Tikrai ne vienoje ministerijoje ar rėmimo fonde egzistuoja informacinio raštingumo skatinimo programos. Jos skirtos įvairioms socialinėms grupėms, įvairaus amžiaus asmenims, miestiečiams ir kaimiečiams – visiems. Tokių programų daug, bet visų jų turinys vienodas – skatinti žiniasklaidos vartotojų kritinį mąstymą.
Kalbant apie tradicinę žiniasklaidą – spaudą, radiją, televiziją ir internetinius leidinius (tinklalapius su redakcijomis), informacinio raštingumo programa turėtų tilpti į vieną paprastą tezę – viską reikia tikrinti. Be abejo, toks žiniasklaidos vartojimas reikalauja šiokių tokių pastangų, todėl tingesniems yra sukurtas palengvintas pagrindinės tezės variantas – netikrinant pasitikėti didžiausią simbolinį kapitalą sukaupusiomis žiniasklaidos priemonėmis. Na, kaip ne vienas britas gali pasakyti: "Mano proseneliai, seneliai ir tėvai skaitė tik "The Times", ir aš taip pat jį vienintelį perku." Arba – tik "The Sun", jei giminės kilę iš žemesniųjų klasių. Skeptikas man paprieštarautų, kad Lietuvoje nėra žiniasklaidos priemonės, turinčios ilgalaikį pasitikėjimo reitingą, ir būtų teisus. Šioje situacijoje belieka likti tikrintojo pozicijoje, visuomet prisimenant pagrindinę taisyklę – nėra labiau nepatikimo naujienos šaltinio už liudininką. Įtikinus vartotojus naudoti šiuos kelis įrankius – šaltinių tikrinimą, šaltinių patikimumo analizę ir liudininkų interpretacijas, informacinio raštingumo programa taps nereikalinga.
Bet tose programose, šalia įprastų tikslų, visuomet kalbama ir apie socialinių įgūdžių skaitmeninėje informacinėje aplinkoje ugdymą, ir kad tai reikia daryti – akivaizdu.
Skaitmeninė informacija turi vieną savybę, labai palankią informacijos skleidėjams – ir sąžiningiems, ir, pavadinkime, piktavaliams, – ją galima nesudėtingai ir greitai transformuoti. Analoginių žinių epochoje negeranoriškumas buvo specialių įgūdžių, nemenkų lėšų ir kolektyvinio darbo reikalaujantis procesas. Norint padirbti laišką, tekdavo imituoti rašyseną, nuotraukas klastodavo virtuoziški retušuotojai, dokumentams padirbti specialiose dirbtuvėse gamindavo antspaudus, pogrindinėse tipografijose spausdindavo blankus ir medžiodavo atsakingų pareigūnų parašų originalus.
Šiandien visa tai gali padaryti vienas žmogus kompiuteriu. Net mokytis specialiai nereikia – internetas viską patars. Visa tai žinoma jau ne vieną dešimtmetį, bet informacijos vartotojų patiklumas tebėra neįtikimas.
Štai vienas bičiulis gavo laišką iš Valstybinės mokesčių inspekcijos su reikalavimu padengti nemenką įsiskolinimą. Laiškas atėjo iš realiai egzistuojančio valdininko, jo e. pašto adresas buvo inspekcijos tinklalapyje. Bičiulis, smarkiai sunerimęs, puolė aiškintis, skambinti, galų gale į inspekciją nuvažiavo. Ten gana greitai paaiškėjo, kad inspektoriai neturi ir neturėjo jokių pretenzijų. Bičiulis pateko į kvailinančio pašto (Email spoofing) pinkles. Naudodamas anoniminius pašto siuntimo serverius bet kuris juokdarys gali bet kam nusiųsti absoliučiai originalų laišką, imituodamas bet kokį siunčiančios organizacijos domeną. Atskleisti apgavystę galima – tereikia spustelėti laiško nustatymų mygtuke ir atsidariusiame lange pasirinkti nurodymą "Rodyti laiško originalą". Ten, tarp keliolikos techninio teksto eilučių, patyrusi akis pamatys tikrąjį anoniminio serverio adresą. Ar reikia tikrinti visus laiškus? Jokiais būdais. Tai reikia daryti tuomet, kai jį gavę sušunkate – "Nieko sau! To negali būti!" Nes dažniausiai to ir nėra.
Vertinant skaitmeniniu būdu pateiktą informaciją, klausimo "Ar įmanoma?" nereikėtų pamiršti. Stulbinanti nuotrauka? Sensacinga žinia iš lyg ir patikimo naujienų portalo? Įtikimai atrodantis slapto dokumento skenas? Diskredituojantis įrašas socialiniame tinkle? Visa tai nepaprastai lengva sufalsifikuoti. Perskaitėte naujieną apie visokių rūšių vėžį gydantį vaistą? Neskubėkit dalytis ja su draugais. Pirmiausia pavadinimą arba teksto dalį reikėtų perkelti į paiešką ir panagrinėti rezultatus. Jei jie rodys identiškus įrašus tuose pačiuose socialiniuose tinkluose, mūsiškiuose tinklaraščiuose ir nežinomuose rusiškuose tinklalapiuose – naujiena yra fiktyvi.
Pagalvojus klausimą "Ar tai įmanoma" verta keisti universalesne formule. Ji gana paprasta – jei internete matote kažką, kuo negalite patikėti, bet labai norėtumėte, kad tai būtų tiesa – nurimkite. Jus mausto.
Naujausi komentarai