Praėjusią vasarą vienas universitetas pasiūlė parengti kokią nors paskaitą studentams verslininkams. "Kokią?" – paklausiau universiteto. "Kokią nors", – dar kartą patvirtino savo norus universitetas. Šiek tiek pagalvojau ir pasiūliau štai tokį paskaitos pavadinimą: "Kaip meno kolekcija gali negrįžtamai sugadinti įvaizdį". Pasiūlymas tiko ir aš ilgam nurimau, nes stoti prieš studijuojančių verslininkų auditoriją reikėjo tik po aštuonių ar devynių mėnesių.
Šiokį tokį planą turėjau. Pirma, žinojau, kad nekalbėsiu apie asmenines kolekcijas, nes jos labai retai tampa įvaizdžio dalimi. Žinoma, kalbėdamas apie įvaizdžio sąvoką, naudoju klasikinius apibrėžimus, kuriuose įvaizdis yra emociniais (daugiausia) įrankiais sukurtas kitiems skirtas pranešimas apie save, o reputacija – kitų jau susidarytas vaizdas. Asmeninės kolekcijos turėjimas, be abejo, yra natūralios reputacijos elementas. Kartais, kai asmeninė kolekcija iš mielo septynių paveikslų, dešimties grafikos atspaudų, trijų medalių ir bronzinės skulptūrėlės rinkinio – o tokių yra daugiausia – virsta reiškiniu (nesvarbu, ar realiu, ar tik paties kolekcionuotojo galvoje susidėliojusiu) ir atsiranda noras ją rodyti viešai, kolekcija gali tapti vienu veiksnių, formuojančių asmens įvaizdį.
Yra ir dar viena situacija, kai asmeninės kolekcijos tampa įvaizdžiu – pritaikant joms kiekinės kokybės indeksą. Vienas geriausių būdų, leidžiančių sužinoti realią meno paklausą ir jo naudojimą lokalioje rinkoje yra nekilnojamojo turto skelbimų peržiūra. Aš tai darau maždaug kartą per du mėnesius. Kad nepervargčiau, tikrinu Vilniaus ir Kauno butų bei namų nuomos ir pardavimo pasiūlymus, atsirinkdamas tuos, kurie yra brangesni ir iš geresnių rajonų. Įdėmiai apžiūriu dosniai savininkų pateiktas nuotraukas, užfiksuodamas, kokio tipo meno kūrinius jose randu. Dažniausiai nerandu nieko, bet maždaug trečdalyje pasiūlos meno kūrinių yra: interjero dizainerių nurodyti dekoratyviniai akcentai, atsitiktinai gauti paveikslai, sąmoningai parinktos reprodukcijos, autorizuotos tapybos kūrinių spausdintos kopijos, kartais pamatau ir įgudusių diletantų sukauptus rinkinius su klasikiniais Lietuvos tarpukario ir sovietinio modernizmo meno kūriniais. Pastarieji beveik visuomet išdygsta tik Kauno skelbimuose. Taip atsiranda kiekio kokybė, patvirtinanti Kauno, kaip gilios kultūrinės tradicijos miesto, įvaizdį. "O jūsų Žmuidzinavičius visai neblogas", – pagyrė šeimininkę inspektorius, apžiūrėjęs vagies kažkodėl paliktus kabėti paveikslus. Tokia frazė galimame detektyve su veiksmu Kaune skambėtų visiškai natūraliai. Nors, kitaip pažiūrėjus, tai yra ne įvaizdžio, o reputacijos patvirtinimas.
Taigi mano sprendimas paskaitoje nekalbėti apie komplikuotas asmenines kolekcijas buvo logiškas. Na, o su korporatyvinėmis kolekcijomis, maniau, susitvarkysiu be vargo. Pradžiai studentams papasakočiau, kaip menas teigiamai veikia verslo įvaizdį. Kaip pavyzdį būčiau pasirinkęs, tarkim, nedidelės kelionių agentūros būstinę, iš tų, kurios prekiauja dviejų didžiausių operatorių atostogomis viešbučiuose ir šiek tiek užsiima bilietų rezervavimu. Jei tokioje atrasčiau standartinius kalendorius ant sienų, du lėktuvų modelius ant palangės ir spintas katalogų bei kainynų, nekreipčiau į aplinką dėmesio ir sėsčiau prie stalo tvarkytis reikalų. Jeigu tokioje agentūroje pamatyčiau 1968 m. atspausdintą plakatą "Atostogaukite Palangoje", stabtelėčiau ir tikrai paklausčiau, ar tai kopija, ar originalas. Atsiminčiau juos kaip "agentūrą su plakatu". Jei tokioje būstinėje kabėtų keliolika tarpukario Lietuvos keliones reklamuojančių originalių plakatų, pulčiau rašyti apie juos straipsnį į vieną ar kitą leidinį, daugiau ar mažiau, tikiuosi, katalizuodamas tos agentūros verslą.
