Kauno „Aušros“ gimnazija: istorijos fragmentai

Atskiro rašinio objektu galėtų būti Kauno gubernijos gimnazijos kūrimasis, Kauno gubernijos gimnazijos rūmų statyba dabartinėje Gimnazijos gatvėje ir ten įsikūrusios Kauno berniukų grafo Platovo gimnazijos (dabar – Maironio gimnazija) veikla, taip pat pastate prie Laisvės alėjos nuo 1884 m. veikusios imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių gimnazijos raida. Tačiau, koncentruojant dėmesį į Kauno „Aušros“ gimnazijos pradžią, pakanka paminėti, kad susiklostė palankios politinės aplinkybės pirmajai lietuviškai gimnazijai įsteigti Kaune.

Kauno „Saulės”: [būsima „Aušros”] gimnazija. Pirmoji 1919 m. laida / Kauno „Aušros” gimnazijos muziejaus nuotr.

Pirmoji lietuviškoji

Kilus pirmajam pasauliniam karui 1914 m. turėjo užsidaryti Kauno gubernijos gimnazija, dar vadinta grafo Platovo gimnazija. Atsirado galimybė vokiečių okupacinės valdžios prašyti leidimo steigti naują gimnaziją. Iniciatyvos ėmėsi lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ veikėjas, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Kauno skyriaus vicepirmininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis. Jis iš vokiečių valdžios gavo leidimą steigti Kaune pirmąją lietuvišką gimnaziją. Nors 1915 m. rugsėjo 15 d. įsteigta, 1915 m. lapkričio mėnesį pradėjusi veikti, „Saulės“ draugijos keturklasė gimnazija priėmė ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių moksleivius, o jos lietuviškumui sąlygos buvo sudėtingos, šią mokymo įstaigą pagrįstai galime vadinti pirmąja lietuviška gimnazija Kaune.

Dabartinės Kauno „Aušros“ gimnazijos istorijos apžvalgoje mokyklos interneto puslapyje atkreipiamas dėmesys į ją kuriant buvusias sudėtingas šios mokymo įstaigos veikimo sąlygas. Apžvalgoje teigiama, kad, kuriant pirmąją lietuvišką gimnaziją Kaune, didžiausia problema buvo rasti mokytojų. Tik įkurtoje gimnazijoje dirbo keturi mokytojai: K. Šovys – direktorius ir vokiečių kalbos, tikybos mokytojas, K. V. Banaitis dėstė bendrąją istoriją, geografiją, lotynų ir prancūzų kalbas, S. Naudžius – lietuvių kalbą, aritmetiką, dailyraštį ir paišybą, A. Vireliūnas – lietuvių kalbą ir literatūrą.

Pirmosios šios gimnazijos patalpos Kauno senamiestyje buvo ankštos, nepritaikytos mokslui, o jos laikinuoju direktoriumi sutikęs būti kunigas Klemensas Šovys, dar kitaip Šova (1886–1955), vadovavimo gimnazijai reikalus derino su kita gausia veikla, buvo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos vikaras, Kauno kalėjimo kapelionas.

Kauno „Saulės”: [būsima „Aušros”] gimnazija. Antroji 1920 m. laida. / Kauno „Aušros” gimnazijos muziejaus nuotr.

Namų paieškos

1916 m. pradžioje gimnazijos direktoriumi paskiriamas prof. Pranas Dovydaitis, nes K. Šovys toliau vadovauti gimnazijai negalėjo, mat nuo 1916 m. jis buvo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos Kaune profesorius, Kauno mokytojų seminarijos kapelionas, vėliau – Kauno Pažaislio vienuolyno bažnyčios rektorius, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios kuratas, o nuo 1922 m. – Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas.

Direktoriui P. Dovydaičiui teko atlaikyti nemažą vokiečių, siekiančių gimnaziją germanizuoti, spaudimą. Pasak Justinos Vitkutės (Pirmoji lietuviška gimnazija Kaune (1915–1920 metais) // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: VDU leidykla, 2008, t. 9, p. 274), nevykdant germanizacijos planų, vietoj P. Dovydaičio trumpam direktoriumi buvo paskirtas vokiečių kalbos mokytojas, kareivis Huberis, bet greitai sugrąžintas P. Dovydaitis, apsiribojus jam paskirta 100 markių bauda, kurią už  P. Dovydaitį sumokėjo „Saulės“ draugijos centro valdyba.

Gimnazijos mokytojai buvo ne tik etatiniai, bet ir laisvai samdomi.

Padedant S. Banačiui, P. Dovydaitis pasirūpino, kad 1917 m. gimnazija įsikurtų tinkamesnėse patalpose – iš vokiečių atkovotuose, prieš tai jų ligonine paverstuose, „Saulės“ rūmuose.

1917 m. „Saulės“ draugijos gimnazijoje jau buvo šešios gimnazijos klasės (vietoj anksčiau buvusių keturių), mokėsi 200 moksleivių (1915 m. pabaigoje jų buvo apie 60). P. Dovydaitis sustiprino ir mokytojų personalą. Ypač tai pasijuto nuo 1918 m. gimnazijai persikėlus į buvusios Kauno imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių gimnazijos patalpas (tarpukariu – Laisvės al. 55). Gimnazijos mokytojai buvo ne tik etatiniai, bet ir laisvai samdomi. Pasak gimnazijos istorijos apžvalgos, didžioji dalis gimnazijos mokytojų buvo vyrai: iš 114 mokytojų, dirbusių gimnazijoje 1920–1940 m., 95 buvo vyrai.

Klemensas Šovys, Kauno „Saulės”: [būsima „Aušros” gimnazija] pirmasis, laikinas direktorius. / Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918 – 1953. – Vilnius, 2007, p. 338.

Architektūros sprendimai

Grįžtant prie gimnazijos įsikūrimo rūmuose prie Laisvės alėjos, reikėtų prisiminti šio pastato istoriją. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 50–51) rūmai mergaičių gimnazijai buvo statomi 1883–1884 m., Kauno miesto valdybos dovanotame sklype Nikolajaus prospekto (dabar Laisvės alėja) ir Malaja Žandarmskaja gatvės (dabar Kanto gatvė) kampe. Šis trijų aukštų pastato projektas, pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, buvo parengtas Kauno gubernijos inžinieriaus Justino Golinevičiaus ir patvirtintas 1883 m. balandžio 21 d., iš karto taikant išimtį – leidžiant statyti tvirtovės mieste aukštesnį nei dviejų aukštų namą.

