„Angis“ vis dar kas kelerius metus sugrįžta į parodų sales, tarsi primindama, kad tai, kas kadaise buvo dabartis, pamažu tampa istorija. Pastarąjį kartą grupės kūryba Kaune buvo pristatyta 2023 m. parodoje „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“, sulaukusioje nemažai dėmesio. Šįkart „Šv. Elmo liepsna“ kiek kuklesnė – joje pristatoma mažiau grupės narių kūrybos, o paroda skiriama a. a. Kęstučiui Lupeikiui atminti. Dviejose galerijose eksponuojama paroda tampa ne tik grupės kūrybos pristatymu, bet ir savotišku pasivaikščiojimu per skirtingas „Angies“ kartas, estetikas ir pasaulėžiūras.
Laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje visas keturias erdves užima Eimučio Markūno, Jono Gasiūno, Henriko Čerapo ir K. Lupeikio darbai. Kiekvienam autoriui skirta po atskirą erdvę, todėl kiekvienas jų gauna galimybę atsiskleisti geriausiai. Užlipus laiptais mano akį patraukia J. Gasiūno „Dramblys“ – lyg parodos konsultantas, kviečiantis užsukti pas kiekvieną autorių.
Kelionę pradedu nuo K. Lupeikio, netikėtai išėjusio 2023 m. Jo erdvėje dominuoja ekspresyvumas ir stiprus potėpis. Kūrinių pavadinimai tampa aliuzija į gamtos architektūrą, kuri menininkui, kaip architektui, tikėtina, buvo artima. Erdvėje išdėlioti raudoni gimnastikos kamuoliai ne tik kuria ironišką žaismę – juk esame ne sporto salėje, – bet ir padeda išryškinti kai kurias paveikslų detales.
Sustojusi prie darbo „Kalinys“, netikėtai susigraudinu. Norint patirti tikrą abstrakcijos ekstazę, turbūt reikia būti labai daug mačius ir skaičius, tačiau šis kūrinys, rodos, prabilo į mane visiškai aiškia kalba. Vis dėlto dėl sūraus vandenėlio ant skruosto kaltinu praėjusį saulės užtemimą – matyt, dėl jo emocijos pastaruoju metu kiek paaštrėjusios. K. Lupeikio kūryboje vyrauja stiprus potėpis, kurio skleidimąsi galima pamatyti už kelių metrų, ryškios pagrindinės spalvos ir gilus filosofinis mąstymas.
Lėtai slenku link H. Čerapo kūrybos, kuri lankytojui gali kelti nuostabą, tačiau vėl konstatuoju faktą, kad grupės „Angis“ kūryba – ne bereikšmis tepliojimas, bet filosofinis mąstymas.
Anotacijoje H. Čerapas rašo: „Aš užaugau paminklo papėdėje ir nuolat savęs klausdavau, kas yra ir kur yra ši, kviečiančiai mąstyti apie gimtą žemę, pamokančiai ir nukreipiančiai idėjai paminklą pastačiusi tauta. Išėjau jos ieškoti, bet radau tik liūdnai pasvirusių stulpų šalį, tad, užsidaręs tyloje ir vienatvėje, ieškojau idealistinės plastinės tvarkos sandaros, kuri atitiktų mano sielos ilgesio parametrus ir kuo meistriškiau juos išreikštų.“ Erdvėje gausu achromatinių „stulpų“ – vieni jų nepasiekia drobės apačios, kiti, lyg sustoję prieš finišą, laukia autoriaus užbaigimo teptuku.
Palikusi ekspresionistų kampelį, pereinu į kitą – pas J. Gasiūną. Tapytojo kūryba plika akimi akivaizdžiai skiriasi nuo prieš tai aplankytų autorių. Ji lengvesnė spalvų prasme – nėra aštrių potėpių, spalvos lyriškesnės, labiau pastelinės, o paveiksluose matomi motyvai kuria savas istorijas. Jo darbuose atsiranda ir objektų, įkomponuotų į drobes, tai palepina akį ir ištraukia žiūrovą iš dvimačio vaizdo patirties.
Darbe „Pasienis“ ant drobės „eksponuojamas“ iš medžio padarytas nukryžiuoto Jėzaus Kristaus koplytstulpis. Tai primena man pasienyje šalia kelio matytus koplytstulpius. Šiame „Pasienyje“ nukryžiuotasis užsimaskuoja kamufliažiškai: visgi pasienis – saugoma šalies teritorija. Tą dieną kritę saulės šešėliai spėjo paaštrinti ironišką J. Gasiūno paveikslą „Girta barbė“, kuriame matomos dvi vištos kojos. Iš tiesų galima pamanyti, kad pasaulis siūlo autoriui patobulinti vištos kojų programą.
Kitame kambaryje – E. Markūno tapyba. „Tai psichinio automatizmo sfera, gestais vienaip ar kitaip nugulanti ant drobės, sudarydama realias formas ir struktūras, esančias gamtoje“, – teigia menininkas. E. Markūno salėje akys tiesiog raibsta. Spalvos liejasi nuo achromatinių iki ryškių, kiekvienas potėpis rodo nueitą kelionę, kai kur atrodo, kad paveikslas pradeda įsukti žiūrovą į futuristinį filmo kadrą ar net Jacksono Pollocko taškymą.
