Štai sako, kad iliustratorių gyvenimas yra lengvesnis ir sotesnis nei menininkų (siūlau nesigilinti, ką reiškia žodis "menininkas". Tiesiog kliaukitės nuojauta). Menininkams tenka stebėti, pastebėjus – suprasti, supratus – analizuoti, rezultatą interpretuoti į pranešimą, pranešimui suteikti formą, kuri veiks publiką elgtis taip, kaip numatė menininkas. O iliustratorių gyvenime, galvojama, viskas vyksta paprasčiau – atsiranda tema, ji vizualizuojama ir parduodama užsakovams.
Kokia tema? Sakykime, polka. "O! Polka! Su ragučiais! Arba pasiutpolkė" pagalvoja iliustracijų kūrėjas ir mikliai pateikia vaizdą: tautiniais rūbais apsirengusi pora smagiai trypia žalioje laukymėje, plaikstosi sijonai ir prijuostės, skrenda oran skrybėlės, klumpės atitaria birbynių, kanklių ir skrabalų ritmui. Tai sąžiningas pirmos į galvą atėjusios asociacijos iliustravimas. Įsivaizduojamoje temos apie polką vystyme asociacijų keliu galime brautis giliau, ir kitas iliustratorius nusprendžia pateikti paveikslą apie lenkų kultūros įtaką lietuvių liaudžiai bei pasvarstyti, kodėl mūsų populiariausias šokis tebevadinamas "lenkės" vardu, pakeliui prisimindamas, kad "Ant kalno mūrai, joja lietuviai" yra lenkiškos dainos "Z góry, z góry, jadą Mazury" versija. Žinoma, šitą versiją nedelsiant pakoreguotų trečias iliustratorius, užsakovui pateikdamas dar vieną polkos variantą, kuriame būtų parodyta, kad tai yra čekų šokis.
Minėto šokio melodiją XIX a. viduryje pasičiupo imperinių okupantų iš Austrijos kompozitorius Johannas Straussas II ir savo polkų parašė beveik tiek pat, kiek ir valsų. Polkas pradėjo šokti Paryžiuje, kur jas išgirdo pramogaujantys rusų aristokratai. Šokis nedelsiant buvo perkeltas į Peterburgo menes, iš ten pradėjo plisti po dvarus, galiausiai pasiekė Lietuvos bajorus. Pro langus sklindančią greito tempo muziką išgirdo kumetis su bandonija, šiek tiek pamiklino pirštus ir atvertė austro kūrinį atgal į liaudies šokį.
Ketvirtas temos iliustratorius, neneigdamas austriškos linijos, prisimintų Ameriką. Strausso polkos buvo populiarios ir ten. Tokios populiarios, kad XIX a. rinkodaros genijai pradėjo klijuoti žodį "polka" prie bet kokios, dažniausiai moterims skirtos prekės pavadinimo, ir pardavimai nedelsiant šaudavo viršun. Amžiaus viduryje tekstilės staklės taip ištobulėjo, kad audinį pasidarė nesunku marginti rutuliukais. Naujo rinkoje ornamento stumtelėjimui reikėjo gero vardo ir jis buvo nedelsiant suteiktas: "polka dot". Žirneliais (kaip mes jį vadiname) margintas audinys užkariavo sukneles, o į vyrų madą ėjo atsargiai – jei ir atsirasdavo, tai tik ant aksesuarų – kaklaraiščių ir peteliškių.
Na, o tikrasis žirnelių (arba "polka dot") triumfas prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kai Brianas Hylandas sudainavo komišką dainelę "Itsy Bitsy Teenie Weenie Yellow Polka Dot Bikini". Ją vaikystėje ir išgirdo ketvirtas iliustratorius, kuriam polkos tema miglotai asocijavosi su žirniais ir latvišku radijo imtuvu. Nujausdamas, kad tokios interpretacijos užsakovas nepriims, jis nenoromis grįžo prie akivaizdžiausių ir stabiliausių įvaizdžių – jaunuolių pora su tautiniais rūbais sukasi šokio sūkuryje, plaikstosi sijonai...
Gabių, valdančių kontekstą, žinančių daug šaltinių iliustratorių gyvenimas nėra lengvas. Neturėtų būti lengvas. Būtų kvaila neigti, kad iliustratyvus menas yra gausiausiai kuriamas, noriai užsakomas, dosniai perkamas ir publikos geriausiai vertinamas. Tai nėra bėda. Ji atsiranda tada, kai iliustratoriai – ir darytojai, ir užsakovai – nenori ištrūkti iš jaukaus pirmos asociacijos patalo. Aš, be abejo, vėl kalbu apie tą patį:
– Kai išgirstate žodį "aikštė", ką pirmiausia įsivaizduojate?
– Ėėė, nu... Paminklą.
– O išgirdę žodį "jubiliejus"?
– Paminklą.
– Šventė?
– Paminklą.
– Asmenybė?
– Paminklą.
– Aišku. O dabar sudėtingesnis žodis. Su kuo asocijuojasi "atmintis"?
– Ai, čia lengva. Su paminklu. Arba kryžiumi. Paminkliniu kryžiumi.
Naujausi komentarai