Dėl to, kad šis projektas dabar neprieinamas tyrinėtojams, o pats pastatas iki šių dienų neišliko, pateiksiu kiek ilgesnę ištrauką iš minėtos N. Lukšionytės-Tolvaišienės knygos (p. 50–51): „Triaukščiam pastatui architektas suteikė kampinį tūrį, tačiau fasadų kompozicijoje kampo neakcentavo. [...] Vidus suplanuotas pagal XIX a. pabaigoje švietimo įstaigoms taikytą schemą: klasės išdėstytos viena eile, poilsiui skirtas koridorius atgręžtas į kiemą. Patalpos kur kas geriau apšviečiamos ir vėdinamos negu ankstesnėse dvieilio plano mokyklose. Tačiau dėl funkcinės patalpų įvairovės planas gana sudėtingas. Pro pagrindinį įėjimą būdavo patenkama į erdvų arkomis skaidomą vestibiulį; jo kairėje – rūbinė, dešinėje gimnastikos salė, už jos – biblioteka. Koridorius vedė į šoniniame rizalite buvusią (ir tebesančią) pagrindinę laiptinę. Šalia jos – penkių kambarių direktorės butas su atskiru įėjimu iš lauko. Viršutiniuose aukštuose viena eile išdėstytos klasės, atgręžtos gatvės pusėn. Virš tikybos klasės patalpos stoge iškeltas rusiškų formų bokštelis, kuris pradiniame projekte nebuvo numatytas. Šalutiniais laiptais (vakariniame rizalite) naudojosi sargai, prie jų buvo tualetai mokytojams. Mokinių tualetai ir prausyklos buvo prie pagrindinių laiptų. Patalpas apšildė krosnys – po vieną klasėse, po dvi – gimnastikos ir aktų salėse.“

Kauno kilmingųjų mergaičių gimnazijoje buvo šios mokyklos direktorės penkių kambarių butas, taip pat po vieną kambarį turėjo mokyklos sargai ir kiemsargis. Gimnazijoje taip pat buvo jos direktoriaus butas: iš Vilniaus atsikrausčius naujam gimnazijos vadovui Mykolui Biržiškai, šešių kamabarių bute jis apsigyveno su visa šeimyna, neturėjusia kur Kaune gyventi. Tarpukariu sargas gyveno vieno aukšto mūriniame namelyje šalia gimnazijos, taip pat buvo mūrinis ir medinis sandėliai malkoms, nes mokykla buvo šildoma krosnimis (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 2561, l. 3, 13, 19, 21).

Deja, dabar jau sudėtinga būtų pamatyti tiek prabangiai įrištą fotografo Vaclovo Zatorskio albumą su gimnazijos nuotraukomis, saugomą Sankt Peterburgo archyve (nuotraukose užfiksuotas ir didelis gipso modelių rinkinys, buvęs mergaičių gimnazijos piešimo klasėje, kurio dalį N. Lukšionytė-Tolvaišienė dar matė mokykloje sovietmečiu), tiek šiame archyve esančią gimnazijos senojo pastato projekto kopiją ir 1899 m. patalpų išdėstymo planą.

Senasis mokyklos pastatas išliko iki 1969–1972 m. rekonstrukcijos, kai pastato išorė pasikeitė kardinaliai, ir ne į gerąją pusę, – tai matome lygindami senojo ir dabartinio pastato nuotraukas, bet patalpų išdėstymo schema, atsižvelgiant į 1933 ir 1939 m. priestatų nulemtus pakeitimus, išlaikyta ir naujame pastate.

Antanas Kaunas, g. 1887 04 08 Šakių apskr., Sintautų valsč., Balseliškių k., gimn. Mokytojas. / Paso kort. nuotr. 1920 05 12. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3442.

Vardo transformacijos

1919 m. jau rūmuose Laisvės alėjoje mokslus baigė Kauno lietuviškos „Saulės“ gimnazijos pirmoji laida.

1920 m., iškilus finansinių nesutarimų tarp gimnazijos steigėjos „Saulės“ draugijos (ypač – K. Olšausko) ir jos vadovybės (direktoriaus P. Dovydaičio), ši mokymo įstaiga suvalstybinama ir pavadinama Kauno pirmąja valstybine gimnazija. Tiesa, 1920 m. rugsėjį ji dar vadinama pirmąja viduriniąja Švietimo ministerijos mokykla, o pastate valstybinės gimnazijos rūmuose buvo laikinai įsikūrusi ir privati Kauno komercinė mokykla, kurią išprašyti sekėsi sunkiai: išsikraustyti ji privalėjo 1921 m., bet dar ilgokai buvo ne itin pageidaujama bendranuomininke.

1922 m. pirmosios valstybinės gimnazijos vadovu tapo jau minėtas M. Biržiška, iki tol buvęs Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos vadovu. Tiesa, 1922 m. mokslai gimnazijoje turėjo prasidėti kiek vėliau, rugsėjo 21 d., nes, LR švietimo ministrui sutikus, gimnazijos patalpos buvo užleistos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos dalyviams.

1923 m., minint „Aušros“ laikraščio 40 metų sukaktuves, gimnazijai suteiktas Kauno valstybinės „Aušros“ gimnazijos vardas.

Gimnazijai suteikus „Aušros“ vardą, įvyko gimnazijos moksleivių visuomeninio aktyvumo proveržis, prisidėjęs ir prie šios mokymo įstaigos laikraštėlių leidimo.

Moksleivių balsai

Trečiajame dešimtmetyje tiek daug periodinių leidinių nebuvo išleidusi jokia kita mokymo įstaiga. „Aušros“ moksleiviai literatai, meno draugija, ateitininkai, „Vilties“ („Vyties“) organizacijos nariai, kai kurių klasių aktyvas leido rankraštinius (rašytus ranka ir spausdintus šapirografu) laikraštėlius. Šie leidiniai ne tik lavino būsimų žurnalistų, rašytojų, įvairių kultūros sričių darbuotojų įgūdžius ir skatino jų visuomeninį aktyvumą. Jie išreiškė ir moksleivių nuomonę apie šią mokymo įstaigą, jų poziciją mokymo, auklėjimo, kūrybos, bendrabūvio klausimais.

Vienas aštriausių tokios pozicijos reiškėjų buvo gimnazijos karikatūrų laikraštėlis „Šepšeliada“, leistas 1924–1926 m. Jo redaktorius ir leidėjas buvo vėliau žymus rašytojas, žurnalistas Pulgis Andriušis (1907 03 31 Gaidžiuose, Tauragnų valsč.,–1970 12 19 Adelaidėje, Australija).

„Šepšeliada“ – dar primityvokas P. Andriušio bandymas sujungti du savo pomėgius: rašymą ir dailę, pratęsiant Utenos gimnazijos laikraštėlio „Pirmieji žingsniai“ leidybos patirtį.

Išėjo trys laikraštėlio numeriai. P. Andriušiui dar gyvenant gimtajame Gaidžių kaime buvo prilipusi Žemaičio pravardė (jo tėvas buvo Juozapas Žemaitis). Šia pravarde jis ir pasirašė pirmąjį laikraštėlio „Šepšeliada“ numerį. Pats P. Andriušis atsiminimuose „Septinton įleidus“, atspausdintuose jo „Rinktinių raštų“ pirmame tome (Boston, 1968), apie „Šepšeliados“ gimimą rašė: „Aušros gimnazijoje mano vienaklasis K. Kaveckas (tuomet jau lankęs konservatoriją), A. Miškinio buvo pramintas Šepšeliu, pravardė greit prigijo, mat, nešiojo susivėlusią čiuprą, labai lipšnus, landus vaikinas. Septintoj klasėj: [1924–1925 mokslo metais, pst.], susižavėjęs Homero Odisėja ir Virgilijaus Enejida, ėmiau pats vienas leisti neperiodinį šapirografuotą laikraštėlį „Šepšelijadą“, kur savo posmeliais ir piešinėliais apdainavau mokytojų bei klasės draugų nuotykius aukštaitiškos liaudies dainelės melodija (Žalia žolelė jau nežaliuoja, mano širdelė...). Ir to visai neepinio humoro strėlių smaigaliai daugiausiai buvo nukreipti į matematikos mokytojo (A. Račiukaičio), didžiai griežto ir nervingo, pusę. Jį mokiniai vadindavo „Krušėju“ [šią pravardę mokytojui sugalvojo pats P. Andriušis, pst.].“ (Rinktiniai raštai / Pulgis Andriušis. – Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, t. 1, p. 56).

Kauno „Aušros“ gimnazijos karikatūrų laikraštėlio „Šepšeliada“, leisto 1924 – 1926 m., trečioji dalis, 1926 m., viršelis, redaktorius ir leidėjas Pulgis Andriušis / Organizatorių nuotr.

