį, tapo viena iš dailininko kūrybos “ašių”. Jo pasirenkamos meninės priemonės darosi šykščios, santūrios, minimalistinės. Nors, prisipažįsta dailininkas, prieš trisdešimt metų jį traukė prisodrinta, turtinga, dinamiška plastika.
Yra ir kita kūrybos pusė - užsakymai. O jeigu užsakovas nepageidauja santūrumo, nori kone barokinių formų? “Tada menininkas įjungia kitus savo sugebėjimus. Amato išmanymą - taip pat. Tą, ką turi savyje geriausia, jam reikia suderinti su užsakovo pageidavimu. Labai retai būna, kad sutaptų ir menininko vidinė nuostata, ir užsakovo įsivaizdavimas apie kūrinį. Kartais tenka rinktis kompromisą”.
Dramatiškumo paletėje - daug spalvų
Reikšmingiausi pastarųjų metų Roberto Antinio darbai - su tragedijos, skausmo, netekties, aukos ženklu. Ar tai atsitiktinumas?
“Turbūt ne. Juk panašaus skambesio temos mano kūryboje atsirado dar tada, kai dalyvavau IX forto memorialo konkurse, visuose keturiuose turuose. Vienu metu aš net galvojau - visa menininko kūryba tam tikra prasme yra epitafija. Pavyzdžiui, skirtingai nei daugelio kolegų, manęs negąsdina antkapių kūrimas, tai man netgi įdomu. Dramatizmo spalva šiuolaikiniame mene gali turėti labai daug atspalvių. Sakrališkumo rėmai gerokai prasiplėtė, jis tapo demokratiškesnis”, - kalba dailininkas.
Tiesa, kartais netradicinis, neiliustratyvus tragedijos įamžinimas skulptūros kūrinyje standartiniam suvokimui nepriimtinas. “Aukos laukas” Romui Kalantai - tas laimingas atvejis, kai valdžia ir visuomenės institucijos neprimetė savo vizijos menininkui. Robertas Antinis prisipažįsta, kad kolegos vilniečiai jam su geru pavydu sakė: Vilniuje tokio paminklo niekada nebūtų pastatę, būtų įsijungusi subiurokratėjusio tradicinio mąstymo mašina. Prisimindamas kitą savo nerealizuotą projektą žydų genocido aukoms dailininkas apgailestauja, kad susidūrė su užsakovo pretenzija: “O kur monumentalizmas?”
Neatrastos salos meno vandenyne
Atvirėjant Lietuvos meniniam gyvenimui, į jį ateina vis daugiau iki šiol neregėtų, nepažintų formų ir išraiškos būdų. Kūrėjai jas priėmė ir padarė savo kūrybos instrumentu. Tačiau visuomenė tebėra prisirišusi prie tradicinių išraiškos formų ir būdų, meno naujovės ją neretai šokiruoja. Ką apie didėjančią distanciją tarp kūrėjo ir kūrinio suvokėjo galvoja Robertas Antinis?
“Net Vladimiras Iljičius pripažino, kad atotrūkis tarp meno ir masių turi būti. Nenustatė tik, kokio dydžio leistinas tas nuotolis”, - juokauja dailininkas. Tačiau čia pat priduria: “Jeigu atotrūkis labai didelis, kažkokia šaka gali ir nudžiūti, nemaitinama suvokėjo energijos. Kūrybos medžiui reikia kompaktiškumo. Tačiau egzistuoja ir toks paradoksas - kartais kuo menas demokratiškesnis, tuo jis mažiau suprantamas”.
Ar šiuolaikinės meno formos nesusiduria su išliekamumo problema? “Anksčiau galvota, kad tik kūrinio išliekamumas yra svarbiausias dalykas. Dabar vertinama akimirka ir pats procesas. Ribos tarp įvairių meno šakų vis labiau nusitrina, jie susilieja, perimdami vieni kitų savybes. Skulptūra savo esminių bruožų neatmeta, tačiau menų sintezėje atsirandantis “tirpalas” ją maitina naujomis galimybėmis. Menininkas visada yra keliautojas, plaukiantis į nežinią ir ieškantis neatrastų salų”, - įsitikinęs skulptorius.
