„Daugelis įsivaizduoja, kad kai gauni galimybę kalbinti žvaigždę, interviu vyksta akis į akį, bet tokiuose dideliuose festivaliuose kaip Venecijos, reikia džiaugtis, kad pakliūvi į mažą grupelę žurnalistų, kuriems nusišypsojo laimė pakalbinti įžymybę. Buvome penkiese ir turėjome maždaug 30 minučių iškvosti aktorių apie viską, kas domina“, – sako S. Butkutė.
Praėjusių metų Venecijos kino festivalyje M. Mikkelsenas viešėjo, nes būtent čia dar rudenį įvyko danų režisieriaus Anderso Thomo Jenseno naujausio filmo „Paskutinis vikingas“ (Den sidste viking, 2025) premjera. Raudonuoju kilimu žengė aktorius su žmona ir visa filmo kūrybinė komanda. Dar vienas puikus kūrinys į žymiojo M. Mikkelseno kolekciją – jį Lietuvos žiūrovai gali išvysti kino teatruose jau dabar.
Nuo šokio iki Hanibalo Lekterio
Tąkart, vasarišką dieną, smėliniu kostiumu vilkėjęs M. Mikkelsenas paliko solidaus, draugiško žmogaus įvaizdį. Žurnalistų iškart buvo pasveikintas su gimtadieniu – aktoriui šiemet sukako 60, tačiau jis nė kiek nemažina tempo, per metus nusifilmuoja bent dvejuose filmuose. Į klausimus atsakinėjo glaustai, vis pajuokaudamas.
Turbūt ne vienas prisimena žymųjį aktoriaus šokį filmo „Dar po vieną“ (Druk, 2020) finale, patvirtinantį biografijos faktą, kad jis baigė Danijos šokio akademiją ir tik sulaukęs 30 metų debiutavo kine. Dėl savo charizmos M. Mikkelsenas buvo pastebėtas dar filmuodamasis Europoje, todėl neužtruko, kol buvo pradėtas kviesti vaidinti JAV. Plačiausiai duris į holivudinių filmų pasaulį jam atvėrė filmas „Karališkasis kazino“ (Casino Royale, 2006).
M. Mikkelseno šiaurietiškas šaltumas padėjo jam gauti vaidmenis tokiuose kultiniuose filmuose kaip „Valhalos iškilimas“ (Valhalla Rising, 2009), „Trys muškietininkai“ (The Three Musketeers, 2011) ir „Daktaras Streindžas“ (Doctor Strange, 2016). TV seriale „Hannibalas Lekteris“ (Hannibal Lecter, 2013–2015) aktorius išbandė ir blogiuko vaidmenį. Nors jo karjera Holivude skleidėsi sparčiai, aktorius niekada neapleido europietiško kino scenos – bendradarbiavo su tokiais režisieriais kaip Thomas Winterbergas, Larsas von Trieras ir, žinoma, ilgamečiu bičiuliu A. T. Jensenu – jo filmuose vaidmenis kūrė net šešis kartus.
Juodojo humoro šeima
Lietuviams pažįstamas iš savo kandžių komedijų „Adomo obuoliai“ (Adams æbler, 2005), „Vyrai ir viščiukai“ (Mænd & høns, 2015), „Teisingumo riteriai“ (Retfærdighedens ryttere, 2020), kurdamas filmą „Paskutinis vikingas“, nagrinėjantį žmogaus identiteto krizę, A. T. Jensenas ir vėl pakvietė prisijungti M. Mikkelseną.
S. Butkutė pasakoja, kad interviu kartu su M. Mikkelsenu dalyvavęs filmo režisierius jų ilgametę ilgametę draugystę prilygino partnerystei: „Čia kaip santuoka – aš vedęs jau daug metų ir nenoriu nieko keisti.“ Tai, kad šis kūrybinis duetas sėkmingai bendradarbiauja, įrodo, kad juos vienija bendra filosofija gyvenimiškų nesėkmių nepriimti rimtai.
Nors A. T. Jensenas pagarsėjęs komiškais ir keistais savo filmų herojais, šįkart jis iškėlė nemenką uždavinį M. Mikkelsenui: aktoriaus vaidinamas Manfredas – suaugęs vyras su dešimtmečio berniuko mąstymu, negana to, išgyvenantis skilusios asmenybės sindromą ir manantis, kad yra muzikantas Johnas Lennonas.
Portalas „Screen Daily“ apie jo vaidmenį rašo: „M. Mikkelsenas su akiniais ir vienomis prasčiausių pastarojo meto garbanų kine subtiliai perteikia savo personažo būseną ir verčia žiūrovus simpatizuoti šiam suaugusiam, bet sužeistam vaikui.“ Pats aktorius prisipažino, kad tai vienas sudėtingesnių vaidmenų jo karjeroje, kai ne tik turėjo perprasti vaikišką mąstymą, elgesį, aprangos stilių, tačiau ir pats ėmėsi kaskadinių triukų.
Žinutė žiūrovui
„Paskutinis vikingas“ pasakoja apie iš kalėjimo išėjusį Ankerą (akt. Nikolajus Lie Kaasas). Jo kadaise pavogtus pinigus paslėpė brolis Manfredas, nebeatsimenantis lobio vietos. Jiedu išvyksta ieškoti lobio į vaikystės namus ir kelionėje juos ištinka daugybė tragikomiškų nuotykių – herojai bėga, šoka, krinta, šaudo.
Skandinavišką humorą galima apibūdinti kaip aštrų, šiuo atveju kruvinai negailestingą filmo herojams. Tačiau A. T. Jenseno filmuose kuriamas pasaulis negąsdina ir ekrane vykstančias smurto persmelktas scenas galima stebėti saugiai. Tarp filmo ir žiūrovo statoma ketvirtoji siena: čia viskas taip keista, kad realybėje tokiam scenarijui pasikartoti neįmanoma.
Nepaisant humoristinės keršto komedijos pusės, filme paliečiama ne tik intelektinės negalios tema, tačiau ir jautri brolių santykių istorija. Režisieriui įdomus žmogus, gyvenantis individualizmo laikais ir turintis keletą tapatybių, kurias reikia keisti kaip kaukes. Manfredo herojus demaskuoja visuomenės spektakliui susikurtus vaidmenis ir elgiasi naiviai tiesmukai. Nors toks M. Mikkelseno įkūnijamo personažo elgesys nepatogus ir nepriimtinas, filme patirtomis traumomis, prisiminimais, gebėjimu atleisti patiriama savotiška terapija. Būtent tai „Paskutinį vikingą“ kine įtvirtina kaip itin dinamišką, originalią istoriją, skleidžiančią jautrią žinutę apie empatiją.
Naujausi komentarai