P. Andriušio klasės draugas „Aušros“ gimnazijoje rašytojas Jurgis Gliauda (1906–1996) apie įžanginę pirmojo „Šepšeliados“ numerio poemą rašė: „Galiu pasididžiuoti, kad man buvo skirtas vienas pirmųjų poemos posmų. Pavardę „Gliaudys“ autorius rimo dėlei padėjo su kirčiu ant raidės u. Barčiai yra septintokai, pagal Donelaičio būrus. Trigo yra trigonometrija, Račius – matematikos mokytojas Račiukaitis, Pulgio persekiotojas. Pulgis rašė:

Visų žymiausias Jurgis Gliaudys,

Visi mūs barčiai tatai paliudys;

Ar kai kvadrate futbolą muša,

Ar laike trigo, kai Račius kruša. [...]“ (Apie Pulgį Aušroką / Jurgis Gliauda // Naujoji viltis, 1971, Nr. 2, p. 65).

Laisvės proveržis

„Šepšeliadoje“ pašiepiamas matematikos mokytojas Antanas Račiukaitis atsikeršijo P. Andriušiui, išvesdamas septintoje klasėje jam dvejetą, dėl to šis turėjo likti septintoje klasėje kartoti kurso.

Gimnazijos direktoriui M. Biržiškai tarpininkaujant (tą paliudija pats P. Andriušis ir J. Gliauda) dvejetas buvo ištaisytas į trejetą su minusu, su sąlyga, kad P. Andriušis paliks „Aušros“ gimnaziją ir pereis į kitą mokyklą.

Antrąją ir trečiąją „Šepšeliados“ dalį P. Andriušis išleido jau mokydamasis Kauno profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų gimnazijoje, bet laikraštėlis ir toliau liko „Aušros“ gimnazijos. Apie antrąją „Šepšeliados“ dalį J. Gliauda, be kita ko, rašė:

„Antrosios Šepšeliados dalį jis paskyrė pavaizduoti Aušros gimnazijos mokytojams. Tai buvo visa virtinė karikatūrų, išpieštų labai vykusiai. [...] Antroje Šepšeliados dalyje Aušros mokytojų kolektyvas formuoja tam tikrą grupę, kurios siekiai, tipingu Pulgio išsireiškimu, „krušti ir sukrušti“ mokinius. [...] Santykis mokinio su mokytoju buvo tam tikro pavaldumo ženkle. Todėl ši antroji Šepšeliados dalis jau buvo revoliucinio pobūdžio aktas. [...]“ (Apie Pulgį Aušroką / Jurgis Gliauda // Naujoji viltis, 1971, Nr. 2, p. 68 ; 70).

Šią antrąją dalį, jau spausdintą ne šapirografu, bet opolografu, P. Andriušio ir J. Gliaudos liudijimu, pats autorius išplatino savo buvusiems klasės draugams, o vieną egzempliorių nusiuntė paštu M. Biržiškai. Direktorius šį egzempliorių, pasak P. Andriušio ir J. Gliaudos, demonstratyviai suplėšė per lietuvių kalbos pamoką.

Trečiojoje „Šepšeliados“ dalyje, kaip ir antrojoje, pašiepiamose karikatūrose su P. Andriušio komentarais buvo vaizduojami „Aušros“ gimnazijos mokytojai. Šioje dalyje dažnai vaizduojamas tuometis gimnazijos direktorius M. Biržiška („Michaello Furioso“, „Krušėjų Krušėjas“) ir P. Andriušį „užsisėdęs“ matematikos mokytojas A. Račiukaitis, laikraštėlyje gavęs „Račiaus“, „Krušėjo“ pravardę.

Taip pat nupieštas profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų gimnazijoje lietuvių kalbos ir „Aušros“ gimnazijoje lietuvių ir lotynų kalbų mokęs Kazys Kepalas, įvardytas kaip „pastipusių kalbų mokovas, dvigubas krušėjas“, „Aušros“ gimnazijos gydytojas ir higienos mokytojas Motiejus Nasvytis, istorikas Povilas Spudas ir kt.

Laikraštėlio „trečiosios sūdriai įsūdrintos dalies“ numeryje taip pat prisimenamas ir „Aušros“ gimnazijos laikraštėlio „Šeštokas“ konfiskacijos faktas. Dėl „Šeštoko“ cenzūros P. Andriušis kaltino ne tik gimnazijos kapelioną kun. Stanislovą Jokubauską, bet ir jo nemėgstamą A. Račiukaitį bei gimnazijos direktorių M. Biržišką.

Kauno „Aušros“ gimnazijos karikatūrų laikraštėlio „Šepšeliada“, leisto 1924 – 1926 m., trečioji dalis, 1926 m., karikatūra dėl „Aušros“ gimnazijos laikraštėlio„Šeštokas” konfiskacijos, karikatūros centre gimnazijos direktorius M. Biržiška. / Organizatorių nuotr.

Periodikos gausa

Visiems laikraštėlio numeriams P. Andriušis viską pats nupiešdavo ir surašydavo. „Šepšeliada“ tiek savo forma, tiek atvirai išreikšta nuomone apie mokyklos pedagogus, tiek tuo, kad laikraštėlį leido vienas asmuo – išskirtinis reiškinys mokyklinėje spaudoje, tačiau Kauno „Aušros“ gimnazija garsėjo dar daugeliu kitų periodinių leidinių, kuriuos čia trumpai ir apžvelgsime.

1924–1925 mokslo metais gimnazijoje leistas laikraštėlis „Nuotrupa“, deja, neišlikęs, aprašytas tik iš šaltinių.

1925 m. „Aušros“ gimnazijos ketvirta klasė leido rankraštinį laikraštėlį „Varpelis“, kurio redaktoriais buvo Marijonas Siemaška ir būsimas teisininkas Vytautas Kostas Čepas (1911–1985). Penktoje klasėje vietoj „Varpelio“ leistas „Šarūnas“, vėliau pavadintas „Spragilu“.

Šeštos klasės moksleiviai 1925–1926 mokslo metais leido „Šeštoką“, kurio redaktorius buvo Juozas Danulevičius, bendradarbiavo vėliau gimnazijos laikraštėlio „Alfa“ redaktoriumi buvęs Ksaveras Vencius (jau minėtas „Šeštoko“ konfiskacijos faktas nesutrukdė jo leidėjams baigti gimnaziją).

1925 m. gimnazijos kuopelė „Viltis“ (vėliau – „Vytis“) leido mėnesinį rankraštinį laikraštėlį „Aušros spindulėlis“. Pirmo numerio atsakingasis redaktorius buvo J. Danulevičius, Nr. 3 redaktorius – Antanas Katilius. Straipsnelyje „Nauji mūsų literatūros turtai“, pasirašytame Žvirblio slapyvardžiu ir išspausdintame gimnazijos laikraštėlyje „Aušros spindulėlis“ (1925, Nr. 3, p. 18–23), apie laikraštėlius „Šarūnas“ ir „Šeštokas“ rašoma: „Keliolika dienų atgal „Aušros“ gimnazijos leidinių tarpan įsibrovė pora „grandiozinių žurnalų“, kuriuos, kaip naujus neturtingos mūsų literatūros „perlus“, rengiuosi čia aptarti. Vienas jų iš „garbingos“ savo leidėjų rankos priėmė taurų „Šarūno“ vardą, o kitas savo „viešpačių“ sumanymu buvo „pakrikštytas“ „Šeštoku“. „Šarūnas“, kaip tenka patirti iš patikimų šaltinių, yra penktos klasės oficiozas. Jo turinys yra neturtingiausias. Pora pasakėlių, pora „eilių“, „daina“ apie praustuvą ir šioks toks karikatūros piešinėlis, tai ir visas „Šarūnas“: [toliau str. autorius aštriai kritikuoja laikraštėlio „Šarūnas“ pasakėles ir poeziją, pst.]. [...] Antras žurnalas „Šeštokas“ yra jau kur kas geresnis. Pakanka mesti vieną žvilgsnį į jo turinį ir tuoj pasakysi: – Ėė, čia jau menu „atsiduoda“. Klaidų tačiau ir jisai nevengė, o kadangi jo redakcija nutarė kritiką su malonumu priimti, tai nedidelę, manau, papildysiu „nuodėmę“ iškeldamas aikštėn kai kuriuos jo trūkumus. [...]“ (Nauji mūsų literatūros turtai / Žvirblis // Aušros spindulėlis, [1925], Nr. 3, p. 18; 20).

