Šis radinys lėmė ir naują lenkų literatūros klasikės Elizos Orzeszkowos romano „Prie Nemuno“ leidimą. Į lietuvių kalbą knygą išvertė vienas geriausių lenkų kalbos vertėjų – Kazys Uscila, išleido leidykla „Alma littera“.
Pavardė žinoma kauniečiams
Lenkų kalba rašiusi E. Orzeszkowa save laikė ir vadino litvinka (lietuvaite), o kūrinius pasirašydavo Gabrielos Litwinkos slapyvardžiu. Rašytoja kurį laiką gyveno Vilniuje, čia atidarė knygyną-leidyklą. Kaune iki šiol tebėra gatvė, pavadinta sulietuvinta Elizos Ožeškienės pavarde.
E. Orzeszkowa buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės tautų išsivadavimo iš̌ carinės Rusijos okupacijos 1863 m. sukilimo dalyvė̇, karšta tėvynės patriotė̇, išsivadavimo iš carinės priespaudos šalininkė̇. Sukilimo 25-mečio proga ji ėmėsi kilnios misijos – sukurti rašytinį paminklą̨, pagerbti sukilimo aukas, gaivinti patriotiškumą̨, pasipriešinimo okupantui dvasią̨. Tokiu paminklu tapo romanas „Prie Nemuno“.
Giminių epas
Pirmą kartą romanas dienos šviesą išvydo 1888-aisiais ir iš karto sulaukė̇ gerų vertinimų. 1904 m. knygos autorė už̌ šį̨ romaną nominuota Nobelio literatūros premijai.
E. Ožeškienės romanas „Prie Nemuno“ lietuvių kalba pasirodė dar sovietmečiu – 1958 m. Leidėjai sako, kad kai kurie vertimo netikslumai iškreipė pagrindinę kūrinio mintį, kai kurie vietovardžiai ir pavardės romane vartotos netiksliai. Nuspręsta knygą versti į lietuvių kalbą iš naujo, o viršelyje palikti originalią rašytojos pavardę – Orzeszkowa.
„Tikėkitės ir pažinimo, ir malonumo, pasitikėkite natūraliai lyg Nemunas tekančiu pasakojimu, pasidžiaukite, kad įdomu, kad tiek gamtos grožio, tiek daug meilės, pasitikėjimo“, – apie knygą rašo literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė.
Giminių epas „Prie Nemuno“ apima kelių kartų, kelių šeimų linijas – nuo prancūzmečio iki 1863-iųjų sukilimo. Prieš skaitytoją knygoje skleidžiasi XIX a. antrosios pusės Lenkijos ir Lietuvos bajorų buitis bei jaudinančios istorijos.
„Apie romano turinį̨ pakanka pasakyti, kad jame, kaip ir turi būti romane, yra daug gražios, tyros ir iš̌tikimos, išsipildžiusios ir neišsipildžiusios meilės. Kaip galima tikėtis iš knygos pavadinimo, nuostabiai pagarbinamas mūsų upių tėvelis Nemunas, panemunės girios, apylinkės. Puikiai, net idiliškai pavaizduotas ten gyvenančių žmonių̨, visų̨ pirma bajorų̨, gyvenimas, darbas, tarpusavio santykiai, papročiai“, – knygos įžangoje rašo vertėjas K. Uscila.
Barsuko lobynas
Kaip E. Orzekowska ir jos kūrinys susijęs su Kaimelio dvaru?
Štai ką pasakoja šiandieniai dvaro šeimininkai. 2024 m. birželio 27 d. už ūkinio pastato jie rado šviežiai supiltą smėlio krūvą. Tikėtina, kad naktį po pamatais tunelius guoliui čia rausė barsukai. Smėlyje pamatę kažką blizgant, Karolis su Petru ėmė kapstyti žemę. Pasirodo, blizgutis buvo auksuota sudraskyto knygos viršelio raidė. Netrukus atpažino ir popieriaus skiautę – 1937 m. išleistą „Lietuviškąją enciklopediją“.
Surinkę ir kitas barsukų į paviršių ištrauktas knygų dalis, jiedu visą žiemą skiautes tyrinėjo, o atpažinę laiko ir gyvūnų sunaikintus kūrinius, pradėjo ieškoti knygų. Daugiau nei 40 pavyko nusipirkti – būtent tų metų ir tų leidimų, kurie buvo užkasti po ūkiniu pastatu.
Tikėkitės ir pažinimo, ir malonumo, pasitikėkite natūraliai lyg Nemunas tekančiu pasakojimu, pasidžiaukite, kad įdomu, kad tiek gamtos grožio, tiek daug meilės, pasitikėjimo.
