Jau atrodė, kad viskas taip ir liks. Man net nereikėjo naudoti reklamos blokavimo programų – jei jos nešokinėja į akis (o mūsiškiai tokia reklama nepiktnaudžiauja), – slinkdavau naujienų srautu žemyn, nekreipdamas dėmesio į tinklalapių šonuose ar tarp rubrikų įspraustas reklamjuostes.
Aš beveik du dešimtmečius buvau patikimas kažkada pamatyto tyrimo, teigusio, kad interneto turinio vartotojai peržiūri 1,7 proc. visos pamatytos reklamos, pavyzdys.
Naujus akcentus savo naršymo rutinoje pastebėjau maždaug prieš metus, o pastaruoju metu jų atsirado tiek daug, kad teko pasidomėti, kas atsitiko. Kodėl aš pradėjau skaityti reklamą?
Ji atsirasdavo įvairiai: kartais bičiuliai įmesdavo nuorodą socialiniuose tinkluose, arba aš pats ją paspausdavau viename ar kitame, dažniausiai amerikietiškame, tinklalapyje. Atsidarydavau dėl pačios paprasčiausios priežasties – įdomumo. Tiksliau, tikėjimosi rasti įdomios medžiagos. Ir dažnai (na, gal kas antrą kartą) nenusivildavau: gaudavau arba gerą istoriją, arba naudingą informaciją ar pramogą, kartais visų elementų kombinaciją. Ir tik perskaičius neryškūs ženklai – įmantriau suformuluotas klausimas teste, nuotraukų parinkimas, pasiūlymas pasinaudoti nuolaidos kodu – man parodydavo, kad ką tik kelias minutes žiūrėjau reklamą. Įtarimus pasitikrinti nebūdavo sudėtinga – kiekvieno tokio teksto viršuje aiškiai žėrėdavo užrašas, perspėjantis, kad čia yra reklama.
Tokio tipo reklamos modelis atsirado neseniai, prieš kelerius metus. Angliškai jį vadina "Native advertising", mes aiškaus termino neturime. Vieni reiškinį vadina natūralia reklama, kiti – savaimine reklama, treti – netiesiogine reklama. "Native advertising" gamybos principai nesudėtingi – jos turinys neturi išsiskirti iš tokią reklamą publikuojančios žiniasklaidos įprasto turinio. Jai galioja įprastiniai kokybiškos žurnalistikos standartai – kelių, oponuojančių vienas kitą, šaltinių apžvalga, skaitytojui suteikiama galimybė pačiam pasitikrinti pradinę informaciją, autoriai yra parinktos temos profesionalai ir ekspertai, o dizaineriai su programuotojais parengtą medžiagą pateikia taip pat išradingai, kaip ir pagrindines, viršelio (jei kalbame apie žurnalus), pirmo puslapio ar aukščiausios pozicijos temas. Reklamos užsakovas šioje situacijoje gali pretenduoti tik į epizodinius, punktyrinius, meistriškai paslėptus paminėjimus. Ar jie, užsakovai, sutinka su tokiomis sąlygomis? Žinoma! Statistika rodo, kad tokią reklamą perskaito, o prekės ženklą ar brukamą produktą pamato beveik 40 proc. interneto vartotojų, o dalijasi apie 25 proc. Tradicinės reklamjuostės kontekste tokie skaičiai atrodo labai džiuginančiai, o įvertinus besidalijančiųjų procentą – fantastiškai.
Kuo "Native advertising" skiriasi nuo užsakomojo straipsnio? Galima išvardyti daug dalykų, pradedant ir baigiant tokių straipsnių nuobodumu, bet esminis skirtumas nusakomas keliais žodžiais. Užsakomojo straipsnio apačioje, šalia užsakymo numerio, beveik visuomet parašoma; "Už straipsnio turinį redakcija neatsako." O štai anoje reklamoje tekstas skambėtų kitaip: "Redakcija už turinį atsako, garantuoja, rekomenduoja ir juo didžiuojasi."
Kol nėra aiškaus lietuviško termino, naujo modelio reklamą vadinu pirmykšte. Jos strategija man panaši į senovinę pardavimo taktiką, kai į kaimą atvykusiam prekeiviui, norint sulaukti pirkėjų palankumo, tekdavo papasakoti ne tik apie prekes, bet ir apie gyvenimą už kaimo ribų. Įsivaizduokime, kad tai yra nišinės prekės, tarkim, plytų pardavėjas. Savo istoriją jis galėtų pradėti nuo pasakojimo apie Vilniuje atsiradusią ypatingą bažnyčią, kurios statybai panaudotos net 33 rūšių profilinės plytos. Beje, tai tiktų ir šiuolaikiniam plytų pardavėjui. Žaidimas, siūlantis iš profilinių plytų sudėlioti Šv. Onos bažnyčios fragmentą, būtų nebloga įžanga į tyrimą, kuriuo atskleidžiama chuliganiško pasiūlymo "pirk plytą!" genezė. Šiame tyrime būtų paneigta XX a. pradžios odesietiška kilmės versija ir skaitytojui pateiktas atradimas, kad sovietiniai chuliganai plytas naktiniams praeiviams pradėjo siūlyti tik 1959 m., kai šalies kino teatruose buvo sėkmingai parodyta lenkų komedija "Ewa chce spac". Būtent ten pogrindinėje nusikaltėlių mokykloje negabus nusikaltėlis mokėsi įtaigiai pasiūlyti plytą. Na, o siužetą baigčiau istorija, kaip savo noru vardines plytas pirko paminklo "Laisvės kelias" statybos rėmėjai. Būtų geras straipsnis – pats mielai perskaityčiau.
Pagaliau privalau prisipažinti, kad šis komentaras taip pat yra pirmykštė reklama. Ką reklamuoju? Naują reklamos modelį ir mus, humanitarus. Mes mokame pasakoti istorijas.
Naujausi komentarai