Gimnazijos ateitininkų kuopelė 1925–1926 m. leido literatūros ir kritikos rankraštinį laikraštėlį „Skaidra“, kurio redaktoriai buvo būsimas žurnalistas ir literatūros kritikas Petras Juodelis (1909 07 01 Aukštadvaryje–1975 08 24 Vilniuje) ir Algirdas Jakševičius (1908–1941), vėliau tapęs teatro aktoriumi ir režisieriumi.

1922–1925 m. gimnazijos meno draugija leido laikraštėlį „Alfa ir Omega“, kurio ats. redaktorius buvo Valys Drazdauskas (1906 12 16 Liepojoje–1981 04 19 Kaune), literatūros kritikas, vertėjas, žurnalistas, „Aušros“ gimnaziją baigęs 1928 m. Šio laikraštėlio 1925 m. Nr. 2 / 3 buvo su priedu, kuriame būta P. Andriušio piešinių ir karikatūrų.

Kauno „Aušros“ gimnazijos meno draugija 1926–1928 m. taip pat leido laikraštėlį „Alfa“, kurio redaktoriai buvo P. Juodelis, šią gimnaziją baigęs 1926 m., redagavęs 1926 m. Nr. 1–3, ir Ksaveras Vencius (1906 10 30 Asiūklės k., Gudelių valsč., Marijampolės apskr.–1945 11 19 Vokietijoje), kuris „Aušros“ gimnaziją baigė 1928 m.

Baigęs gimnaziją P. Juodelis tęsė žurnalistinę veiklą, 1927–1928 m. leido ir redagavo literatūros žurnalą „Pjūvis“, kuriame taip pat bendradarbiavo keletas buvusių „Aušros“ gimnazijos literatų. K. Vencius pasuko į mediciną ir, baigęs gimnaziją, literatūrine veikla nebeužsiėmė. Laikraštėlio „Alfa“ 1927 m. Nr. 5, kurį redagavo K. Vencius, vieni žymesnių bendradarbių buvo būsimas istorikas Povilas Štuopis (1907–1986), gimnaziją baigęs 1928 m., ir būsimas rašytojas, poetas Jonas Aistis Aleksandravičius (1904–1973).

1927 m. buvo leidžiamas ir „Aušros“ gimnazijos moksleivių karikatūrų laikraštėlis „Ač – Ič – Eč“.

1927–1928 mokslo metais „Aušros“ berniukų gimnazijos septintos klasės moksleiviai vietoj „Spragilo“ taip pat leido šapirografuotą laikraštėlį „Bangos“ .

Padėtis su „Aušros“ gimnazijos spauda kažkodėl pasikeitė ketvirtame dešimtmetyje. Mokyklinių laikraštėlių gimnazijoje visai nebuvo, nors literatų veikla joje vis dar buvo labai aktyvi. Lietuvos švietimo reikalams skirtoje spaudoje ir dienraščiuose rasime nemažai Kauno „Aušros“ gimnazijos literatų veiklos atgarsių, tačiau turėti savo laikraštėlį, matyt, nebuvo poreikio.

Apie sovietiniais metais buvusioje „Aušros” gimnazijoje leistus moksleivių laikraštėlius informacijos neturime, bet, sugrąžinus mokyklai „Aušros“ vardą, nuo 1989 m. leistas gimnazijos laikraštis „Aušrelė“.

Grįžkime į  Kauno valstybinei „Aušros“ gimnazijai svarbius 1923-iuosius. Gimnazija entuziastingai palaikė Lietuvai pagražinti draugijos ir Tado Ivanausko organizuotas šventes – dalyvavo gegužės 3 d. įvykusioje pirmoje medelių sodinimo šventėje Kaune, Eigulių kaime; įvairių mokyklų skautai medelius ten sodino ir vėliau, o moksleiviai aktyviai dalyvavo ir kitais metais vykusiose medelių sodinimo šventėse.

„Aušros“ gimnazija garsėjo 1924 m. įsteigtu folkloro rateliu, dūdų orkestru, 1925–1926 m. veikusia tautosaką, krašto senienas rinkusia Tėvynės pažinimo kuopele, vadovaujama istoriko Povilo Spudo ir, žinoma, sportininkais.

1923 m. gimnazijos mergaičių krepšinio komanda laimėjo Kauno miesto krepšinio pirmenybes – berniukų ir mergaičių krepšinio komandos buvo vienos pajėgiausių Kauno mieste iki pat sovietinės okupacijos (tiesa, sportinis gyvenimas gimnazijoje ypač suaktyvėjo nuo 1935 m., kai Kanados pilietis pulkininkas Geraldas Grant-Suttie, nuo 1937 m. buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos garbės konsulas Kanadoje, įsteigė pereinamąją taurę sportiškiausiai Lietuvos gimnazijai, kurią pirmaisiais metais ir laimėjo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazija).

Kauno „Aušros” berniukų gimnazijos aviamodelistai. 20 a. 4 deš. / LCVA. P-03117.

Atskirti pagal lytį

Iš buvusios mergaičių gimnazijos patalpas paveldėjusi gimnazija iš pradžių buvo mišri (kartu mokėsi berniukai ir mergaitės), bet 1927 m. įgyvendinti struktūriniai pokyčiai, kuriuos lėmė tiek nuostata, kad bus lengviau organizuoti mokymo procesą, atskiriant berniukus ir mergaites, tiek tam tikros politinės aplinkybės.

„Aušros“ gimnazija buvo padalyta į atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas, berniukų gimnazija liko patalpose prie Laisvės alėjos, o mergaitės dėl politinių pasikeitimų po 1926 m. perversmo galėjo įsikelti į buvusius Seimo rūmus (dabar – Maironio gimnazija). Taip pat buvo galima atsikratyti rusiško tvaiko turėjusios bendranuomininkės komercinės mokyklos, kuri buvo uždaryta, o abiejose gimnazijose buvo įkurtos komercinės klasės.

Ryšiai tarp gimnazijų nenutrūko, „Aušros“ berniukai vis tiek traukė į gimnazijos mergaičių organizuojamus vakarus. Tie vakarai būdavo mokami, tad kai kurie gimnazistai bandydavo patekti į juos be bilieto, pasistatę kopėčias (Naujas būdas patekti į vakarą be bilieto // Banga. – 1928, gruod. 1, p. 3). Žinoma, dažniau buvo bendraujama legaliai, su kvietimais arba įsigijus bilietą į renginį ar šokių vakarą. Moksleivės iš mergaičių gimnazijos taip pat lankėsi berniukų gimnazijos renginiuose, jų prireikdavo ir ten statomiems vaidinimams.