Nagrinėjant sulipusius knygų puslapius, paaiškėjo, kad knygas užkasė viena iš dvaro savininkų – Stasė Spurgaitė. Jos parašą tyrinėtojai rado paskutiniame Josepho Rotho romano „Radeckio maršas“ puslapyje.
Ne mažiau lobių tyrinėtojai rado ir Kaimelio dvaro palėpėje. „Kai pirmą dieną ten užlipome, pamatėme sovietinių lovų, plokštelių ir daugybę šiukšlių. Tačiau buvo ir gėrybių: pradėję atidžiau tyrinėti, aptikome XIX a. koklius, rašalinę, senų laikraščių, intymių, asmeninių laiškų, kurie priklausė dvaro savininkams, – pasakoja K. Banys. – Radome susuktų popieriaus skiaučių, atrodytų, labai tinkamų prakuroms. Tai buvo 1910 m. laikraščiai. Pradėję skaityti, supratome, kad tai iš skirtingų „Kurjer litewski“ laikraščių surinktos E. Orzeszkowos romano „Prie Nemuno“ iškarpos. Pasirodo, mūsų dvaro šeimininkė Agata von Pawlowska skaitė E. Orzeszkowos literatūrą, dėjo iškarpą prie iškarpos.“
Kauniečiams pasidarė įdomu, kas buvo toji E. Orzeszkowa. „Mus pritrenkė, kad XIX a. ji rašė itin jautriomis ir svarbiomis temomis – apie antisemitizmą, apie moteris, kurioms tenka vienoms auginti vaikus. Palėpėje radome ištraukų ir iš vieno pirmųjų jos kūrinių „Hakuba“. Jame rašytoja aptaria vaikų perlepinimo pavojų, kalba, kad lepinami vaikai gali nebeturėti svajonių. Visi E. Orzeszkowos romanai atrodo itin progresyvūs ir aplenkę laiką“, – sako dvaro šeimininkai.
Anot K. Banio, sumanę perskaityti romaną „Prie Nemuno“ lietuviškai, jiedu ilgai jo ieškojo. Rado viename antikvariate Klaipėdoje. Pradėję skaityti aptiko, kad romane detaliai aprašytas gyvenimas dvare prie Nemuno. Dar daugiau – dvaro kambarių aprašymai labai priminė Kaimelio dvaro kambarius.
„Ir dar vienas netikėtumas – mūsų dvaro savininkė buvo Agata von Pawlowska, o E. Orzeszkowos mergautinė pavardė irgi – Pawlowska. Galvojome, kad tai – tik labai gražus sutapimas, bet paaiškėjo, kad Kaimelio dvarininkai Pawlowskiai ir autorė dalijosi tuo pačiu herbu“, – sako K. Banys.
„Norime, kad žmonės žinotų apie įstabią lietuvių ir lenkų rašytoją, kuri gyveno Kaune, Vilniuje, Gardine, Druskininkuose. Ji kalbėjo lenkiškai, bet laikė save lietuve. Romanas „Prie Nemuno“ mums leido pažvelgti į dvaro gyvenimą iš vidaus, pamatyti ir suprasti, kad nebuvo jis toks saldus. Dvarininkams teko iškęsti visko – ir paskolų, ir bylinėjimosi, ir depresijų“, – pasakoja K. Banys.
„Prie Nemuno” ištrauka
Tai nebuvo didžponių dvaras, bet vienas tų senų bajorų dvarų, kurie kitados buvo pasiturintys ir kuriuose buvo pilna žmonių, kunkuliavo smagus, linksmas gyvenimas. Norint žinoti, kas čia vyko dabar, reikėjo susipažinti iš arti, bet į akis iš karto krito didelės pastangos išlaikyti šią vietą tvarkingą ir nedalomą. Kažkieno uoli ir darbšti ranka nuolat ją ramstė, taisė, valė. Statinių tvora čia iro daug kartų, bet visada būdavo pataisoma, tad, nors lopyta, stovėjo tiesiai ir gerai saugojo kiemą ir sodą. Taip pat ir seni ūkiniai pastatai turėjo tvirtas atramas, o daugelis naujus stogus ir naujus akmeninius stulpus tarp medinių sienų.