Apėjusi šias sales ir palinkėjusi sėkmės drambliui, keliauju į Meno parko galeriją, kurioje vyksta šios parodos tęsinys. Joje liko tik Ričardas Nemeikšis ir Raimondas Gailiūnas.
Įžengusi į R. Nemeikšio erdvę pajutau, kad tikrosios jo darbų prasmės veikiausiai nesuprasiu, nes pirmomis sekundėmis pradėjau kurti savąsias. Ypač žiūrint per Z kartos žiūronus, kur rožinė spalva su blizgučiais primena ne pigumą, o laikiną madą, kuria galima pasidžiaugti, pasidalyti ir pamiršti. Tačiau čia ir prasideda įdomumas. Laikinos tendencijos dažniausiai gyvena trumpai, o paskui atsiduria sąvartynuose – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Ekonomiškai tai nepravartu, tačiau būtent tuo momentu – tendencinga. Žvelgiant į R. Nemeikšio kūrinius, pradedi galvoti, kad galbūt jų nereikia suprasti vienareikšmiškai. Jie leidžia sukurti savą kiekvieno laikotarpio interpretaciją. Nesvarbu, ar gyvename pozityviu, ar tragikomišku laiku – vis tiek rasime ką nors, kas atsilieps į šiandienos tendencijas.
Pankų ir rokerių stilius, „Bix“ dvasia tarp glitter girls (liet. blizgančių mergaičių) parodo ne tik ekspresiją ir autoriaus charakterį, bet ir ironiškai sugretina du, rodos, visiškai nekoreliuojančius reiškinius – juodą, stiprią, tvirtą, gotišką estetiką su blizgučiais ir rožinės spalvos dangumi. Žiūrovas galbūt nė nesusimąstys, kad tai primena Kauno metalistus. Tačiau žinant „Angies“ istoriją, ši asociacija tampa kur kas aiškesnė: tai laikas, kai vyko perversmai, atgimimas ir jau kvepėjo laisve – ne tik gatvėse, bet ir drobėse.
Tuo metu R. Gailiūno darbai, užimantys du galerijos aukštus iš trijų, apglėbė kūriniais didžiąją dalį galerijos. Trečiajame galerijos aukšte jo darbų skaičius viršija visų „grupiokų“, tačiau tam galima rasti pateisinimą. Beveik visi kūriniai pasižymi bauginančiomis, neįprastomis anomalijomis, iš jų pasijuokiančiomis išraiškomis, tiesioginiais gestais kreipdamiesi į žiūrovą, lyg viskas vyktų realybėje. Jie – tarsi besislepiantys vaikai neklaužados, bandantys paerzinti žiūrovą, priversti vytis juos tarp paveikslų. Nusileidusi į apačią tikėjausi, kad kūrinių formatas atlieps jo kolegas, bet vis dėlto R. Gailiūnas lieka ištikimas sau. Jo kūriniai išlieka ironiški, kai kur tragikomiški, kai kur ir žiaurūs. Nedidelė pirmojo aukšto ekspozicija tampa tarsi laipteliu į trečiajame aukšte atsiveriančią skrynią.
Šv. Elmo ugnis tampa fizikiniu reiškiniu, apibendrinančiu ne tik retą gamtos reiškinį, bet ir įprasminančiu pačios parodos esmę. Ji atsiranda atsitiktinai, susidarius tam tikroms atmosferos sąlygoms. Tai melsvas švytėjimas, pasirodantis prieš audrą ar jos metu, kai stiprus elektros laukas aplink smailius objektus ima jonizuoti orą. Šis reiškinys ilgą laiką buvo laikomas geru ženklu – dažniausiai Šv. Elmo ugnis pasirodo baigiantis perkūnijai, kai kiti su audra susiję reiškiniai, tokie kaip škvalas ar žaibai, jau ima slūgti.
Anot J. Gasiūno, Šv. Elmo ugnis jiems buvo Nepriklausomybės iškovojimo ir atėjimo ženklas – momentas, nutiesęs kelią kurti. Šiandien, žvelgiant į „Angies“ kūrybą po daugiau nei trijų dešimtmečių, šis palyginimas įgauna dar vieną prasmę. Grupė pati tapo savotiška šviesa, atsiradusia po audros: jų kūryba gimė permainų metu, išgyveno skirtingus laikotarpius, o šiandien jau yra tapusi tam tikru istoriniu dokumentu.
Simboliškai „Šv. Elmo liepsna“ tampa ženklu, kad po audrų, išgyvenus sunkius laikus, ateina ramuma. Tačiau ramuma čia nereiškia tylos. Priešingai – „Angis“ paliko ir vis dar palieka nutiestą kelią naujoms kartoms. Galbūt todėl ši paroda svarbi ne vien kaip grupės kūrybos pristatymas ar pagarba išėjusiam jos nariui. Ji primena, kad menas taip pat gali būti laiko liudininkas. Tai, kas šiandien atrodo tik dabarties fragmentas, rytoj taps istorija.
Naujausi komentarai