Tėvų aktyvumas

Itin noriai gimnazijos veikloje (tiek mišrioje, tiek atskirai berniukų) dalyvavo moksleivių tėvai. Aišku, ne vien todėl, kad mokslas buvo mokamas. Dažniau rūpėjo padėti tiems, kuriems buvo sudėtinga mokytis dėl nepritekliaus.

Visą Kauno „Aušros“ gimnazijos, tiek bendrai mergaičių ir berniukų, tiek atskirai berniukų, laiką gimnazija garsėjo aktyvia tėvų komiteto veikla. Tėvų komitetas organizavo labdaros vakarus, loterijas, skirtus  neturtingiems moksleiviams paremti.

1928 m. tėvų komiteto suorganizuotoje loterijoje neturtingiems gimnazistams sušelpti buvo surinkta 1 tūkst. prizų, tarp kurių buvo ir spinta, dviratis, virdulys, praustuvas, daug brangių knygų, buvo galima laimėti kumpių, tortų ir kalakutą (Loterija // Rytas. – 1928, kov. 29, p. 3).

Tėvų komitetas organizavo įvairioms progoms skirtus literatūros, meno vakarus, kuriuose dalyvavo tiek moksleiviai, jų tėvai, – skatinta plačiau įsitraukti ir visuomenę.

Tėvų komitetas į vakarus kviesdavo įvairių sričių menininkus: operos solistus, rašytojus, VDU dėstytojus, studentus, žurnalistus, o moksleiviai jiems parengdavo savo programą. Pvz., 1936 m. buvo skelbiama apie tėvų komiteto surengtą vakarą-koncertą, į kurį buvo pakviesti operos solistai Aleksandras Kutkus, Pranciška Kaupelytė, Petronėlė Zaniauskaitė, o septintos klasės mokiniai suvaidino V. Braziulevičiaus komediją „Augila nebrendila“ (Vakaras koncertas // Lietuvos aidas. – 1936, lapkr. 7, p. 8).

Tiek siekiant ugdyti verslo įgūdžius, tiek padėti neturtingiems moksleiviams, jie buvo įtraukiami į 1926 m. įsteigto, pačių mokinių tvarkomo kooperatyvo veiklą, prižiūrint „Aušros“ gimnazijos mokytojui, gimnazijos inspektoriui P. Spudui. 1936 m. paminėtas šio kooperatyvo veiklos dešimtmetis (Lietuvos aidas. – 1936, rugs. 15, p. 5).

„Aušros” bern. gimn-jos mažieji didvyriai: Vincas Dovydaitis, žuvęs Valkininkuose 1920. X. 9 ; Algirdas Jasaitis, žuvęs Klaipėdoje 1923. I. 15 ; Stasys Staniulis, žuvęs Kaune 1926. IV. 30 / Mokslo dienos. – 1938, Nr. 11, p. 574.

Aktyvūs ir po pamokų

Buvo šaukštas ir deguto, šiek tiek pakirtęs gerą gimnazijos ir jos administracijos įvaizdį. 1929 m. Kauno „Aušros“ gimnazijos sekretorius Jonas Povilionis buvo nuteistas dėl 13 tūkst. litų gimnazijos pinigų išeikvojimo. Jis 1927 m., surinkęs iš moksleivių pinigus už mokslą, juos pasisavino, neįnešė jų į valstybės iždą. Pripažintas kaltu ir buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo, bet, įskaičiavus jau kalėtą laiką ir pritaikius amnestiją, realiai turėjo kalėti tik pusmetį. (Nuteisė Kauno „Aušros“ gimnazijos sekretorių // Lietuvos žinios. – 1929, lapkr. 21, p. 3).

1930–1931 m. gimnazijos direktorius buvo ilgametis jos mokytojas, gimnazijos inspektorius, gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Kaunas, o 1931 m. jį pakeitė ir iki pat 1940 m. gimnazijos direktoriumi dirbo matematikos ir fizikos mokytojas, matematikos mokslų reformatorius Matas Kriščiūnas.

1930 m. šalies mokyklose buvo uždraustos srovinės mokinių organizacijos, tačiau veikė skautai ir daug dalykinių būrelių: gamtos, matematikos, dailės ir pan. Jų buvo ir „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Ketvirtajame dešimtmetyje aktyviai reiškėsi šios gimnazijos fizikos-matematikos kuopelė ir jos aviamodelistų sekcija, kur gaminti ir aitvarai, lietuvių kalbos ir literatūros kuopelė „Aušra“ su dramos būrelio sekcija, J. Švedo vadovaujamas choras.

Darėsi ankšta

Plėtojant įvairiapusę veiklą, daugėjant mokinių ir mokytojų, gimnazija nebetilpo senuosiuose rūmuose. 1933 m. kilo minčių statyti naujus gimnazijos rūmus arba priestatą.

Naujiems rūmams statyti buvo įsteigta draugija. Priestatas 1933–1934 m. iš tikrųjų buvo statomas – atitinkamą leidimą 1933 m. liepos 31 d. pasirašė vyr. statybos inspektorius inž. N. Mačiulskis, o statybą prižiūrėjo rangovas Povilas Dėdelė.

Pagal sudarytas sutartis, gimnazijos priestato statyba turėjo kainuoti 71,9 tūkst. litų, o priestate turėjo būti įrengta didelė (27 x 8,10 x 6 kub. m) gimnastikos salė, fizikos kabinetas ir auditorija, speciali paišybos salė (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4019, l. 1–2 ; „Aušros“ berniukų gimnazijos priestatas // Lietuvos aidas. – 1933, rugs. 14, p. 5).

Kasant pamatus gimnazijos priestatui pasklido gandų apie ten rastą  lobį. Gandai nepasitvirtino – pasak spaudos, atkasti tik seno namo pamatai (Gandai apie rastus Kaune turtus // Rytas. – 1933, rugpj. 11, p. 5).

Gimnazijos priestatas užbaigtas ir pašventintas 1934 m. sausio 14 d., dalyvaujant švietimo ministeriui ir aukštiems svečiams (Praplėsti Kauno „Aušros“ gimnazijos rūmai // Trimitas. – 1934, Nr. 3, p. 56). Tačiau jau 1935 m. pasirodė žinutė apie remontą gimnazijoje, per kurį bus pertvarkyti kai kurie kambariai, padidinti langai, o remontas bus atliktas iki mokslo metų pradžios (Rytas. – 1935, liep. 2, p. 7).

Dar vienos statybos planuotos šalia „Aušros“ gimnazijos 1939 m. – norėta pastatyti sargams butus ir sandėlį malkoms (projektas inž. A. Tyliaus). Projektas turėjo būti taisomas dėl nesuderintų fasadų ir vandens nuleidimo į svetimą sklypą, bet sargų namas vis dėlto buvo padidintas ir ilgainiui virto atskira valda J. Gruodžio g. 4 (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4019, l. 36–27).

Lietuvos aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų uniformos pavyzdžiai. 1930 / Žurnalo „Švietimo darbas” priedas.

Atpažįstami iš tolo

Moksleiviai tarpukariu turėjo visos Lietuvos mastu 1930 m. patvirtintą uniformą, kurios pavyzdžiai buvo išsiuntinėti mokykloms su žurnalu „Švietimo darbas“, ir nuo 1934 m. gegužės 15 d. visoms Lietuvos aukštesniosioms ir vidurinėms mokykloms įvestą mokinių vasaros uniformą (mergaičių drabužiai – pagal tautodailininkės M. Glemžaitės projektą, berniukų – pagal dailininko K. Žilinsko).

