Lietuvoje yra gana didelė grupė žmonių (aš jai irgi priklausau), kurie retkarčiais paskelbia kokią nors žinią apie tai, kaip gerai padarė vieną ar kitą dalyką estai, o mes nepadarėme. Į šias žinias gana operatyviai sureaguoja kita grupė (joje esu taip pat), kuri aniems paaiškina, kad įsivaizduojamos apokaliptinės disproporcijos tarp Estijos ir Lietuvos nėra, net atvirkščiai – viskas vyksta maždaug vienodai: žmogžudysčių Estijoje daugiau, bet mes – iš karto po jų, jų algos dvigubai didesnės, bet perkamoji galia – mažesnė, pas mus sostinės centre riogso apleisti Sporto rūmai, pas juos Talino centre stovi dar didesnis ir smarkiau nuniokotas olimpinis centras.
Visos demistifikacijos pavydo estams nesustabdo ir pirmosios grupės informacinė sklaida tebėra intensyvi ir atgarsio Lietuvoje sulaukia daug.
Šią mįslingą situaciją prisiminiau todėl, kad santykinį paaiškinimą galima rasti Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje visą vasarą veiks estų popmeno paroda "Popkunst For Ever!" Parodos kuratorė, Estijos dailės muziejaus direktorė Sirja Helme į Vilnių atvežė nepaprastai tirštą, informatyvią, spalvotą ir linksmą ekspoziciją. Estų popmenas prasidėjo 1968-aisiais, kai Tartu universiteto dailės filologams dėstytojas, susipažinęs ir susižavėjęs vakarietiško meno srove, universiteto kavinėje surengė savo darbų parodą. Į ją pakvietė ir jaunus, tebestudijuojančius menininkus iš Talino, kurie atsivežė savo sukurtus naujus popmeno objektus. Grynasis popmeno judėjimas Estijoje buvo trumpas, truko vienus metus, bet, sako S.Helme, padarė didžiausią įtaką estų šiuolaikiniam menui. Ši trumpa istorija Vilniuje pristatoma kokybiškai ir efektingai. Tiek efektingai, kad apžiūrint kūrinius nedelsiant atsiranda "ir vėl tie estai" motyvas, nes Lietuvoje tokio ryškaus periodo nebuvo, drąsiai teigia šiek tiek patyrę konteksto žinovai.
Ar mes girdime šiame teigime pavydo gaidą? Taip, ji skamba aiškiai. Ar ji skamba į toną su nekvestionuojama tiesa? Štai čia vėl verta įjungti demistifikacines galias. Tai buvo galima padaryti lengvai – tereikėjo iš trečio galerijos aukšto, kuriame įrengta estiška ekspozicija, nusileisti į didžiąją salę ir apžiūrėti šiandien jau uždarytą Vinco Kisarausko (1938–1988) kūrybos retrospektyvą "Pasisveikinimas su laiku". Na, o dabar tai galima atlikti, pavarčius Mildos Žvirblytės parengtą katalogą, kuriame rašoma apie V.Kisarausko susidomėjimą popmenu ir prasidėjusiu gerokai anksčiau, nei Tartu universiteto kavinėje buvo pakabinti studentiški objektai.
Sovietmečiu estai žinias apie meno tendencijas gaudavo iš Suomijos, mūsiškiai – iš Lenkijos, bet originalai atsirado, be abejo, JAV ir Jungtinė Karalystėje. Vakaruose popmeno perduodama žinia buvo optimistinė, ironiška, urbanistinė ir linksma. Būtent taip ją išgirdo jaunieji estų menininkai ir nedelsiant perkėlė į savo kūrybą. V.Kisarausko kūryboje popmeno elementai atsirado lėčiau, jie buvo mažiau aktyvūs, bet vis tiek atpažįstami – fotografijų fragmentai, autoportretų multiplikavimas tapyboje, spaudos, tekstų ištraukos, kasdienės tikrovės detalės asambliažuose, piešiniuose, grafikoje ir iliustracijose. Gerokai svarbesnis dviejų baltiškai sovietinių popmenų skirtumas yra intonacijoje – lietuviškas V.Kisarausko variantas nėra optimistinis, ironiškas ir linksmas. Tai natūraliai rūstus popmenas, nes tik toks ir tegalėjo atsirasti anuometėje realybėje.
Aš įsivaizduoju, kad viskas taip vyko ir tebevyksta – estai idėjas pagauna linksmai ir greitai, dar greičiau jas realizuoja bei dairosi tolyn. Mūsiškiai idėjas irgi pamato, bet su jomis dirba ilgai, niūriai ir kruopščiai. Paradoksaliausia tai, kad ilguoju periodu lietuviška taktika – aš vis dar kalbu apie šiuolaikinį meną – yra rezultatyvesnė. Artfacts.net, menininkų pasaulinės paklausos ir simbolinio kapitalo reitingas rodo, kad lietuviai estus lenkia stipriai – virš aukščiausiai esančios Estijos menininkės rikiuojasi beveik dešimt Lietuvos kūrėjų. Šioje rikiuotėje yra ir simbolizmo. Kristina Norman, dabar užimanti 3 400-ąją, aukščiausią tarp estų, reitingo vietą išgarsėjo 2009-aisiais Venecijos bienalėje su vaizdo filmu "Auksinis kareivis". Savo filmu menininkė pakomentavo paminklo sovietiniams kariams, vadinto "Bronziniu kareiviu", išvežimą iš Talino centro. Estai tai padarė 2007-aisiais. Buvo daug triukšmo, ir K.Norman nusprendė jį pakartoti – pagamino auksinę išvežto kareivio kopiją ir atvežė ją į skverą, kur kadaise paminklas stovėjo. Pradėjo rinktis žmonės, susiorganizavo spontaniškas nedidelis mitingas, kilo vėjas, "Auksinis kareivis" nuvirto, atvažiavo policija, kopiją konfiskavo. Po akcijos vėl kilo triukšmas, menininkė atsiėmė kaltinimų kurstymu ir provokavimu porciją, sumontavo filmą ir išgarsėjo.
Mes šiandien darome tą patį, lėčiau ir nuobodžiau, bet esu įsitikinęs, kad mūsiškių sovietinių kareivių ir kartu likusių civilių nukėlimas nuo Žaliojo tilto taip pat virs kažkieno kūriniu, kuris, būdamas rimtesniu ir rūstesniu už estės pajuokavimą, kilstelės lietuviško meno pozicijas į dar aukštesnes reitingo pakopas.
Beje, tyrinėdamas mums aktualią skulptūrų kūrimo, statymo ir nukėlimo situaciją Estijoje, atradau dar daugiau paralelių, leidžiančių daryti įvairias situacines ir antropologines išvadas su netikėtais rezultatais. Apie juos parašysiu po dviejų savaičių.
Naujausi komentarai