Yra patriotizmą skatinančios programos. Jas vykdyti siūlo įvairūs fondai, ne viena ministerija ir šiaip organizacijos. Ką reiškia žodis "vykdyti"? Na, reikia sugalvoti kokį nors veiksmą, jį aprašyti, argumentuoti, gauti tam reikalui skirtus pinigus ir įvykdyti sumanymą.
Atrodytų – nieko sudėtingo, bet tik pirmą kartą pažiūrėjus. Žvilgtelėjus giliau, atsiranda klausimų. Kam tos programos skirtos? Tam neprireiks ypatingos lingvistinės analizės – patriotizmo skatinimas skirtas žmonėms, kurie yra per maži patriotai. Nepatriotams skirta programa vadintųsi kitaip – patriotizmo diegimu ar panašiai. O kas tokie yra per maži patriotai? Klasikinis apibrėžimas, šiek tiek sutrumpintas ir supaprastintas, sako, kad tai piliečiai, kurie, gyvendami valstybėje, mato tik teritoriją, skirtą jų poreikiams tenkinti. Ir juos reikia stumtelėti iš teritorijos valstybės arba valstybių link – juk jau galima sutikti, kad egzistuoja ir ES ar kurios nors jos dalies patriotai?
Taigi, patriotizmo skatinimas, žiūrint iš valstybės pozicijų, yra absoliučiai pragmatinė iniciatyva, kuri gali būti realizuojama naudojant įvairias taktikas.
Stebint šią nišinę veiklą matyti, kad programų vykdytojai dažniausiai pasirenka lengviausią ir klaidingą taktiką, vietoj skatinimo pasirinkdami patriotizmo demonstravimą. Su tokios taktikos rezultatais pilietis, ypač tas, kuriam ji skirta, susiduria retai. Į keistose salėse rengiamas tylias konferencijas, kelių šimtų egzempliorių tiražais išleistų knygų pristatymus ar vėliavų kėlimą miškuose ateina tie, kuriems patriotizmo skatinimas nereikalingas – patys juo galėtų dosniai pasidalyti. Šiuos renginius tiktų vadinti profesionaliojo patriotizmo lygio palaikymu ir daryti juos už kitur randamus pinigus.
Atsisakius patriotizmo demonstravimo, jo skatinimo lauke manevravimo laisvė tampa smarkiai suvaržyta – lieka istorinio patriotizmo taktika. Tai nėra blogas sprendimas – šis kelias, ypač jei akcentuojamas edukavimas, yra naudingas ir smagus: persirengusių riterių ir pagonių kautynės, šaudymas iš lanko, dūzgiantys verpimo rateliai, garuojančios mėsos gabalai ką tik išdegtos juodosios keramikos lėkštėse...
Kitaip pažiūrėjus, istorinis patriotizmas skirtas tik vidiniam vartojimui. Kalbu apie antrą dažniausią daromą klaidą, kai valstybės istorija pateikiama kaip investicinė išorės vertybė. Toks patriotizmo skatinimas yra kenksmingas, nes už svetimšalius istorinius patriotus labiau erzina tik svetimšaliai sporto patriotai. Kartais atrodo, kad istorinio patriotizmo eksportuotojai tikisi štai tokio rezultatyvumo:
– Sveiki, aš portugalas. Portugalija kadaise valdė pusė pasaulio ir buvo labai stipri, įtakinga ir turtinga.
– Jėga! Mes nedelsiant su Portugalija pasirašome pačią palankiausią sutartį. Ir šiaip pinigų duosime.
– Dar mes 1966 m. pasaulio futbolo čempionate užėmėme trečią vietą.
– Na, nieko sau! Mes pamilome jus neribotai.
– O 2004-aisiais Europos futbolo čempionate užėmėme antrą vietą!
– Viskas, nebegaliu. Draugaujame šeimomis!
Žinoma, jei istorinis patriotizmas vartojamas lokaliai, jis duoda naudos, ypač jei neperlenkiama intensyvumo lazda – gali pabosti. Ir tenka ieškoti naujų patriotizmo skatinimo taktikų. Ir vėl verta prisiminti teritoriją su jos gyventojais, truktelint valstybės istoriją dabarties link. Pavyzdžiui, Kauno modernizmo link. Juk pasakojimas apie tai, kaip ką tik atsiradusi tauta karo išsekintą, purviną garnizono miestelį pavertė tviskančia Europos sostine, sugeneruotų (ir jau generuoja) totalią patriotizmo aurą. O jei pasakojimą pratęstume, kaip Kaunas ir toliau tęsia stebuklingą architektūrinę tradiciją... Na, čia argumentacijos paieškos šiek tiek komplikuojasi.
Kartą, eidamas sau įprasta teritorija, sostinės Pylimo gatve, aptikau puikią patriotizmo skatinimo taktikų iliustraciją. Vienoje gatvės vietoje, šalia buvusio "Aušros" kino teatro, yra mikroskopinis skveriukas. Per kelis dešimtmečius pėstieji skveriuko vejoje išmynė taką. Neseniai ėjau tuo nelegaliu taku ir vos nenusivožiau, užkliuvęs už didžiulio betoninio padėklo, kurio centre buvo įmontuotas keliolikos metrų aukščio metalinis strypas. Pakėlęs galvą pamačiau, kad strypo laibgalyje plevėsuoja milžiniška vėliava su Vytimi. Pasvarstęs padariau išvadą, kad instaliacija, apsunkinanti vaikščiojimą pramintu taku, yra patriotizmo skatinimo įrankis, liepiantis būti patriotu ir nemindyti žolės. Tai, aišku neveikia – liepiamoji nuosaka patriotizmo neskatina. Ką galima padaryti su išmintu taku patriotinių priemonių kontekste? Galima surinkti grupę entuziastų, suarti žemę ir pasėti žolę, kuri nedelsiant bus vėl sutrypta į neblogą žvyrkelį. Natūraliausias sprendimas – išgrįsti taką plytelėmis, bet tai yra standartinis savivaldybės darbas. Ir tik tą akimirką, kai savivaldybė padarytų savo darbą, atsirastų patriotizmo elementas – urbanistinė smulkmena, kuria reikia džiaugtis ir girtis.
O jei nėra kuo džiaugtis ir girtis? Jei takeliai dešimtmečius nesulaukia savo plytelių? Kaip būti džiugiu patriotu? Bičiuli, atsakyčiau jam, tai pretenzija jau kitai, pilietiškumą skatinančiai programai.
Naujausi komentarai