Kuriant moksleivių vasaros uniformą norėta, kad ji būtų praktiška, estetiška ir turėtų tautinio pobūdžio ženklų. Berniukams – šortų tipo drobinės kelnės (vyresniųjų klasių berniukams buvo leidžiama dėvėti ir ilgesnes kelnes). Visoms aukštesniosioms ir vidurinėms mokykloms buvo siunčiamos naujos vasaros uniformos fotografijos, aprašymai ir medžiagų pavyzdžiai (Mokinių vasaros uniforma // Lietuvos aidas. – 1934, geg. 9, p. 7).

Gimnazijos turėjo ir savo kepuraites. Ant „Aušros“ berniukų gimnazijos kepuraičių buvo gimnazijos ženklelis su inicialais KABG. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazija taip pat turėjo savo sportinininkų uniformą: geltoną megztinuką ir mėlynas kelnes su geltonomis juostomis šonuose (Nauja uniforma // Lietuvos sportas. – 1937, kov. 17, p. 10). Dabar Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleiviai taip pat turi uniformą, kurią dėvėti privaloma.

Nepamiršti ir pagerbti

Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleiviai aktyviai dalyvavo  nepriklausomybės kovose ir krašto politiniame gyvenime. 1938 m. trims gimnazijos moksleiviams savanoriams, žuvusiems kovoje už Lietuvos laisvę, buvo įrengta paminklinė atminimo lenta. Sovietiniais metais ji buvo pašalinta, o atkūrus nepriklausomybę vėl atstatyta, papildant dar aštuonių pokariu žuvusių partizanų ir 1941 m. sukilimo dalyvių pavardėmis (dabar ji pakeista šiuolaikinių formų atminimo lenta).

Kauno „Aušros“ gimnazijos (tuo metu dar Kauno 1-osios gimnazijos) moksleivis, penkiolikmetis Algirdas Jasaitis, žuvo 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos sukilime (jame dalyvavo ir daugiau „Aušros“ gimnazijos moksleivių), po mirties jis buvo apdovanotas „Vyčio“ kryžiumi, Šaulių žvaigžde, Klaipėdos vadavimo medaliu ir pagerbtas minėtoje atminimo lentoje. Kartu su juo atminimo lentoje pagerbtas 1920 m. spalio 9 d. Valkininkuose, nepriklausomybės kovose, žuvęs „Aušros“ gimnazijos moksleivis Vincas Dovydaitis.

Trečias šioje atminimo lentoje buvo įrašytas šaulys nuo 1921 m. balandžio 15 d., moksleivių varpininkų kuopelės narys, dalyvavęs kautynėse su lenkais, Klaipėdos sukilime, Stasys Staniulis. Deja, dėl šio 1903 m. rugsėjo 4 d. paprastų ūkininkų šeimoje gimusio stropaus, patriotiško moksleivio mirties šiek tiek pameluota – galbūt norint pagražinti jo mirties aplinkybes.

1938 m. įrengiant atminimo lentą, nurodyta, kad S. Staniulis žuvo Kaune 1926 m. balandžio 30 d. Iš tikrųjų jaunuolis 1925 m. balandžio 29 d. su draugu išėjo Marvelėje pasivaikščioti ir ten įvyko nelaimingas atsitikimas. S. Staniulis nešėsi kišenėje Šaulių sąjungos jam išduotą ginklą (nekrologe „Trimito“ žurnale nurodyta, kad ginklas išduotas gavus ypatingą užduotį) ir, laikydamas ranką kišenėje, netyčia iššovė. Kulka  nuėjo aukštyn. Draugas Kazys Kundrotas pakvietė pagalbą, Stasys buvo atvežtas į Kauno miesto ligoninę, padaryta operacija. Deja, padėti jau nebuvo galima.

1925 m. balandžio 30 d. 21 metų VIII klasės moksleivis mirė (vienoje užuojautoje minima, kad mirė gegužės 1 d., galimai mirė naktį iš balandžio 30 d. į gegužės 1 d.). 1925 m. gegužės 2 d. S. Staniulis iškilmingai palaidotas Aukštųjų Šančių Lietuvos karių kapinėse, lydint šauliams, mokytojams, moksleiviams, grojant dviem dūdų orkestrams (A. a. Stasys Staniulis // Trimitas. – 1925, Nr. 17, p. 547–548 ; „Aušros“ gimnazijos moksleivio tragedija // Lietuvos žinios. – 1925, geg. 5, p. 3). S. Staniulio kapas Aukštųjų Šančių kapinėse, nurodant tikrus nuopelnus ir tikrą mirties datą, yra išlikęs Aukštųjų Šančių karių kapinėse, o nekaltas melas padėjo pagerbti tikrai to vertą jaunuolį.

1939 m. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazija rengėsi paminėti gimnazijos įsteigimo 25-metį. Moksleiviai ir mokytojai buvo skatinami siųsti savo atsiminimus, nuotraukas, kitą medžiagą, planuojant išleisti knygą apie gimnaziją jos 25-mečiui (Visiems buvusiems Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojams ir mokiniams // XX amžius. – 1939, vas. 13, p. 8 ; Mokykla ir gyvenimas. – 1939, Nr. 2, p. 80). Neaišku, kiek medžiagos rengiamai knygai buvo atsiųsta į mokyklos raštinę, bet karas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą, knyga taip ir nebuvo išleista. Knygą apie gimnaziją jau gerokai vėliau išleido į aušrokų suvažiavimus Kanadoje besirenkantys buvę aušrokai (Prisimenam „Aušrą“. – Toronto, 1990), šios knygos papildymas išleistas 1999 m.

Apie Kauno „Aušros“ gimnazijos virsmą karo metais ir sovietinio gyvenimo atneštas permainas mokykloje glaustai, chronologiškai sužinome iš gimnazijos istorijos apžvalgos interneto puslapyje. Šią apžvalgą, dėkodamas mokyklos pedagogams, besirūpinantiems savo istorija, čia pateiksiu, ją papildydamas tik keliais, mano nuomone, svarbiais, gimnazijos raidos aspektais, ypač dėl jos pastato ar muziejaus.

Istorijos verpetuose

1940 m. birželio 15 d. buvo okupuota Lietuva. Tą dieną gimnazijoje buvo įteikti atestatai ir turėjo vykti išleistuvių šventė. Rudenį berniukų ir mergaičių gimnazijos buvo sujungtos, pakeistas mokyklos pavadinimas – ji pavadinta Kauno 1-ąja vidurine mokykla. 1941 m. birželį dar vyko pamokos ir abitūros egzaminai, o į klasę neateidavo tai vienas, tai kitas mokinys. Vyko trėmimai.

Atestatų įteikimo šventė sutapo su karo pradžia. Jie buvo įteikti jau valdant naciams. Mokykla vėl pavadinta Kauno 1-ąja berniukų gimnazija.

1942 m. gimnazija iškelta į Jėzuitų gimnazijos patalpas. 1944 m. įteikiami tik notaro patvirtinti atestatų nuorašai.

1948 m. gimnazija pavadinama Komjaunimo vardu. 1949 m. vidurinės mokyklos pertvarkomos į vienuolikmetes. 1950 m. mokykloje atsiranda pradinės klasės. 1954 m. mokykla vėl tampa mišri – berniukai mokosi kartu su mergaitėmis. 1955 m. mokyklą baigė paskutinė berniukų laida. 1958 m. įvyksta 40-ies laidų susitikimas.