Senas namas buvo žemas ir kasmet grimztantis vis giliau į žemę, bet uždengtas malksnų stogu, su žėrinčiais langų stiklais visai neatrodė panašus į griuveną. Retų, brangių gėlių ir augalų čia nebuvo niekur, bet taip pat niekur neaugo dilgėlės, varnalėšos, usnys ir krienai, o seni medžiai ir, žinoma, seniai pasodinti, nes galingai išvešėję krūmai atrodė jauni ir sveiki. Tame dvare, kuriame, kaip buvo matyti, nuolat kas nors gedo ir buvo taisoma, kuriame taip pat neabejotinai seniai nieko nebuvo pridedama ir statoma, bet tai, kas jau stovėjo ir augo, buvo išsaugoma, tvarka, švara ir rūpestingumas teikė turtingumo ir beveik puikybės įspūdį. Jo užimtos erdvės plotas, nesuskaičiuojamas augmenijos turtingumas, net pats žemo namo senumas ir kažin koks jo gotikinių langų keistumas sudarė rimties įspūdį, nejučiomis žadino prisiminimų poeziją. Čia savaime kilo poreikis prisiminti tuos, kurie sodino tuos didžiulius medžius ir gyveno tame šimtamečiame name, tą laiko upę, kuri perplaukė per tą vietą tai tyli, tai veržli, bet nepermaldaujamai nusinešdama žmonių palaimas ir neviltis, nuodėmes ir – palaikus.
Namo viduje, kaip ir visame dvare, buvo ankstesnio turtingumo požymių, kuriuos nuo pavirtimo skarmalais ir trūnėsiais saugojo rūpestingos ir nepailstančios pastangos. Erdvioje, žemoje ir gerai apšviestoje priemenėje ant sienų kabojo tikriausiai dar prieš dešimtmečius pritvirtinti didžiuliai briedžių ir elnių ragai, o tarp jų – sausi javų vainikai, prikaišioti raudonų putinų ir šermukšnių uogų; priešais įėjimo duris esantys siauri, kitados dailūs, o šiandien tik senos politūros pėdsakų turintys laiptai vedė į viršutinę namo dalį. Iš tos priemenės dvejos atlapotos durys vedė vienoje pusėje į erdvų valgomąjį, antroje – į didelę, keturių langų svetainę. Abu šie kambariai buvo pakankamai apstatyti baldais, kurie, sprendžiant pagal jų išvaizdą ir rūšį, buvo pirkti prieš daugiau negu dvidešimt metų ir brangiai kainavo, bet dabar buvo šen bei ten neįgudusia kaimo amatininko ranka paklijuoti ir pataisyti, o brangūs audiniai, kurie kitados juos dengė, buvo pakeisti visai pigiais ir paprastais. Sienų apmušalai, kaip ir baldai, kadaise buvę brangūs ir gražūs, dabar pasenę ir nublukę, dar šen bei ten spindėjo auksuotomis puokštėmis ir arabeskomis, nemažą jų dalį dengė kelios gražios garsių paveikslų kopijos ir keliolika giminės narių portretų, įrėmintų senoviniais, sunkiais rėmais su nudilusiais paauksavimais. Grindys ten buvo vaškuotos ir spindinčios, žemos lubos baltos ir švarios, durys senovinės, sunkios, su blizgančiomis bronzinėmis rankenomis, kilimai dideli ir išblukę, svetainės kampe stovėjo gražus fortepijonas, šalia langų skoningai išdėstyti žali augalai. Aiškiai buvo matyti, kad per dvidešimt metų čia nieko nepadaugėjo, bet ir nieko neišnyko, o tai, ką purvino, laužė ir niokojo laikas, kažkas nuolat valė, siuvo ir taisė. Tai sudarė įspūdį, kad čia nuolat vyksta darbas, stengiantis sulėtinti, gal visai sustabdyti laipsnišką, bet nepermaldaujamą procesą, kuris turtingumą paverčia skurdu.
Kambaryje greta didelės svetainės, kurio langas, kaip ir svetainės langai, buvo į mėlynuojančio už senų klevų eilės Nemuno pusę, įsitaisė keturių žmonių būrelis. Šis kambarys atrodė kaip elegantiškos moters kabinetas. Viskas čia buvo minkšta, puošnu ir, priešingai negu kitose namo dalyse, dar gana nauja. Lauko gėlių puokštėmis pamarginti apmušalai atrodė kiek sentimentalūs, baltu muslinu užtiestas tualetinis stalelis žvilgėjo krištoliniais ir porcelianiniais niekučiais; ant etažerių gulėjo knygos, stovėjo dailios pintinės ir dėžutės su rankdarbių įrankiais. Audinys, dengiantis įrankius tamsiai raudona spalva, iš pirmo žvilgsnio rodėsi puošnus.
