Ieškodamas paralelių (su tradicine lenktyniavimo intonacija) tarp Estijos ir Lietuvos dailės istorijų (dalis radinių buvo publikuoti prieš porą savaičių straipsnyje "Linksmas ir rūstus popmenas") supratau – vieno teksto neužteks, nes verta parašyti ir apie mūsų šalių bendrumus griaunant bei statant paminklus.
Abi šalys, 1990–1991 m. operatyviai nukėlusios visus atvirai ideologinius paminklus, šiek tiek stabtelėjo susidūrusios su sovietinių karių kapais bei memorialais miestų, ypač sostinių, centruose. Vilnius problemą išsprendė pirmas – paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui buvo atiduotas Voronežui, o palaikai perkelti į Maskvos Novodevičės kapines 1993 m. Taline su analogišku paminklu tampytasi ilgiau. Proceso pradžioje šalia 1947 m. miesto centre pastatyto paminklo "Kariui išvaduotojui" užsuko amžinosios ugnies dujas. 1994 m. lentelės su žuvusių karių pavardėmis buvo pakeistos neutraliu užrašu "Žuvusiems Antrajame pasauliniame kare". Dar po metų iš bronzos išlieto kario ir karių kapų memorialas pervadintas į paminklą Antrojo pasaulinio karo aukoms. Kosmetiniai pakeitimai estus erzino, 2007 m. savivaldybė nutarė ir kareivio skulptūrą, ir palaikus perkelti į užmiesčio karių kapines. Mieste prasidėjo nemenki neramumai, bet mano istorija ne apie tai.
Tais pačiais 2007 m. Vilniuje buvusiai I.Černiachovskio a. buvo atimtas laikinas Savivaldybės a. vardas ir suteiktas naujas Vinco Kudirkos pavadinimas, taip parodant, kad joje atsiras ir paminklas. Kaip visuomet. Pirmą paminklą aikštėje 1865 m. pastatė generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu – koplyčią, skirtą žuvusiems 1863 m. sukilimo malšintojams. 1919 m. ideologinis statinys buvo nugriautas, o vietoj jo suręstas paminklas-fontanas Elzei Ožeškienei, lenkų rašytojai, kurios kūryba buvo ypač svarbi besiformuojančiai lietuviškai tautinei savimonei. 1945 m. fontanas buvo, be abejo, nugriautas, jo vietoje palaidotas I.Černiachovskis, kapo vietą paženklinant obelisku. 1950 m. obeliskas nugriautas ir pastatyta didelė kompozicija, vaizduojanti ant tanko bokštelio stovintį generolą.
Nuo 2007 iki 2008 m. ir Vilniuje, ir Taline vyko naujų, tautinių paminklų konkursas. Abu juos organizavo mėgėjai – pas mus medikai, Estijoje – Krašto apsaugos ministerija.
2009 m. abu paminklai abiejose sostinėse gegužę ir birželį buvo atidengti. Vilniškis paradoksaliai sugeneravo visų prieš jį toje pačioje vietoje buvusių memorialų bruožus: bronzinės žmogaus figūros stovi laisvai, atstačiusios vieną koją (generolas dešinę, himno autorius – kairę). Po V.Kudirkos kojomis čiurlena fontano vanduo, o už nugaros stovi obeliskas, link pamatų platėjantis ir virstantis koplyčią primenančiu nameliu. Ar palapine.
Estų paminklas, pavadintas Pergalės išsivadavimo kare monumentu, yra gerokai rūstesnis – ant aukštos kolonos pastatytas Laisvės kryžius. Tokiu kryžiumi buvo apdovanoti Estijos piliečiai, kovoję už šalies nepriklausomybę 1918–1920 m.
Vizualiai kardinaliai skirtingus paminklus, be datų, intencijų ir iniciatorių mėgėjiškumo sutapimo, jungia autorių (Arūno Sakalausko Vilniuje, ir autorių kolektyvo Taline) duoklė tuometėms modernioms technologijoms bei beveik identiškai apdailai. Taline ir kolona, ir kryžius dekoruoti stiklo plokštėmis, kurios panaudotos ir V.Kudirkos paminkle. Jos net sujungtos panašiais varžtais. Abu paminklai vakarais ir naktimis šviečia – mūsiškis žaliai ir kukliai (panaudoti lyg ir lazeriai), jų – intensyvia šalta melsvai balta šviesa.
Technologijos tapo monumentų silpnosiomis vietomis. V.Kudirkos postamento pamate įrengtoje kompiuterių patalpoje renkasi vanduo, o estai bėdų turėjo gerokai daugiau. Stiklo plokštės netikėtai pradėjo keisti spalvą – į raudoną. Plokštes teko pakeisti. Gedo apšvietimo sistema – vienu metu užgeso kolona, o vėliau – ir kryžius. Krašto apsaugos ministerija pradėjo teistis su paminklo statytojais čekais. 2010 m. viena stiklo plokštė nukrito. Ekspertai nutarė, kad reikia naudoti kitus tvirtinimo elementus. 2014 m. paaiškėjo, kad dekoratyviniame žemės šlaite įrengta irigacijos sistema negarantuoja pievos kokybės – šlaite žolė atkakliai neželia. Na, ir kainuoja paminklas Krašto apsaugos ministerijai nepigiai – per mėnesį tokią pat sumą, kiek Talino savivaldybė išleidžia visų kitų miesto paminklų priežiūrai per metus.
Liūdniausia šių dviejų paminklų istorijoje yra tai, kad jų niekas negiria, o profesionalai dar ir šaiposi.
Kodėl taip atsitiko? Kas lemia paminklų ir visos kultūrinės industrijos produktų kokybę? Atsakymą pateiksiu vėliau.
Naujausi komentarai