1962 m. tuometės mokyklos direktorės B. Gagienės iniciatyva įkuriamas mokyklos muziejus. Šiais laikais Kauno „Aušros“ gimnazijos muziejuje yra sukaupta tikrai daug neįkainojamos medžiagos: nuotraukų (beveik visų mokyklos abiturientų laidų albumai, veiklos nuotraukos), atsiminimų, dokumentų, dalis šios medžiagos yra suskaitmeninta ir matoma gimnazijos puslapyje (visų gimnazijos laidų nuotraukos – vinjetės su sąrašais, virtualiosios parodos apie gimnazijos mokytojus, jos pastatą, ekslibrisų, skirtų „Aušros“ gimnazijos 100-mečiui, vaizdai, parodos apie svarbias mokyklos raidai asmenybes ir kt.), tačiau besilankantys muziejuje moksleiviai ir mokyklos svečiai, buvę aušrokai galėjo pamatyti gerokai daugiau, nei yra suskaitmeninta.

Kauno Komjaunimo vid. mokykla: [dabartinė „Aušros” gimnazija, Laisvės al. 95]. / Fotogr. St. Lukošiaus. 1960. KMM GEK 3027 / 2.

Muziejuje buvo šios nuolat veikiančios ekspozicijos: „Pirmoji lietuviška gimnazija Kaune“; „Su „Aušros“ vardu“; „Okupacijų laikotarpis“; „Ir vėl „Aušra“; „Gimnazijos mokytojai“; „Susitikimų akimirkos“; „Jie garsina mūsų gimnaziją“. Muziejuje sukaupta ir medžiagos, reikalingos susipažinti su sovietiniu laikotarpiu mokykloje. Pavyzdžiui, yra fotografijų albumas apie mokyklos komjaunimo organizaciją 1927–1980 m. ir albumas su spaudos iškarpomis apie mokyklos gyvenimą 1962–1976 m.

Grėsmė muziejui

Gimnazijos internetiniame puslapyje apie muziejų rašoma: „Gimnazijos kūrimosi ir gyvavimo istoriją atspindinti medžiaga panaudojama ugdymo tikslams. Medžiaga naudojasi mokiniai ir mokytojai, rašydami referatus, kursinius, diplominius darbus, ir mokslininkai, tyrinėjantys švietimo istoriją. Muziejuje vyksta apžvalginės, teminės ekskursijos-pamokos, skaitomos paskaitos, rengiamos parodos, organizuojami susitikimai su gimnaziją baigusiais mokiniais, žymiais žmonėmis, vyksta mokinių kūrybinių darbų pristatymai. Viena iš pagrindinių gimnazijos veiklos krypčių – tradicijos puoselėjimas pirmojoje lietuviškoje Kauno gimnazijoje. Tuo rūpinasi mokyklos muziejus. Iš archyvų atkurta gimnazijos atributika: vėliava, emblema, himnas. Gimnazijos muziejus palaiko glaudžius ryšius su baigusiais mokyklą mokiniais, čia dirbusiais mokytojais. Muziejaus fondai nuolatos papildomi naujais eksponatais.“

Kauno „Aušros” gimnazijos 100-ji abiturientų laida. 2018. / Kauno „Aušros” gimnazijos muziejaus nuotr.

Tačiau dėl patalpų trūkumo miesto švietimo galvos yra pasirengę tą muziejų likviduoti, išardyti. Tai būtų šiais laikais nesuvokiamas žingsnis. Sugriauti tai, kas rinkta, puoselėta daug metų, lengva, bet tai lemtų ir didelius dvasinius praradimus, neišmatuojamus jokiais pinigais ir patalpomis. Tiesa, muziejaus eksponatai niekur nedings – bus sudėti į spintas, kažkur bus saugoma ir vaizdinė stendų informacija. Tačiau moksleiviai galėjo didžiuotis, kad turi savo mokyklos muziejų, galėjo didžiuotis turtinga mokyklos istorija, o to pasididžiavimo gali ir nelikti, jei nebus branginama atmintis, jei viskas bus suslėpta, panaudojant muziejaus patalpą mokytojų kambariui įrengti.

Architektūros transformacija

1969 m. pradedama mokyklos pastato rekonstrukcija. Mokykla iškeliama į kitas patalpas. Rašytojas, žurnalistas Vytautas Misevičius straipsnyje „Kauno tiesos“ laikraštyje „Mokykla atgimsta“ išsamiai aprašė senojo mokyklos pastato rekonstrukcijos planus, aišku, matydamas tik teigiamus jos aspektus ir nesijaudindamas dėl gražaus pastato sunaikinimo.

Rekonstrukcijos projekto autorius – architektas Juozas Navickas iš Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialo. Vadinamoji rekonstrukcija iš tikrųjų reiškė, kad senojo pastato vietoje įgyvendinamas naujas standartinis sovietinis projektas.

Svarbiausi dalykai, dėl ko sumanyta rekonstrukcija, – senajame pastate ankšta, prasta grindų ir sienų būklė, šildoma krosnimis. Buvęs krosninis apšildymas pakeistas centriniu, o trijų aukštų gražių formų ir puošybos, priderintas prie aplinkos pastatas virto keturių aukštų dėžute, visiškai pertvarkius fasadus ir mokyklai įgijus standartiškos beveidės architektūros išvaizdą.

Sugadinta išorė kompensuota geresnėmis mokymosi sąlygomis pastato viduje, tačiau nieko neliko, kas primintų senąjį pastatą (jį priminė nebent patalpų išdėstymo principas). Visiškai pakeistos perdangos, sienos pagal konstruktorių R. Žukausko ir J. Piekulienės brėžinius. Įėjimas projektuotas su vestibiuliu ir svečių laukiamuoju. Prie vestibiulio turėjo būti drabužinės. Čia pat turėjo būti didelis bufetas su pagalbinėmis patalpomis, medicinos kabinetas, užsienio kalbų mokymo kabinetai ir kelios klasės.

Antrame aukšte turėjo būti administracinės patalpos, mokytojų kabinetas ir laboratorijos. Trečiame aukšte – klasės, metodiniai kabinetai, sporto salė (per du aukštus, antrame ir trečiame aukštuose), fizikos kabinetas ir laboratorija.

Ketvirtame aukšte planuota aktų salė su scena ir pagalbinėmis patalpomis saviveiklai, chemijos kabinetas su laboratorijomis. Be to, projektuotas pusrūsis, kur turėjo būti techninio mokymo dirbtuvės su metalo apdirbimo staklėmis, namų ruošos ir kiti kambariai. Mokyklos tūris projektuotas 27 tūkst. kub. m (Mokykla atgimsta / V. Misevičius // Kauno tiesa. – 1970, gruod. 4, p. 3).

Kauno „Aušros” gimnazijos muziejus. 2025. / Kauno „Aušros” gimnazijos nuotr.

1971 m. rugpjūtį ant rekonstruojamo pastato buvo iškeltas pabaigtuvių vainikas. Ar tikrai netrukus bus įkurtuvės, klausė „Kauno tiesos“ laikraščio puslapyje V. Vėsaitė. Statybos remonto tresto Statybos valdybos Nr. 1 brigadininkas Juozas Kelmelis patvirtino, kad laukti reikės neilgai, ir pasidžiaugė, kad septyniolikos žmonių brigada dirba stropiai ir nuoširdžiai. Jis taip pat paminėjo, kad po rekonstrukcijos moksleiviai turės didelę sporto salę su balkonu, visose patalpose bus įrengiamos pakabinamos lubos. Tai, pasak jo, ir gražu, ir pagerina akustiką (Vainikas – įkurtuvių pranašas / V. Vėsaitė // Kauno tiesa. – 1971, rugpj. 27, p. 6).

