Labai anksti netekusi tėvų – tėtis mirė, kai mergaitei buvo vos treji, mama – kai šešeri, abu nuo AIDS – C. Simón su naujausia drama „Romerija“ šviesiai užbaigia šeimos trilogiją, vesdama žiūrovą kartu su aštuoniolikmete Marina į saulėtą Ispanijos uostamiestį narplioti tėvų istorijos. Filmą galima pamatyti iki kovo 22 d. vykstančio festivalio „Kino pavasaris“ metu.
„Mano tėvai buvo jauni devintajame dešimtmetyje, Ispanijos demokratinio perėjimo laikotarpiu – laisvės ir eksperimentų metu, kai jaunimas paveldėtas giliai katalikiškos ir konservatyvios visuomenės vertybes tiesiog laužė. Tačiau šis ilgai lauktas laisvės laikotarpis, žinomas kaip „La Movida“, kartu atnešė ir heroino krizę, dėl kurios Ispanija tapo šalimi, kurioje mirtingumas nuo AIDS Europoje buvo didžiausias. Maža to, šios istorijos dažnai būdavo nutylimos“, – pasakoja režisierė ir čia pat priduria, kad nusivylusi tuo, jog negali atskleisti visos savo tėvų istorijos, pasišventė kurti tą atmintį, kurios jai trūko. Daugiau apie tai – interviu su C. Simón.
– Carla, visuose Jūsų filmuose vyraujanti šeimos tema neatsitiktinė. Ar galėtumėte dar kartą trumpai papasakoti, kuo ji Jums svarbi?
– Tai glaudžiai susiję su mano asmenine istorija. Kai buvau labai maža, netekau tėvų – jie mirė nuo AIDS. Išvykau gyventi pas tetą ir dėdę, į naują šeimą, kuri buvo mano dalis. Daugeliui žmonių šeima yra tiesiog duotybė, tačiau man tuos santykius teko susikurti. Niekada nepriėmiau šeimos ryšio kaip savaime suprantamo dalyko, analizavau jį iš atstumo, kurį ne kiekvienas turi. Be to, tiek mano biologinė, tiek įtėvių šeimos yra labai gausios: daug brolių, seserų, pusbrolių, dėdžių, tetų, senelių. Visada buvau apsupta šeimos ir stebėjau jos dinamiką. Joje daug gilios meilės, bet taip pat ir žaizdų, traumų, kartais ją slegia sunkiai valdomų aspektų našta. Tokioje terpėje yra daugybė medžiagos pasakoti žmonių istorijoms.
– Filme „Romerija“ pagrindinė veikėja naudoja namų vaizdo kamerą tam, kad galėtų įamžinti šeimos aplinką, taip tarsi bandydama ją geriau suprasti. Ar Jums kinas taip pat buvo priemonė, padėjusi išsiaiškinti dalykus, kurie gyvenime ne visada būdavo suvokiami?
– Esu įsitikinusi, kad mano noras pasakoti istorijas kilo dėl to, kad augau tokioje aplinkoje, kurioje jos buvo nuolat pasakojamos. Tam tikru metu pajutau poreikį jas vizualizuoti, kad geriau suprasčiau ne tik save, bet ir tam, kad geriau pažinčiau aplinkinius. Nemanau, kad būčiau tiek daug sužinojusi apie savo šeimą be kino. Tiesą sakant, „Romerija“ tapo filmu dėl noro kurti kiną, nors tai nebuvo pradinė idėja. Visa tai išryškėjo rašant scenarijų: vieną akimirką pagalvojau, kad pagrindinė veikėja turėtų nešiotis kamerą. Supratau, kad šis sprendimas padarė ją kur kas aktyvesne personaže. Man tai buvo labai natūralu, nes viskas gimė iš asmeninės patirties. Galiausiai ta kamera įgavo labai svarbų vaidmenį – manau, filmą galima suprasti ir kaip pasakojimą apie režisieriaus žvilgsnio gimimą.
– Ar kinas padėjo jums atsikratyti nesupratimo, nepatogumo ar net gėdos jausmo, susijusio su šeimos istorija?
– Manau, taip. „Romerija“ visų pirma yra filmas apie atmintį ir poreikį paaiškinti save, rasti istoriją, kuri suteiktų prasmę tam, kas esame. Tačiau jis gimsta ir iš tam tikros frustracijos: kas nutinka, kai neturi tos istorijos, kai niekas aplink negali tau suprantamai papasakoti, iš kur esi ir kas esi? Mano atveju kinas buvo įrankis, leidęs man tą istoriją susikurti pačiai. Vaizdai, kuriuos sukūriau, remiasi vaizduote, tačiau kai jie užfiksuojami ekrane, jie tampa tikri. Tai kalba apie laisvę kurti, kai neturime aiškios savo istorijos versijos. Kaip matyti filme, atmintis nėra nei objektyvi, nei patikima – ji giliai subjektyvi. Tai, ką išgyvenome, jau įvyko, bet kiekvieną kartą prisimename tai kitaip, ir kiekvienas asmuo tą daro savaip. Pripažinti, kad yra dalykų, kurių niekada nesužinosiu, man buvo išlaisvinantis patyrimas. Net jei mano tėvai būtų čia ir papasakotų savo versiją, tai irgi nebūtų absoliuti tiesa. Kinas man suteikė galimybę sukurti savo istoriją ir gyventi taikoje su savo praeitimi.