Skulptūra ir miestas
Kur pirmiausiai fotografuojasi turistai? Prie skulptūrų. Ką apžiūrinėjame kituose miestuose? Paminklus, skulptūras. Ką apie skulptūros ir miesto “santykius” galvoja Robertas Antinis?
“Aš esu prieš betikslį “prišiukšlinimą”, visokių formų pridėjimą bet kur. Pasaulis ir taip prisodrintas žmogaus veiklos pėdsakų. Tai, kas atsiranda pridėjus ranką skulptoriui, neturi tapti dar viena našta jam. Keista, kad skulptorius kalba tokius dalykus? Skulptūra mieste gali būti labai įvairi, vis kitaip prabylanti - žaismingai, rimtai, priklausomai nuo konteksto ir to, kam ji skirta. Medžiaga, forma, susijungimas, kontekstas - labai svarbūs dalykai. Yra darbų, galinčių “kalbėti” tik konkrečioje vietoje, yra tokių, kurie nuo jos nepriklauso. Tačiau tai, kas tarybiniais laikais buvo įsprausta į aptakų terminą “dekoratyvinė skulptūra”, man apskritai yra nesuprantamas dalykas”, - dėsto menininkas.
Ąžuolyne prieš keletą metų dailininkai pavertė skulptūromis nudžiūvusius ąžuolus. R.Antinis savo “Riboženkliui” pasirinko medžius dvynukus: vienas miręs, kitas gyvas. “Su sausuoliu pasielgiau kaip menininkas su medžiaga, o tebežaliuojantis liko greta kaip idėją paryškinantis kontekstas”.
Pripažindamas klasikinių skulptūros medžiagų vertę, skulptorius tikina, kad ne prastesnės gali būti smėlis arba vanduo. Su amžinumu rungtis savo grožiu gali akimirka: “Mačiau saulėtekį Alpių kalnuose. Tai buvo be galo gražu, nors nesustabdysi, nepačiupinėsi. Tokios akimirkos dovanoja džiaugsmą ir moko mus džiaugtis”.
Pakvietė Ryga
Dabar Robertas Antinis rengia savo projektą memorialinės skulptūros konkursui kaimyninėje Latvijoje. Jame dalyvauti specialiai pakviestas dešimtukas - žinoma suomių skulptorė, jis ir aštuoni latvių dailininkai. Kiti autoriai gali pateikti savo projektus laisva iniciatyva.
“Rygos centre, Laisvės gatvėje, buvusio Lenino paminklo vietoje turi iškilti paminklas kovotojams prieš okupacinius režimus. Kitame gatvės gale stovi garsusis latvių Laisvės paminklas. Sumanytas memorialas turės būti atliktas iš bronzos ir granito, jame reikia įkomponuoti pasipriešinimo vadovo K.Čakstės portretą. Jo dokumentinį panašumą man teks išgauti teturint vieną nuotrauką. Taigi išankstinės sąlygos gerokai riboja mano kūrybinę laisvę. Nekeliu sau uždavinio laimėti šį konkursą, tai nerealu. Norėčiau patekti į atrinktųjų penketuką”, - dalijasi artimiausiais kūrybos planais skulptorius.
Jaunystės eleksyras
Robertas Antinis dėsto būsimiesiems menininkams Kauno dailės institute. Kaip pats prisipažįsta, bendravimas su jaunais žmonėmis jį labai “pakrauna”. Vyresnieji yra sukaupę turtingą patirtį, jaunimas turi gaivališkumą ir drąsią fantaziją, kuriai sparnų dar nepakirpo atsargi išmintis.
“Prieš trisdešimt metų, kai pats buvau dar studentas, tėvas mane pasiėmė į talką dekoruoti Šiluvos bažnyčią. Tada ir išgirdau labai išmintingą jos klebono Vaclovo Griauslio pamokymą: “Kol tau iki keturiasdešimties, bendrauk su vyresniais už save. Vėliau rinkis jau už save jaunesnius bičiulius”. Juo iki šiol vadovaujuosi. Ar toks principas leidžia nepasenti? Turbūt. Žmona mane kartais net vaikėzu išvadina”, - pasidalija savo jaunystės receptu Robertas Antinis.
