Tada prie tvirtovės sienų pasigirdo krebždesiai. Buvo statomos patrankos, apgulties bokštai. Pajutę, kad Kauno konservatoriai apsnūdę, tvirtovės sienas ėmė klibinti įvairių politinių partijų ir susivienijimų kariuomenės. 2015 m. paaiškėjo, kad sienos yra molinės – jos ėmė svyruoti ir byrėti.
Ir subyrėjo. Tada konservatoriai išsisklaidė. Kauno taryboje jų liko nedaug. Veikla buvo perkelta tarsi į uždarus bunkerius. Pastaraisiais metais jie kartais surengia išpuolių: išlenda iš bunkerių ir patratina į įvairias puses, t. y. pašūkauja apie Kauno aktualijas, pamojuoja vienu kitu pareiškimu, ir vėl – į bunkerius.
Tačiau bene ryškiausi konservatoriai pasitraukė ne į bunkerius, o į Vilnių ir ilgainiui taip nutolo nuo Kauno, kad 2023 m. jau net nebandė slėpti prarandamos kaunietiškos tapatybės.
Tačiau bene ryškiausi konservatoriai pasitraukė ne į bunkerius, o į Vilnių ir ilgainiui taip nutolo nuo Kauno, kad 2023 m. jau net nebandė slėpti prarandamos kaunietiškos tapatybės: rinkimuose į Kauno merus kandidatu atsiuntė vilnietį. Kai vilnietį aplenkė ir V. Matijošaitis, ir A. Veryga, kandidatas moralizavo apie neprotingą Kauno pasirinkimą, apie prarastas vertybes. Nors, suprask, šalia buvo tokia vertybė kaip konservatorių kandidatas. Žinomas konservatorių įprotis kaltinti kitus, tik ne save.
Ar konservatoriai dar sutelks rimtas pajėgas Kaune? Neatmestina tikimybė, mat artėjantys rinkimai į Seimą jiems nieko gera nežada. Gal, pritrūkę pelningų postų, užgiedos – grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido. O gal jau ir nusileido.
(be temos)
(be temos)