Ši gana šviežia (jos lyg ir finalas nugriaudėjo prieš tris mėnesius) istorija mane žavi keliais dalykais – įtampa, ribiniais kontrastais, truputį tragišku dramatizmu, avantiūrizmu ir detektyvine intriga. Taip ji yra puiki iliustracija tezei, kad meno kūrinio vertę suformuoja – ir į didėjimo ir į priešingą pusę – tik pasakojimas. Jei ant įsivaizduojamos sienos kabo dešimt vienodos kokybės, to paties formato ir laikmečio, net to paties dailininko nutapytų paveikslų, didžiausią kainą gaus tas, kurio turės geriausią istoriją.
Šio paveikslo vieša istorija prasidėjo 1998 m., kai buvusi varšuvietė Jeanne Marchig į Niujorko "Christie's" aukcioną atnešė nedidelį merginos, nupieštos profiliu, portretą. Tušu, anglimi ir akvarele ant pergamento nupieštas darbas buvo užklijuotas ant ąžuolo lentos. Savininkė norėjo, kad kūrinį iš jos velionio vyro kolekcijos aukciono datuotų kaip renesansinį, bet ekspertai užrašė kitaip – "Merginos portretas. XIX a., Vokietija".
Paveiksliuką tame aukcione už 21 850 JAV dolerių nusipirko Kate Ganz – niujorkietė prekiautoja menu. Po aštuonerių metų K.Ganz už tą pačią kainą, atsisakiusi savo komisinių, piešinį pardavė Paryžiuje gyvenančiam kanadiečiui kolekcionieriui Peteriui Silvermanui. Prekiautoja šiek tiek patikslino paveikslo aprašymą, teigdama, kad merginos portretas yra Italijoje studijavusio Vokietijos menininko padaryta Leonardo da Vinci paveikslo variacija. Neilgai trukus, 2008 m. meno kūrinių skaitmeninimu užsiimanti bendrovė "Lumiere Technology" pranešė, kad kūrinys nėra jokia variacija, o tikras L.da Vinci originalas, vertas mažiausiai 100 mln. JAV dolerių. Į paveikslo atributavimą įsijungė ir stiprios akademinės jėgos. 2010 m. pasaulinio lygio autoritetas, Oksfordo profesorius Martinas Kempas pareiškė, kad jam pavyko identifikuoti modelį. Anot profesoriaus, L.da Vinci nupiešė Biancą Sforzą, nesantuokinę menininko mecenato, kunigaikščio Liudviko Sforzos dukterį. 2010 m. paveikslui skirta bibliografija pradėjo smarkiai augti – storas knygas parašė ir M.Kempas, ir P.Silvermanas, buvo išleistas ne vienas televizijos filmas. Istorija apie "La Bella Principessa" (šitaip modelį pavadino žiniasklaida) tapo sėkmės pavyzdžiu daugeliui atributavimo specialistų – dabar kiekvienais metais atrandami bent keli nežinomi senųjų meistrų darbai. Augo ir hipotetinė piešinio kaina – 2015 m. jis galėjo kainuoti 150 mln. JAV dolerių.
Galėjo, bet turbūt nebekainuos. 2015 lapkričio 29 d. savaitraštyje "The Sunday Times" meno kritikas Waldemaras Januszczakas pacitavo meno falsifikatoriaus Shauno Greenhalgho kalėjime parašytos knygos "A Forger’s Tale" ištrauką, kurioje teigiama, kad jis "La Bella Principessa" nutapė ant seno pergamentinio nuosavybės dokumento 1978 m., o modeliu buvo Boltono prekybos centro kasininkė Alison.
Žinoma, prodavinčinės paveikslo versijos stovykla nedelsiant išjuokė falsifikatoriaus teiginį, o P.Silvermanas pažadėjo sumokėti S.Greenhalghui 10 tūkst. svarų, jei tas ekspertų akivaizdoje reprodukuos "La Bella Principessa".
Galima neabejoti, kad atributavimo kova tęsis ilgai, bet atsiradus trečiam paveikslo kilmės šaltiniui, susiformuoja klasikinė meno kainos kryžkelė – kiek kainuoja merginos portretas? Kurio pasakojimo linija – vokiškos kopijos, nepatikimo L.da Vinci ar garsaus falsifikatoriaus – yra brangesnė?
Na, galima drąsiai teigti, kad po klastotojo prisipažinimo davinčiška piešinio kilmės versija, suformuota naudojant daugybės simbolinių kapitalų išteklius, gavo stiprų smūgį ir šimtai milijonų dėl galimos kūrinio kainos nebus minimi.
Smarkiai abejoju ir kita ribine galimybe – "La Bella Principessa", beveik šešerius metus prabuvusi kaip šedevras, niekada neatgaus XIX a. anoniminė vokiškos kilmės versijos, vertos poros dešimčių tūkstančių dolerių. Ypač turtingas paveikslo socialinis gyvenimas ir detektyvinė aura jo kainą kilsteli gerokai aukščiau. Juolab kad jis kada nors vėl gali atgauti nepatikimos, bet vis tik žvaigždės poziciją.
Todėl jis nebus pardavinėjimas. Tikėtina, kad piešinys pradės dalyvavimo parodose istoriją (siekdamas patekti į, pavyzdžiui, tokią – "Renesanso mįslės" ir kaip ugnies vengdamas "Žymiausių pasaulio klastočių"), jam bus skirtos dar kelios knygos. Bet praeis keli dešimtmečiai ir P.Silvermano palikuonys nuspręs patikrinti rinkos paklausą. Štai tuomet ir pažiūrėsime.
Naujausi komentarai