Eidama į Roberto Kalinkino naujos kolekcijos "Pavasaris/vasara 2014" pristatymą žinojau tik tiek, kad juvelyrė Vaida Druskytė specialiai jai kūrė papuošalus.
– Labai didelius, – sakė menininkė. Suprantama, jie turi matytis iš tolo ir plonybės-subtilybės tikrai nebus pastebėtos.
– Blizgančios blėkos... – pajuokavo juvelyrė, o aš taip ir įsivaizdavau: štai, prieš mano akis pražingsniuos manekenės lyg futuristiniais nariuotais vario ar žalvario papuošalais-stuburais nugaroje, laikančiais ploną šilką, plevenantį nuo kiekvieno judesio.
Prisimindama pernykščius dizainerio įspūdingesnius ėjimus, įsivaizdavau daug metalo, jungto su audiniu, didžiules apyrankes, greičiau primenančias rankogalius, susegtas spalvotais akmenimis. Detalių neperkrauti, sudėtingos konstrukcijos drabužiai mano mintyse puikiai jungėsi su metalu savo rudens spalvų koloritu.
Suprantu, kad tas raudono aukso fejerverkas, kurį kasmet sukelia ruduo, padarė įtakos mano vaizduotei. Tačiau vaizduotei neįsakysi piešti auksinių "Dolce & Gabbana" mergaičių ar "Disquared2" kokteilių baro lankytojų, jei ji jau pasirinko Anną Demeulemeester, tik perdažė rusvai žalsvai, ochros, aukso, žemės spalvomis.
Taigi, įsivaizdavau, kaip auksinės ir raudonos matinės odos rankinės bus užsegamos tokio pat stiliaus kaip papuošalai sagtimis, o batai blykčios raudonomis žemakulnėmis platformomis. Audiniai prabangūs – šilkas, šilkas, kažkiek standžios medvilnės marškiniuose, auksinė, rusvai žalsva oda. Raštų nedaug, bet saikingas augalo-stuburo slankstelių motyvas keliaus iš drabužio į kojines, į kišenių vidų, basutes, mutuodamas, galiausiai pasikartodamas stambiais siuvinėjimais, virsdamas didžiuliais papuošalais. Įsivaizdavau suvaldytą futurizmą, spinduliuojantį prabangą, atsainiais kirpimais tik pabrėžiant audinio grožį.
Suprantu – pavardė "Kalinkin" taip asocijuojasi su "Judaškin", pagarsėjusiu blizgančia naujųjų rusų mėgstama prabanga, kad kažko neįtikimo nejučia tikiesi ir čia. Tačiau šiais metais net Valentinas Judaškinas, pristatydamas savąją "Spring/Summer 2014 Ready-to-wear" kolekciją, nepabūgo standžios medvilnės marškinių, paprasto balto siauro pusilgio sijono ar minimalistinės trumpos baltos suknelės su išdidintais futuristiniais pečiais. Saikingas marškinių paprastumas vis dar valdo keliaudamas per įvairių dizainerių kolekcijas, taigi sukau galvą, kokia marškinių modifikacija nustebins mane R.Kalinkinas.
Jau sėdėdama "Siemens" arenoje ir laukdama šou pradžios, pamaniau, kad prie lubų kabantys tikri (kaip teigia pats dizaineris) lėktuvai turi kažkaip sietis su būsima kolekcija. Tad vaizduotė tuoj rudens geltoną ir raudoną matinį auksą pakeitė plienu, įsivaizduojami papuošalai mintyse pradėjo blykčioti sidabru ir kniedėmis, tos pačios detalės mikliai nukeliavo ant švarkų rankovių ir kišenių.
– Palaukite! – šūkčiojau savo mintims, vis tiek toliau spėliodama, ką gi aš netrukus išvysiu. Prieš įžengiant manekenėms fone pasirodęs video taip pat transliavo plieno-kiborgų-technologijų nuotaiką.
– Metalinis stuburas čia turėtų būti... – nusiraminau ir įsitaisiau patogiai, nors salė buvo vis dar gerokai neužpildyta, kaip ta stiklinė – apypilnė arba apytuštė, kaip pažiūrėsi.
Taigi, mano vaizduotė darbavosi, nors žinojau, kad mados industrija tuo ir nuostabi, kad sugeba kas kartą, kiekvieną naują sezoną priblokšti, kad sušuktum:
– Oho, net ir šitaip galima!
Ir dar baisiau – priverčia pamačius tą iki šiol protu nesuvoktą nesąmonę jos norėti. O vėliau – ir nešioti.
Taigi, svajonės, troškimai, įsivaizdavimai... Tik kartais nutinka ir kitaip. Sunkiai su nepatogiais praėjusio sezono aukštakulniais žingsniuojant manekenėms, pamažu supratau, kad R.Kalinkino kolekcijoje nepamatysiu nieko, apie ką galėčiau svajoti vėliau. Nebuvo mano vaizduotės nupieštos prabangos, futuristinių užmojų ar radikalių drabužių konstrukcijų. Veltui blykčiojo papuošalai. Neveikiantys lėktuvai pasirinkti ne veltui – kolekcija neveikė, o jie neturėjo jokio kito ryšio su pačia kolekcija. Ši stokojo ne tik ryšio su scenografija, ne tik juvelyrinio, bet ir bet kokio stuburo.
– Pavasaris/vasara – juodos spalvos? – šūkčiojo ją matę komentatoriai internete. Mados industrija tuo ir nuostabi: joje galima beveik galima viskas, kas buvo neleistina iki tol.
A.Demeulemeester "Pavasaris/vasara 2014" – kaip tik juoda, beveik vien juoda, kai kur pagyvinta smėlio spalvos fragmentais, tik keletas modelių – vaiskaus ir akinamo raudonumo. Galima viskas. Tačiau ne R.Kalinkino kolekcijoje, kur nieko ekstremalaus, jokios vaizduotę kaitinančios minties, idėjų. Akį patraukė tik keletas rankinių, tarpusavyje irgi neturinčių stilistinio ryšio – žavios savo aiškiomis formomis ir iš konteksto iškrentančiu skaidraus plastiko spalvotumu delninukės ir viena raudonos odos rankinė, stilizuoto kristalo formomis artima šios kolekcijos papuošalams, pretenduojanti į pirktinus ir mylimus daiktus. Viena puiki rankinė. Ar to užtenka?
Naujausi komentarai