– Filme jaučiamas noras priimti šeimos istoriją tokią, kokia ji yra, be jokių pagražinimų: ir šviesią, ir itin skausmingą.
– Taip, visiškai. Apie tai daug kalbėjomės su komanda. Mums buvo aišku, kad turime perteikti skausmą, bet neturime teisti ar smerkti personažų, įkvėptų mano tėvų, lygiai taip pat neturime jų per daug romantizuoti. Reikėjo rasti tą vidurio tašką ir galiausiai tai pavyko labai natūraliai, nes būtent taip aš jaučiuosi. Buvo labai svarbu gerai pasirinkti toną, nes tai jautri sritis. Filmas taip pat yra portretas kartos, kuri devintajame dešimtmetyje Ispanijoje buvo jauna ir kuri liko už daugelio šeimų prisiminimų ribos, nes už viso to slypėjo daug skausmo: heroinas, perdozavimai, AIDS, ankstyvos mirtys... Visa tai yra mūsų istorinės atminties dalis, su kuria mes vis dar nesusitaikėme ir kurios negalime priimti. Man, kaip tos kartos tėvų vaikui, buvo labai svarbu susigrąžinti šias istorijas ir priimti jas kaip dalį to, kas mus suformavo, kad galėtume apie tai kalbėti įprastai ir, svarbiausia, be jokio smerkimo. Manau, kad mes, kaip visuomenė, dar turime ką nuveikti, kad pripažintume šią savo istorijos dalį su derama pagarba.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad kalbant apie tą kartą atsirado toks istorijos vakuumas?
– Viena vertus, daugelis pagrindinių veikėjų mirė, jų nebėra ir jie negali papasakoti savo istorijos. Yra didžiulė kartų praraja. Tai buvo karta, augusi paskutiniais diktatūros dešimtmečiais ir po diktatoriaus Francisco Franco mirties sulaužiusi viską, kas buvo nusistovėję: tai, kas buvo išmokta namuose, mokykloje, bažnyčioje, visuomenėje. Visa tai turėjo labai stiprų poveikį vėlesnėms kartoms, ir manau, kad kartais tai nėra tinkamai įvertinama.
– Kaip manote, ar Jūsų tėvų kartos patirti kraštutinumai susiję su istoriniu kontekstu? Ar laisvės troškulys paaiškina tam tikrą perteklių?
– Taip, visiškai. Laisvės protrūkis buvo milžiniškas ir turėjo labai teigiamų pasekmių, tačiau tiesa ir tai, kad kai kurie už ją sumokėjo labai didelę kainą. Laisvė, atėjusi po diktatūros, atsinešė savotišką norą viską išbandyti. Jutome poreikį eksperimentuoti bet kokia kaina. Tai, kartu su žinių apie tam tikrų narkotikų poveikį trūkumu, tapo uždelsto veikimo bomba. Neslėpkime, daugeliui viskas baigėsi labai blogai. ŽIV istorija skirtingose šalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, JAV ji buvo glaudžiai susijusi su homoseksualų bendruomene ir jų patiriama stigma. Ispanijoje, nors liga taip pat pražudė daug gėjų, ji labiausiai siejama su heroino krize. Vis dar išlikę daug kaltės, tabu, ir daugelis šeimų nesugebėjo ar nežinojo, kaip susitvarkyti su šiuo gedulu. Todėl šia tema sukurta tiek mažai istorijų.
– Filmo „Romerija“ autobiografinis pamatas – akivaizdus. Ar pati tikrovėje leidotės į tokią kelionę? Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
– Istorijos ištakos iš tiesų yra autobiografinės, nors siužete nemažai kas pakeista – tai savarankiškas vaizduotės kūrinys. Filme vaizduojama kelionė remiasi mano pačios išvykomis ir asmenine patirtimi, tačiau, manau, ją perauga. 2004-aisiais vykau ne į Galisiją, iš kur kilęs mano tėvas ir visa jo šeima, o į Madridą pasimatyti su dviem savo dėdėmis. Pamažu susipažinau su likusiais šeimos nariais, taip pat ir seneliais, gerbdama tempą, kurio kiekvienam iš jų reikėjo. Tikroji kelionė į Galisiją įvyko kur kas vėliau, 2015 m., ir ji nebuvo tokia pati, kokią matome ekrane. Tad ir šeimos modelis filme neturi daug bendro su mano tėvo šeimos struktūra.
