Atsimenate, vasaros pabaigoje "Facebook'e" buvo įsisiūbavusi labdaringa apsiliejimo lediniu vandeniu akcija? Scenarijus buvo toks – koks nors globaliai žinomas žmogus užsiverčia ant savęs kibirą šalto vandens, veiksmo įrašą paskelbia socialiniame tinkle su prierašu: "O, toks ir toks, šitaip gali? Jei negali, sumokėk šimtą dolerių labdarą renkančiai organizacijai."
Iš pradžių viskas vyko pagal planą – tradiciniai filantropai įvairiausiais būdais pylė vandenį, dosniai mokėjo, filmukus peržiūrėjo šimtai tūkstančių žmonių. Vėliau akcija, kaip tai atsitinka dažnai, pasikeitė – labdaros akcentas dingo, liko tik linksmumas ir filmukai. Ir tuomet, maždaug prieš mėnesį, atsirado opozicinė akcija, raginanti baigti kvailas linksmybes ir pagalvoti apie svarbesnius dalykus, – Dešimties didžiausią įtaką padariusių knygų sąrašo iššūkis. Iššūkio taisyklės buvo panašios į šalto vandens ir kitus ankstesnius socialinių tinklų žaidimus: vartotojas sudaro dešimties knygų, kurios suformavo jį kaip asmenybę, sąrašą, paskelbia jį savo paskyroje ir atrenka kelis "Facebook'o" bičiulius, kuriems irgi liepia paskelbti savo knygų rinktines. Ir taip toliau.
Pamatęs pirmuosius sąrašus, virtualiai pasitryniau įsivaizduojamas rankas ir pradėjau laukti man skirto iššūkio. Žinoma, nesėdėjau tų rankų sudėjęs, o apgalvojau būsimą dalyvavimo akcijoje taktiką. Pirmiausia atsikračiau pagundos atrinkti mylimas knygas, kurios dažnai labai skiriasi nuo įtaką dariusių knygų. Pirmąsias imi ir maloniai skaitai, o su asmenybę formuojančiomis kartais būna įvairiai. Perskaitęs tokią knygą supranti, kad kažkas, anksčiau buvęs paprastas ir suprantamas (arba atvirkščiai), toks nėra. Dar daugiau – atradimo efektą dažniausiai sukuria ne tekstas, o savarankiškas jo apmąstymas, ir galų gale rezultatas gali būti priešingas, nei autoriaus buvo sumanyta. Man šitaip atsitiko su 1968 m. lietuviškai išleista sovietinio vaikų rašytojo Nikolajaus Nosovo knyga "Nežiniukas Mėnulyje". Knyga jau reta, todėl primenu siužetą. Du nedidelio ūgio žmonės, knygoje vadinami trumpuliais, Nežiniukas ir jo draugas, kurio vardą pamiršau, iš Žemės, kurioje laimėjo utopinis komunizmas, nuskrenda į Mėnulį. Jo viduje aptinką branduolį, irgi trumpulių apgyvendintą planetą. Bet planetoje klesti ne komunizmas, o utriruotas kapitalizmas. Knygoje N.Nosovas duoda gerų rinkos ekonomikos žinių – aš, tuomet dešimtmetis, supratau, kas yra konkurencija, monopolijos ir oligopolijos, kas yra paklausos ir pasiūlos elastingumas. Didžiausią įspūdį man padarė Nežiniuko draugo pradėtas verslas, iš pradžių atliktas pagal visas taisykles – nuo tuščios rinkos atradimo, jos užpildymo prekėmis (druska) ir bandymu išsiplėsti. Baigėsi verslas nesėkmingai, nes Nežiniuko draugas nepanaudojo sukaupto kapitalo ekspansijai. Perskaitęs knygą daug valandų galvojau, kaip reikėjo elgtis verslininkui, kad galėtų išlikti rinkoje. Vargu ar N.Nosovas būtent to ir siekė. Nors ką gali žinoti.
Bet ar verta "Nežiniuką Mėnulyje" įtraukti į įtakos knygų sąrašą? Juk tokiu atveju logiškai tektų ir likti vaikystės knygų kontekste, o tai suformuoja naujas problemas. Kaip per vaikystės ir paauglystės knygas patenkinti narciziškumą? Arba snobizmą? Ar norą moralizuoti? Ir, viską patenkinus, likti intriguojamai originaliam, nenusiritant į keistą autsaiderystę? Garbingai išlaviruoti tarp Jules Verne'o "20 000 mylių po vandeniu", Marcelo Argilli "Atomino" ir Edmondo de Amici "Širdies"? Vaikiškos knygos automatiškai vers kalbėti banalybes, nes tai bus bendras laukas, bendras sąrašas, kuriame tavo dešimtukas parodys ne skirtumus, o sutapimus – su kažkuo.
Net ir Biblija, kurią, kaip asmenybę formavusią knygą, įrašė daugelis iššūkio dalyvių, balansuoja tarp akivaizdumo ir banalybės. Biblijos nė nereikia skaityti, kad pajustum jos įtaką. Visus gimusius ir gyvenančius krikščioniškame pasaulyje – nuo aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų iki karingų ateistų (juos – ypač) formuoja Biblija: per kitas knygas, kitus kultūros žanrus, architektūrą, patarles, įpročius, ritualus, šventes, gyvus ir mirusius gimines. Prisipažinti, kad Biblija formavo asmenybę, tolygu pranešimui, kad geri vandenį.
Taigi, galvojau, efektingai žaižaruojančiam sąrašui sukurti teks rinktis sudėtingesnę ir pavojingesnę strategiją – atsiminti tas knygas, kurių aš norėčiau, kad jos būtų dalyvavusios kuriant mano asmenybę. Kalbu apie save, skirtą kitiems. Paradinę asmenybę. Žinoma, tektų koketuoti, nes niekada nežinai, kur yra riba tarp giluminės Jameso Joyce'o "Uliso" įtakos ir žinojimo, kad J.Joyce'o tekstai yra intelektualumo ir gero skonio visuomeninis ženklas. Ir kaip elgtis, kai prisimeni, kad "Ulisas" vis dar neperskaitytas, o asmenybę formuojant lyg ir dalyvavo – vis pamatant viršutinėje lentynoje, šalia beveik pilno "Pasaulio bibliotekos" rinkinio, įspraustą knygos nugarėlę?
O kvietimo dalyvauti akcijoje vis nėra. Kai kas iš negavusiųjų neištveria ir paskelbia savo dešimtukus, pradėdami įrašą sakiniu "... nors manęs niekas nepakvietė, nusprendžiau vis tiek pasidalyti..." Aš svarstau keršto planus, kuriuose kvietimas vis tiek būtinas, nes tik šitaip galėsiu jame nedalyvauti. Atsisakysiu, galvoju, arba šmaikščiai, bet su arogancijos šešėliu, arba... Arba dar kaip nors. Galiausiai visuomet galiu apsipilti šaltu vandeniu.
Naujausi komentarai