Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Lietuviškas pienas keliaus į Kiniją?
2010-06-02
Lina Navickaitė
Kinija – neribotų galimybių ir milžiniškos rinkos šalis. Tuo vos per kelias dienas įsitikino Kauno regiono verslininkai, atvykę vizito į vieną didžiausių pasaulio valstybių.
Šanchajus (Kinija)
Žmonų neėmė
Septyni merai, vienas vicemeras, penki Kauno ir Marijampolės apskričių atstovai bei aštuoni verslininkai – tokia delegacija vakar lankėsi Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje "Expo 2010", jau mėnesį vykstančioje Šanchajuje.
Delegacijos vadovas Arūnas Karlonas, Kauno apskrities viršininko administracijos regioninės plėtros departamento direktorius, sutiktiems žurnalistams iš Lietuvos suskubo atskleisti, kad savaitės trukmės kelionė kiekvienam valdžios atstovui kainavo apie 5 tūkst. litų. Didžiąją dalį išlaidų padengė viešoji įstaiga Kauno regiono plėtros agentūra, o komandiruotpinigius sumokėjo savivaldybės.
Paklaustas, ar valdžios vyrai pasiėmė žmonas, A.Karlonas patikino, kad nė vienam tokios draugijos šį kartą neprireikė.
Kelionė į Šanchajų – paskutinis Kauno apskrities administracijos vizitas. Tačiau merams esą labai naudinga pasižvalgyti po parodą, kurios tema "Better city, better life" (geresnis miestas, geresnis gyvenimas – angl.).
"Be to, merai Kinijos atstovams pristatė savo rajonų projektus: Kauno rajonas – laisvąją ekonominę zoną, Birštonas – kaip sveikatingumo ir kurortinis centras, Kėdainiai – pramonės parką", – vizito nauda neabejojo A.Karlonas.
Tiesa, jis pripažino, kad lietuviai daug ko galėtų pasimokyti iš Kinijos. Viena jos laisvoji ekonominė zona buvo pradėta kurti 1994 m., ir dabar jos plėtros mastas nė iš tolo neprilygsta nuo 1996 m. į priekį stumiamai Kauno LEZ.
Pieno upės
Kol valdininkai Lietuvos paviljone kalbėjosi su kolegomis iš Kinijos, mūsų šalies verslininkai tarpusavyje juokavo, kad visas Lietuvos verslas galėtų dirbti vienam šios Azijos šalies regionui, jeigu tik rastume kuo sudominti kinus.
Arnas Grinevičius, atstovaujantis bendrovei "Marijampolės pieno konservai", įsitikinęs, kad Kinija, iki šiol vadinama tobuliausia pasaulio kopijuotoja, po dešimties metų gali tapti viso pasaulio lydere. Todėl lietuviams pats metas ieškoti būdų, kaip patekti į jos vidaus rinką.
"Kinijoje matome didžiules galimybes. Iki šiol čia nebuvo pieno vartojimo kultūros, tačiau kinai perka vis daugiau pieno ir jo produktų. Pieno rinka Kinijoje yra beribė", – kalbėjo A.Grinevičius.
Šios šalies parduotuvėse pieno ir jo produktų atsiranda vis daugiau ir apie 80 proc. jų – importuoti.
"Į Kiniją galėtume eksportuoti pieno miltelius, pieno konservus ir sviestą. Tiesa, kinai patys gamina pieno konservus, nors dar turi problemų dėl kokybės", – teigė lietuvių įmonės atstovas.
Jis neabejojo, kad vienoje didžiausių pasaulio valstybių vietos galėtų rasti ir kiti Lietuvos pieno perdirbėjai: "Jeigu kinai vartotų bent 10 proc. pieno produktų, kiek jų vartoja europiečiai, visa Lietuvos pieno pramonė galėtų dirbti tik šiai rinkai."
Pradžia nebus lengva
Mūsų šalies verslo entuziazmo nemažina ir informacija, kad Kinijoje labai proteguojami vietos gamintojai. "Natūralu, kad kiekviena šalis saugo savo vidaus rinką, tačiau kol tai įvyks, mes galėtume pasinaudoti šios didelės šalies galimybėmis", – vylėsi pašnekovas.
Vis dėlto greitų verslo ryšių "Marijampolės pieno konservai" nesitiki. Anot, A.Grinevičiaus, parodose sutartys nepasirašomos, tačiau vizitas Kinijoje yra galimybė bent jau susitikti su potencialiais partneriais – skardos tiekėjais, įrangos gamintojais.
"Pradžia, žinoma, nebus lengva. Jau vyko keli susitikimai ir pastebėjome, kad kinai ne itin atvirauja ir net vengia atsakyti į klausimus. Matyt, yra gavę tokių nurodymų", – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi verslininkas.
Perprasti kultūrą
Kad lietuviškam verslui nebus lengva rasti kelią į Kiniją, patvirtino ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Vytautas Šileikis. Jis gana atsargiai vertina lietuvių galimybes išplaukti į plačiuosius šios Azijos šalies verslo vandenis.
"Kinijoje labai svarbu perprasti verslo kultūrą. Ši mūsų kelionė daugiau žvalgybinė. Pasidairysime, kur galėtume įkelti koją", – sakė V.Šileikis.
Kad po susitikimų kinai plūs investuoti į Lietuvą, vilties taip pat nedaug. Prieš kelerius metus viešėdamas Kinijoje jis įsitikino, kad kinai investuoja esant dviem sąlygoms: didelei rinkai ir "China town" (Kinijos miestas – angl.).
"Lietuva yra centre didelių rinkų: Baltijos jūros šalys, Nepriklausomų valstybių sandrauga, Vakarų Europa. Iš mūsų šalies visomis šiomis kryptimis galima laisvai judėti. Tai svarbu. Tačiau antrosios sąlygos Lietuva negali patenkinti. O Baltarusija tai jau daro. Minske kuriamas "China town" – tai lyg kinų kvartalas, atskira valstybė, kurioje galioja sava tvarka ir kontrolė. Iš tokių vietų kinai kontroliuoja ir savo verslą užsienyje, – pasakojo V.Šileikis. – Kol Lietuva negali patenkinti šių sąlygų, mums reikia pasinaudoti ryšiais, kuriuos turime visoje Europoje."
Kodėl kinai turėtų rinktis Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją? V.Šileikio nuomone, Kinijos verslas taip pat atidžiai skaičiuoja pinigus, tad jos galėtų įvertinti, kad įsikurti Lietuvoje yra daug pigiau nei bet kur Vakarų Europoje. Kinams Lietuva galėtų būti jungtis su Europa.
"Be to, kinai šiuo metu labai intensyviai investuoja į aukštąsias technologijas. Galbūt ir mūsų akademinė bendruomenė turėtų ką pasiūlyti?" – svarstė pašnekovas.
Pažintys padeda
Tačiau lietuvius drąsino Kinijoje gyvenantis verslininkas Julius Daujotas, nelinkęs nuvertinti net ir iš pažiūros nuobodžių dvišalių valdininkų susitikimų.
"Pažintys Kinijoje labai svarbios. Jos galėtų ateityje atverti vartus mūsų verslui ir padėti lengviau įeiti į vietos rinką", – tikino verslininkas.
Vakarykščiame susitikime dalyvavo Siameno, kuris susigiminiavęs su Kaunu, atstovai.
"Siamene nėra gamyklų ir pieną vežasi iš už kelių tūkstančių kilometrų. Lietuvos pieno perdirbėjai galėtų pamėginti čia patekti. Tam gali praversti net ir trumpas susitikimas su Kinijos valdžios atstovais", – tikino verslininkas.
