Ką tik paminėjome Baltijos kelio 25-ąsias metines. Regis, nieko, kas labai stebintų neįvyko: minėjimai, šventės, iškilmingos kalbos, susitikimai su visuomene netapo diskusijos pagrindu. O diskutuoti tikrai yra dėl ko. Aiškiausiai tai atskleidė švedų režisieriaus Jono Ohmano ir Amerikos lietuvio televizijos ir kino profesionalo Vinco Sruoginio filmo "Nematomas frontas" ilgai laukta premjera Lietuvos kino teatruose. Šio filmo tema didelės nuostabos nesukelia: pasakojama apie 1944 –1953 m. Lietuvoje vykusį ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai ir šio partizaninio judėjimo vadovo Juozo Lukšos likimą.
Filmas "Nematomas frontas" nėra pirmas ir vienintelis bandymas kino ar literatūros kalba gilintis į minėtos rezistencijos problematiką. J. Ohmano ir V. Sruoginio darbas sukelia kryptingų minčių, prisimenant, jog prieš metus Lietuvoje buvo išleistas Kanados lietuvio rašytojo Antano Šileikos romanas "Pogrindis", kuriame irgi vaizduojama Juozo Lukšos gyvenimo istorija. Tai, jog lietuvių partizaninio judėjimo tema labiau domina ne mūsų šalyje gimusius ir užaugusius kūrėjus, o užsieniečius, nėra atsitiktinumas – mums dar per sunku kritiškai ir sąžiningai žvelgti į XX a. vidurio įvykius Lietuvoje. Ir kino režisierių, ir kanadiečio rašytojo dėmesys lietuvių rezistencijai atskleidžia, jog tada, kai patiems su vienu ar kitu įvykiu susijusiems žmonėms nepakanka moralinių jėgų stoti prieš savo vidinį teismą, tokią akistatą paskatina tie, kurių neslegia sąžinės našta, nes jie tiesiogiai su istoriniais faktais ir pasirinkimo situacijomis nėra susiję.
"Nematomas frontas", skirtingai nei Lietuvoje subrendusių menininkų darbai, visiškai kitoks – jis nėra aklai patriotinis ir neskelbia tų tiesų, kurių šiais laikais mūsų šalyje vidurinėse mokyklose mokoma per istorijos ir lietuvių literatūros pamokas. Filmas nedemonstruoja aklos meilės Tėvynei Lietuvai. Jis kur kas subtilesnis ir problemiškesnis.
Atskleidžiami ne vien tie aspektai, kurie kelia besąlyginį pasididžiavimą partizaninio judėjimo didvyriais – nevengiama kalbėti apie išdavystės, socialinio supriešinimo, asmens laisvės ir pareigos klausimus XX a. vidurio Lietuvos kaime. Kino kūrinio autoriai gerai supranta, jog šios problemos siekia ir mūsų šalies dabartinio visuomenės gyvenimo aktualijas.
"Nematomas frontas" yra toks filmas, kurį pažiūrėjus, neįmanoma užmerkti akių prieš tų laikų moralinę dilemą (palaikyti partizanus ar pasiduoti sovietams?), tie sprendimai ataidi iki šiandienės Lietuvos.
Paradoksalu, bet oficialiosios "Nematomo fronto" sutiktuvės šalies kino teatruose, dalyvaujant režisieriams ir kai kuriems tariamojo ar esamo elito atstovams, rodo, kad "nematomas frontas" tebegyvas šių dienų Lietuvoje: nė viename viešajame pasisakyme neatkreiptas dėmesys, jog kai kuriems žmonėms filmą žiūrėti turbūt yra sunku, nes bendradarbiavimo su sovietais praeitis gyva kolaborantų anūkų genuose. Jie – kalti be kaltės ir paliekami to minėto mokyklinio vienpusio pasakojimo paraštėse. O juk jie – taip pat žmonės, turintys prigimtinę teisę į švarią sąžinę.
J.Ohmano ir V.Sruoginio dokumentinis filmas yra viena iš retų galimybių į mūsų praeitį atsigręžti ne puse veido, o tiesiogiai, nebijant akistatos su nemaloniais faktais ir istorine tiesa, kuri visada dvilypė, kaip ir pati gyvenimo kasdienybė. Taigi tai, kas iš pirmo žvilgsnio turėtų kelti tik "klykiantį" patriotizmą, yra daug sunkiau įsisąmoninama ir pajaučiama.
Naujausi komentarai