Kalbant apie žodį „romeria“, pietų Ispanijoje tai labai paplitęs terminas, reiškiantis tikinčiųjų piligrimystę į koplyčią ar šventovę pagerbti šventojo ar Mergelės Marijos. Tačiau Galisijoje ir likusioje šiaurės Ispanijoje šis žodis vartojamas ir kita prasme – kaip liaudies šventės sinonimas. Filme susipina abi šios prasmės: tiek šventiškas šurmulys, tiek dvasinė, vidinė kelionė.
Šeima mane visada domins, man patinka apie ją kalbėti. Nemanau, kad ši tema kada nors išsisems, bet tiesa ta, kad noriu tyrinėti ir kitus pasaulius, kurių nepažįstu.
– Į filmą įtraukėte ir savo motinos dienoraščius. Tai užburianti medžiaga, parašyta jau neegzistuojančia senąja katalonų kalba, kurioje gausu žargono ir senamadiškų išsireiškimų.
– Iš tikrųjų tai buvo ne dienoraščiai, o laiškai, kuriuos ji rašė draugams iš Galisijos ir kitų vietų, kuriose lankėsi. Juos man prieš kurį laiką perdavė jos pusseserė ir artima draugė. Tai buvo sukrėtęs atradimas – pirmą kartą pasijutau taip, tarsi beveik girdėčiau mamą kalbant. Niekada neturėjau nieko tokio artimo jai – iki tol ją pažinojau tik iš trumpo vaizdo įrašo ir saujelės nuotraukų. Tie laiškai atskleidė kur kas daugiau. Nusprendžiau juos panaudoti filme, pavertusi dienoraščiu su tam tikrais pakeitimais, kad mintys būtų aiškesnės ar išryškėtų tam tikri niuansai.
– „Romerija“ narplioja šeimos istoriją, pilną melo ir ne visiškos tiesos. Pagrindinė veikėja atranda itin skausmingų tėvo gyvenimo pusių, tačiau kartu jos yra gydančios ir išlaisvinančios.
– Bandydama atkurti savo šeimos istoriją supratau, kad tai – dėlionė, kuri niekada iki galo nesusidės. Būtent tada pajutau poreikį sukurti savo pasakojimą iš visko, kas „netiko“. Leidžiantis į tokią kelionę, kokią matome filme, neišvengiamai atrandi skausmingų dalykų. Man pačiai suvokimas, kad tėvas ankstyvaisiais mano vaikystės metais nebuvo šalia būtent dėl priklausomybės nuo heroino, buvo labai sukrečiantis. Sunku suprasti, kaip veikia narkotikai, jei pats jų nebandei. Tai buvo labai ilgas tyrimų ir apmąstymų procesas. Taip man pavyko bent šiek tiek suprasti, ką išgyveno mano tėvai.
– Dar nuo filmo „Vasara, 1993-ieji“ savo darbuose maišote skirtingas Ispanijos kalbas, kas nėra įprasta ispanų kinui. Tą darote ir „Romerijoje“: čia girdime ispanų, katalonų kalbas, šiek tiek galisų ir šiek tiek prancūzų.
– Manau, kad istorijos turi būti filmuojamos ta kalba, kuria natūraliausia jas pasakoti. Šeima, kurią vaizdavome, turėjo kalbėti ispaniškai, nes, norime to ar ne, tokia yra jų gana privilegijuotos socialinės klasės realybė tame regione. Tačiau taip pat norėjau, kad filme skambėtų galisų kalba. Katalonų kalba, žinoma, negalėjo likti nuošalyje, nes tai pagrindinės veikėjos gimtoji kalba. Filmuoti visą filmą tik viena kalba reikštų prarasti magiją ir niuansus. Pavyzdžiui, mano motinos laiškai parašyti kataloniškai, ir tai man buvo šventas dalykas – jų nenorėjau versti jokiomis aplinkybėmis. Galbūt, kai kursiu filmus, kurie bus mažiau susiję su mano šeima, man tai rūpės mažiau, bet kol kas yra taip.
– Kaip manote, ar šeima kada nors nustos būti pagrindiniu Jūsų įkvėpimo šaltiniu?
– Šeima mane visada domins, man patinka apie ją kalbėti. Nemanau, kad ši tema kada nors išsisems, bet tiesa ta, kad noriu tyrinėti ir kitus pasaulius, kurių nepažįstu. Kinas man suteikia tokią galimybę. Iki šiol pasakojau tai, ką žinau, nes tai suteikė saugumo jausmą galvojant apie tai, koks bus galutinis rezultatas. Tačiau dabar esu tokiame etape, kai norėčiau nagrinėti ir kitas temas, kurios tiesiogiai nėra sususijusios su manimi. Galvoju apie muzikinį filmą apie flamenko. „Romerijoje“ jau yra keletas nuorodų į flamenko, nes, pasak mano įtėvio, kuris buvo mamos brolis, mano motinai jis labai patiko. Taigi, kaip matote, galiausiai tai irgi nėra tema, visiškai atsieta nuo mano šeimos istorijos.
Naujausi komentarai