Su visomis tomis detalėmis nederėjo kambario atmosfera. Čia buvo tvanku ir pilna kvepalų ir vaistų aromatų, o kad langas ir gretimų kambarių durys buvo aklinai uždaryti, šis kambarys panėšėjo į gėlėtu popieriumi išklijuotą, aliejukų ir nuodų kvapų pripildytą vaistinės dėžutę. To kambario kampe ant tamsiai raudono šezlongo pusiau gulomis sėdėjo moteris, vilkinti juodą šilkinę suknelę, pernelyg liekna, bet grakščių linijų ir judesių, turinti daug žavesio, kitados gal visai dailaus veido, ir šiandien, nors apvytusi ir pernelyg liesa, pribloškianti neapsakomai švelnia oda, juodų, svajingų didelių akių švelniu žvilgsniu, kruopščiai sušukuotais vešliais juodais plaukais. Nors atrodė beveik keturiasdešimtmetė, ji neturėjo nė vieno žilo plauko, ir nors jos figūra ir veido oda bylojo apie pažengusį iki bejėgiškumo fizinį silpnumą, jos plonos lūpos buvo raudonos ir skaisčios kaip jaunos merginos. Rankas turėjo smulkias, tokias liesas ir švelnias, kad beveik permatomas, taip prižiūrimas, kad jų nagai buvo rožės žiedlapių spalvos ir politūros žvilgesio. Su negalios ar saldaus abejingumo išraiška ji sunerdavo jas ir nuleisdavo ant suknelės arba kalbėdama darydavo jomis retus, smulkius, lėtus judesius, demonstruojančius mirtiną bet kokio staigesnio ir gyvesnio, bent truputį energingesnio kūno ar sielos judesio baimę.
Tai buvo ponia Emilija Korčynska, jau dvidešimt kelerius metus žmona Benedikto Korčynskio, jo iš tėvų ir senelių paveldėto Korčyno savininko.
Prieš namų ponią sėdėjo iš pirmo žvilgsnio visai į ją nepanaši moteris, bet atidžiau įsižiūrėjus turinti su ja daug panašumų. Atrodė, lyg jos būtų tos pačios šeimos, bet skirtingų rūšių būtybės. Truputį jaunesnė, gal jaunystėje buvusi mažiau graži, tad dabar jau visai nedaili, ji buvo tokia pat liekna ir trapi, saldi ir kenčianti; ji taip pat kaip ir ana su- nerdavo ir nuleisdavo rankas, darė tokius pat judesius, jos balsas buvo toks pat liūdnas ir silpnas. Tik vietoj puošnaus ponios Emilijos apdaro ji vilkėjo pigią ir visai nepuošnią suknelę, avėjo grubią avalynę, ryšėjo ploną, batistinę, gerokai nešvarią skarą, pridengiančią pusę jos smakro, ausis ir dalį plaukų, kurios mazgo galiukai stirksojo virš didžiulės ir tikriausiai dirbtinės, nes smarkiai parudusios kasos. Jai, matyt, skaudėjo dantys, bet ne pernelyg smarkiai, nes iš ovalinio nešvariai baltos skaros rėmo kyšanti jos veido dalis, smulki, apvali, suglebusi, neapsakomai jautriai šypsojosi mėlynomis medaus švelnumo akimis ir apvytusiomis lūpomis.
Šitaip ji šypsojosi dviem abipus jos sėdintiems vyrams, paeiliui kreipdamasi į vieną ir antrą, o jos kaklas, baltas ir apvalus, tuo metu darė gulbės, lenkiančios galvą prie vandens, arba purplelio, tiesiančio snapą prie cukraus gabalėlio, judesį. Buvo matyti, kad tie žmonės moteriai tas pat, kas vanduo gulbei arba cukrus purpleliui. Jų žodžių ji klausėsi labiau negu sukaupusi dėmesį, nes pagarbiai ir su palaima, pritardama jiems įsiteikiančiomis šypsenomis, medaus saldumo žvilgsniais ir tylutėliais ištiktukais. Tačiau nė vienas jų nesikreipė tiesiai į ją ir net į ją nežiūrėjo. Tik ką atvykę, jie kalbėjosi su namų šeimininke, kuri irgi atrodė labai patenkinta jų pasirodymu. Iš esmės vienas iš svečių daugiausia stengėsi smaginti šeimininkę, o ji irgi daugiau ir jausmingiau žiūrėjo į pašnekovą. Bet jis nebuvo patrauklus. Vidutinio ūgio, nejaunas, labai puošniai ir madingai apsirengęs, su kiek per daug krakmolytais marškiniais, net jų priekis pūpsojo ant krūtinės kaip įdubęs medžiaginis skydas. Boleslavas Kirla buvo su apskrita plike pakaušyje, retais plaukais virš žemos kaktos, ilgo, kaulėto veido su mažomis, žvilgančiomis akimis ir smaila nosimi, įdubusiomis lūpomis, taip kruopščiai nusiskutęs, kad skruostai ir smakras blizgėjo. Tas jo negražus veidas spindėjo didele ir lyg niekada nesiliaujančia linksmybe. Ir dabar smagiai šypsodamasis, šaudydamas mažomis akutėmis jis pasakojo, kad važiuodamas iš bažnyčios į Korčyną su ponu Ružycu matė laukuose dvi gracijas.
Naujausi komentarai