Turėdamas pusės paskaitos eskizą įstrigau pačioje netikėčiausioje vietoje – negalėjau rasti įtikinamo pavyzdžio, kaip blogai pateiktas menas gali pakenkti verslo įvaizdžiui. Visos sugalvotos situacijos atrodė dirbtinės ir neargumentuotos. Terminas artėjo, pradėjau nerimauti, kol viskas išsisprendė teigiamai: kažkam netiko viena data, kitiems – kita, ir renginys buvo nekeltas į amorfišką, tad neatsakingą ateitį. Net pozityvią ateitį, nes prieš savaitę pagaliau gavau istoriją, kuri puikiai įrodo, kaip menas gali negrįžtamai sugadinti įvaizdį.
Vienas mylimiausių konspiracinių teorijų mėgėjų objektų yra Bilderbergo klubas. Jį sudaro keli šimtai narių: pasaulinio lygio pilkieji politikos kardinolai, įtakingi verslininkai ir bankininkai iš turtingiausių Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos valstybių. Jie kiekvienais metais susirenka vis kitoje vietoje ir kažką aptaria. Ką aptaria? Niekas nežino, nes susitikimų temos yra įslaptintos. To užtenka, kad sąmokslų medžiotojai Bilderbergo klubą pavadintų slapta pasaulio vyriausybe (kartu su žydų masonais, šiaip masonais, iliuminatais, Komitetu 300 ir kitais). Žinoma, kad Bilderbergo klubas turi slaptą dokumentų istoriją ir slaptą meno kolekcijos rinkinį!
Rugpjūčio viduryje Šveicarijoje Sankt Morice vykusiame "Art Masters" festivalyje bilderbergiečiai kažkodėl ėmė ir nusprendė parodyti dalį savo paslaptingosios kolekcijos. Žinoma, išlaikydami įvaizdį – visi kūriniai buvo eksponuojami anonimiškai, nenurodant menininkų autorystės. Tai, be abejo, buvo kvaila intriga, nes atpažinti pateiktus kūrinius gali bet kuris meno lauką stebintis žmogus. Ką tikėjausi pamatyti? Sprendžiant pagal įvaizdį (turtingiausi, įtakingiausi ir paslaptingiausi išrinktieji), mažiausiai garsių prerafaelitų nematytus paveikslus, daugiausia nežinomą Leonardo da Vinci skulptūrą. Ant arklio. O ką radau? Paprastus nuspėjamus ir net nelabai brangius kūrinius. Daug vokiečių: Andreaso Gurskio biržos fotografija; George'o Groszo erotika; Augusto Wilhelmo Dresslerio siužetinė tapyba (su vaiku); Christopho Steinmeyerio, kuris yra ir ekspozicijos kuratorius, gėlės; Günterio Weselerio primityvoka instaliacija "Sizifas"; priešistoriniais laikais nulipdyti lytiniai organai. Panašią kolekciją galima atrasti daugelio senstelėjusių džentelmenų būstuose. Tokio tipo menas šimtmečiais kaupiamas įvairiausiuose rūkomuosiuose, o jų paskirtis – kad ir pakikenti būtų galima, ir akiai būtų malonu, ir prasminga kad būtų.
Ar gali parodytos kolekcijos savininkai valdyti pasaulį? Ne, negali. Įvaizdis sužlugdytas. Nuo šiol vardas Bilderbergo klubas man kels tik ironišką šyptelėjimą.
"Neskubėkite daryti išvadų", – tyliai pasakė inspektorius. Taip, tas pats įžvalgus inspektorius, kuris įvertino Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą neparašytame detektyve, gali man priminti mėgstamą konspiracininkų triuką – pasaulio valdovai viską daro apgalvoję. Juokingos kolekcijos parodymas Sankt Morico festivalyje tėra dūmų uždanga, skirta lengvatikiams, kad jie patikėtų kikenančių senukų įvaizdžiu. Iš tiesų Bilderbergo klubas turi viską – skulptūrą ant arklio taip pat.
Šioje situacijoje man belieka padaryti skaudžią išvadą – paskaitos temą teks keisti. Menas įvaizdžiui nekenkia. Tad rodykite savo kolekcijas. Jeigu tokių neturite – rinkite, o paskui parodykite.
Naujausi komentarai