Vis dėlto įkurtuvių dar reikėjo palaukti iki 1972 m. 600 vietų mokyklos rekonstrukcijos užbaigimas patvirtintas 1972 m. vasario 9 d. patikrinimo aktu, kurį pasirašė mokyklos direktorius V. Baltrušaitis ir „Komprojekto“ vyriausiasis architektas J. Navickas.

Bendruomenės ryšiai

1971 m., kaip liudija gimnazijos istorijos apžvalga, pradėtas sustiprintas dailės mokymas. Tai buvo pirmoji tokio tipo mokykla Lietuvoje. Užbaigus sustiprinto vaizduojamojo meno programą buvo ruošiami baigiamieji darbai. Po darbų gynimo abiturientai kartu su atestatu gaudavo specialius pažymėjimus.

1971 m. gegužės 29–30 d. Toronte įvyko pirmasis aušrokų (baigusių „Aušros“ gimnaziją ar buvusių gimnazijos mokytojais) suvažiavimas, antrasis aušrokų suvažiavimas įvyko 1982 m. Čikagoje, trečiasis – 1986 m. vėl Toronte.

1973 m., atiduodant duoklę 1948 m. suteiktam mokyklos vardui, mokyklos vestibiulyje įrengiamas keraminis pano su jame įmontuotu komjaunimo ženkleliu. Pano autorė – dailininkė keramikė Milyta Kumpytė-Bilevičienė (1934 01 08 Drąslaukio k., Tauragės apskr.,–1999 05 13 Kaune). Pano, jei vertinsime meninį jo lygį, atmetant propagandinį elementą, tikrai gražus. Neatsitiktinai autorė nesigėdijo šio darbo ir jos darbų apžvalgose jis nurodomas. Šiek tiek pakoreguotas pano (be komjaunimo ženklo) išliko ir puošia gimnazijos vestibiulį iki šiol.

1988 m. lapkričio 10 d. laikraštyje „Kauno tiesa“ išspausdintas trylikos gimnazijos mokytojų ir mokinių pasirašytas kreipimasis grąžinti gimnazijai „Aušros“ vardą (Grąžinkime „Aušros“ vardą / J. Banaitienė, D. Dabrilaitė, D. Ilgūnas // Kauno tiesa. – 1988, lapkr. 10, p. 2: [pasiūlymas su 13 parašų]). Iniciatyva grąžinti gimnazijai garbingą vardą priklauso jos 1938 m. abiturientui Dizmanui Ilgūnui. Jis surinko 300 buvusių aušrokų parašų ir įteikė kolektyvinį prašymą miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Iš jo estafetę perėmė mokyklos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, surinkusi dar daugiau mokinių ir mokytojų parašų bei išsiuntusi pareiškimą dėl „Aušros“ vardo mokyklai grąžinimo ministrų tarybos pirmininkui V. Sakalauskui (Grąžintas „Aušros“ vardas / Dizmanas Ilgūnas // Prisimenam „Aušrą“ papildymas. – Torontas; Kaunas, 1999, p. 83–86).

Milytos Kumpytės – Bilevičienės (1934 – 1999) pano Kauno „Aušros” gimnazijoje, sukurta 1973, dabar modifikuotas ir išsaugotas. / Nuotraukos 1988 m. (iš leidinio „Su Komjaunimo vardu”, p. 40) ir 2026 m.

1989 m. kovo 22 d. mokyklai grąžintas „Aušros“ vardas. Tais metais išleidžiamas ir pirmasis „Aušrelės“ numeris, taip tarsi atgaivinant gimnazijos laikraštėlių leidybą, tik jau nauju lygmeniu – skaitmeniniu formatu. „Aušrelė“ leidžiama iki šiol. Ypač gražus ir informatyvus jubiliejinis „Aušrelės“ 2015 m. spalio 23 d. numeris, skirtas mokyklos 100-mečiui paminėti.

1993 m. rugsėjo 1 d. atidengta atnaujinta atminimo paminklinė lenta žuvusiems „Aušros“ gimnazijos auklėtiniams, papildyta žuvusių 1941 m. sukilimo dalyvių ir partizanų gimnazistų vardais.

Į šią atminimo lentą buvo įrašyti 1941 m. žuvęs sukilimo dalyvis Kęstutis Ciplijauskas, 1941 m. sukilimo dalyvis Benjaminas Gustaitis (žuvo Aleksoto šlaite 1941 m. birželio 21 d.); 1941 m. sukilimo dalyvis, tuo metu KTU studentas Marijonas Staškevičius; sovietų nužudytas Viktoras Lapas, mokęsis Kupiškio ir Kauno „Aušros“ gimnazijose, 1934 m. baigęs Kėdainių gimnaziją, jūreivis, sovietų represuotas 1941 m. liepos 1 d.; partizanas Jurgis Lukša-Piršlys, „Aušros“ gimnaziją baigęs 1940 m., žuvęs 1947 m. birželio 13 d.; Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, „Aušros“ gimnaziją baigęs 1939 m., žuvęs prie Šlynakiemio kaimo, netoli Punsko; legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, „Aušros“ gimnaziją baigęs 1940 m., žuvęs 1951 m. rugsėjo 4 d. prie Pabartupio kaimo; Lietuvos laisvės armijos iniciatorius ir ideologas, brigados generolas Kazys Veverskis, „Aušros“ gimnaziją baigęs 1938 m., žuvęs 1944 m. gruodžio 28 d. prie senojo Raudondvario tilto.

Antrojo šimtmečio keliu

1994 m. pradedamas leisti mokyklos metraštis. Įrengta kompiuterių klasė. 1995 m. devintosioms klasėms suteikiamas pirmųjų gimnazijos klasių statusas. Minimas gimnazijos 80-metis. Surengta kūrybinių darbų savaitė. 1997 m. įkurta dailės galerija. Atkurta skautų organizacija. 1998 m. mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Vyko 80-ies laidų susitikimas. 1999 m. pirmajai atkurtos gimnazijos laidai atestatus įteikė prezidentas Valdas Adamkus. Įkuriamas etnografijos muziejus-kabinetas. 2000 m. įgyvendinamas profilinis mokymas.

2001 m. vyksta dailinio ugdymo 30 metų jubiliejaus šventė. Išleidžiama paskutinė sustiprinto dailinio ugdymo laida. Pradedama dirbti pusmečiais. 2002 m. įvesta darbo diena be skambučių, kuratorių pareigybė. 2004 m. įkuriamas kompetencijos – gabių vaikų ugdymo – centras. Surengiama „Aušrovizija“.

2005 m. vyko IV aušrokų suvažiavimas. 2009 m. vyko 90-ies laidų susitikimas. 2011 m. pagal mainų programą gimnazijos delegacija lankėsi JAV „Carolina Friends School“. 2012 m. gimnazijoje lankėsi arkivyskupas Luigi Bonazzi – Šventojo Tėvo atstovas Baltijos šalyse. 2013 m. vyko „Aušros“ vardo suteikimo 90-metis. 2015 m. paminėtas „Aušros“ gimnazijos 100-metis.

Nuo 2015 m. iki šiol Kauno „Aušros“ gimnazijos direktorė – Nerija Paurė (Baltrėnienė). 2018 m. gimnaziją baigė 100-oji laida. 2023 m. vyko „Aušros“ vardo suteikimo 100-metis. Mokykla tęsia garbingas veiklos tradicijas, tad belieka palinkėti tolesnio sėkmingo darbo, įsikūrus miesto širdyje, prie pulsuojančios Laisvės alėjos.