Tekstilininkė parodai atrinko darbus iš įvairių kūrybos laikotarpių, geriausiai atspindinčius ramybės ir susikaupimo temas. Naudodama tradicines tekstilės technikas – audimą, nėrinius, siuvinėjimą, aplikacijas – ji sukurtas detales jungia į nematytas abstrakčias, tačiau kartu ir atpažįstamų vaizdinių kompozicijas. Parodos pavadinimas „Ramuma“ tampa lyg nuoroda gatvėje skubančiam praeiviui. Ja kviečiama trumpam atitrūkti nuo visuomenėje tvyrančios neužtikrintumo atmosferos ir pasinerti į vidinės pusiausvyros paiešką.
Dailininkė šią parodą dedikavo Kalėdų laikotarpiui, bet ji išlieka aktuali ir pasibaigus šventėms. Čia atskleidžiamas ne tik amato išmanymas, bet ir akcentuojama rankų darbo galia, šiuolaikiškas, savitas ir niekam nepataikaujantis požiūris į kūrybą. Jis kilęs iš archajiškų mūsų šalies etninių tradicijų, kurios menininkei gerai pažįstamos ir artimos. Pati autorė apie savo kūrinius sako: „Kurdama atsispiriu nuo gamtos į filosofinius apmąstymus.“ Žemiškų spalvų deriniuose įterpiami raudonos spalvos akcentai – subtilūs žiemos švenčių simboliai su evangeliniu pasakojimu apie Jėzaus gimimą. E. Jesulaitytės tekstilės pasakojimuose spalvos simbolika svarbi kaip padedanti skleistis kūrinio minčiai.
E. Jesulaitytė – profesionali tekstilės kūrėja, studijas baigusi Vilniaus dailės akademijoje. Surengusi kelias dešimtis parodų Lietuvoje ir užsienyje, menininkė nebijo imtis sudėtingesnių temų, todėl kūryboje kalba apie lietuvių tremties laikotarpius, nagrinėja religinę tematiką. Šįkart pristatoma darbų kolekcija siekia sielovadinių tikslų, kviesdama žiūrovą į dvasinio nusiraminimo paieškas. Tai ypač aktualu šiandien, kai mūsų laikmetį apibūdina tokie raktiniai žodžiai kaip chaosas, nerimas, informacinė tarša ir kt.
Nuo seno įprasta, kad moteris užpildydavo namus gyvybe, kūrė jų jaukumą ir šilumą. Audiniai, nėriniai, mezginiai tapdavo svarbiais interjero elementais senose pirkiose, trobose, gryčiose ir stubose. Ne veltui sakoma – visur gerai, bet namuose geriausia. Šiandien daug kas pasikeitę, taip pat – ir moters vaidmuo. Ji prisitaiko prie naujų pasaulio taisyklių, ji turi kur kas daugiau galimybių išlaisvinti savo mintis, emocijas ir atskleisti jas kūryboje. Su senąja misija kurti jaukumą, prilygstantį ramybei, moteris įžengia ir į šiuolaikiškas visuomenines erdves, pristatydama aktualius darbus.
E. Jesulaitytė kuria naują traukos vietą – ne namuose, o viešoje erdvėje. Atsiremdama į tradicijas, bet išlaikydama modernų, drąsų požiūrį ir nesivaržydama žaisti formomis, ji kviečia žūrovą naujai patirčiai. Kiekvienas parodos kūrinys tarsi prašosi būti atskirai analizuojamas, nes susideda iš įvarių detalių. Jos gali iššaukti emociją, kuri mintimis nuneša ir į tolimą praeitį, ir į vaikystės prisiminimus. Šie neretai siejasi su jaukumu, ramybe, stabilumu.
Lietuviški audinių raštai, ornamentika pasižymėjo simetriška, lakoniška, gana aiškiai atpažįstama rašto struktūra. E. Jesulaitytė savo darbus komponuoja asimetriškai, išlaikydama senovinėms medinėms dievukų skulptūroms būdingą statiškumą.
Menininkė dažnai nukrypsta į abstrakciją, bet mėgsta naudoti ir abstrahuotą, tačiau vis dar atpažįstamą vaizdinį. Kūryboje kartojasi gamtos motyvai, pavyzdžiui, medžio, taip pat – kryžiaus simbolis, žmogaus figūra (kartais – vieniša, kartais tarpusavio ryšys pabrėžiamas apsikabinimu, prisilietimu). Neretai tai – moters siluetas, rankose laikantis kūdikį. Pavyzdžiui, kūrinyje „Lopšinė“ išeikštas motinos, tarsi madonos, su kūdikiu ant rankų atvaizdas. Šią temą pratęsia darbai „Mano mama ir aš“, „Dviese“. Tai – universalios temos, būdingos tiek praeičiai, tiek ir šiandienai. Nors šiuolaikinė moteris turi daugiau galios ir laisvės kurti, tačiau ji neatsisako esminių temų. Tai rodo, kad kai kurie dalykai išlieka nekintantys, kad ir kaip sparčiai keičiasi aplinka.
E. Jesulaitytė pasakoja, kad save pirmiausia traktuoja kaip tekstilininkę, bet kartais eksperimentuoja su autorine technika – popieriaus koliažus jungia su tapyba. Vėliau šie darbai tampa mažais projektais būsimiems tekstilės darbams. Juk tekstilė reikalauja kur kas daugiau laiko, darbo, o popieriaus darbai leidžia greičiau išvysti norimą rezultatą. Jei jis džiugina, tuomet imasi įgyvendinti idėją tekstilėje.
Parodos „Ramuma“ darbai gana skirtingi – juose matyti eksperimentai, jie skiriasi išraiškos būdais, taip pat sudėtingumu, formatais. Būtent tai ir žavi. Autorė nesiekia griežtai vieningos parodos linijos, priešingai – kiekvienam darbui kuria atskirą istoriją. Paroda neįpareigoja, todėl žiūrovas gali jausti ramiai: darbai skirtingi, kaip ir žmonės, užsukantys į verslo centrą. Vieni čia dirba kasdien, kiti užsuka trumpam ar užklysta netyčia. Vis dėlto faktas, kad šią ypatingai šaltą žiemą galima patekti į tokią parodą, yra malonus. Tai – tarsi moderniose erdvėse šiuolaikine kalba sekama senovinė pasaka, sušildanti ir nuteikianti ramumai.
E. Jesulaitytė tiki, kad kiekvienas menininkas turi misiją, o jos pačios misija – suteikti ramybės. Menininkė taip pat įsitikinusi, kad kūryba gali tapti atrama, atsiliepimu į kito šauksmą. Kiekviena paroda jai – savotiškas ramybės oazės ir prieglobsčio suteikimas. Ši – taip pat jauki užuovėja skubantiems pro Vienybės aikštę, nusiraminimas po švenčių šurmulio, savotiškas autorės palinkėjimas. Ji sako, kad šiuo vyraujančiu nuotolinių santykių laikotarpiu labai svarbu parodą patirti autentiškai ir tiesiogiai, todėl kviečia apsilankyti gyvai.
Kas? E. Jesulaitytės tekstilės paroda „Ramuma“.
Kur? Galerjoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo lyderių centre, K. Donelaičio g. 60)
Kada? Veikia iki vasario 28 d.
Naujausi komentarai