Neseniai dalyvavau ateitininkų stovykloje. Dėl viso pikto primenu, kad ateitininkai nėra ateistai, o atvirkščiai – katalikiško jaunimo organizacija. Ten mes, keli menotyrininkai, kalbėjome su stovyklautojais apie šiuolaikinį meną: jo kainas, jo sklaidą ir, be abejo, jo santykį su Bažnyčia.
Kalbantis ir šiek tiek, labai taikiai, besiginčijant, menotyrininkė ir dailininkė Sigita Maslauskaitė užsiminė, kad Lietuvos Bažnyčia su šiuolaikiniu menu neturi intensyvesnių darbo santykių turbūt nuo XX a. pradžios.
Šioje įžvalgoje Lietuvos Bažnyčios ištraukimas iš europinio konteksto yra visiškai tikslus. Šiuolaikinio meno centrų funkcijas Vakarų Europoje pastatytos bažnyčios galutinai prarado – jei kalbame apie dekoratyvinius menus – maždaug 6-ajame XX a. dešimtmetyje. Tuomet, modernizmo klestėjimo laikais, altorinius paveikslus, vitražus, freskas vis dar kūrė Marcas Chagallas, Henri Matisse'as, Henri Léger'as ir kiti dailės gigantai. O bažnyčių architektūra visuomet ėjo beveik koja kojon su pasaulietinės architektūros tendencijomis. Atsirado neogotika – pradėjo kilti negotikinės bažnyčios, susiformavo Kazimiro Malevičiaus suprematizmo inspiruotas griežtas ir funkcionalus bauhausas – nedelsiant buvo suprojektuotos funkcionalistinės šventyklos. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus formuotis laisvo plano architektūros stiliui, Le Corbusier pastato kriauklės formos Ronšano koplyčią. Na, o šiandien, šiek tiek utriruojant, bažnyčias Europoje ir pasaulyje architektai projektuoja pagal dviejų dominuojančių stilių taisykles – plaukiojančias zahahadidines arba minimalistiškai skandinaviškas.
Lietuvoje viskas vyko kitaip. Pas mus Bažnyčios menai – su architektūra imtinai – užsifiksavo praėjusio amžiaus pradžioje aktualiame istorizme, ir ši būsena su keistomis transformacijomis tebesitęsia iki šiol.
Šią vasarą, keliaujant po Lietuvą, apžiūrėjau gal pusę šimto Lietuvos bažnyčių ir pastebėjau mane sutrikdžiusius ir ne vienoje vietoje atrastus bažnytinio dizaino elementus. Kadangi keliavome su turistiniu vadovu rankose, matėme pačias gražiausias Lietuvos bažnyčias. Jų architektūra, gamtovaizdis, landšaftinė ar urbanistinė dermė kaip gniaužė, taip ir tebegniaužia kvapą. Bet, įžengus į šventorių, stebėjimo kampas pasikeičia ir akys pamato smulkiąsias maldos namų šeimininkų puošybos iniciatyvas. Jos, nepatenkančios į valstybės paminklų apsaugos reglamentavimo gniaužtus, smarkiai primena privačių namų Lenkijoje kiemus. Tie lenkų kiemai su intensyvia sodo skulptūrų, lauko lempų, fontanų ir fontanėlių, dirbtinių grotų, margomis itališkomis plytelėmis išklotų takų estetika jau tapo reiškiniu. Tai yra ne kartą jau įvykusi akcentų pasikeitimo istorija, kai entuziastingai kaupiamas ir komponuojamas kičas tampa savarankišku, gal ne estetinės, o antropologinės analizės vertu reiškiniu. Bet taip yra Lenkijoje. Lietuvos šventoriuose lenkiško tipo dekoratyvinio kičo intensyvumas nėra pribloškiantis, todėl vertas tik nesmagaus nusistebėjimo ir nuostabos, kodėl tokioms išskirtinėms, svarbiausioms miestelių vietoms pagailima profesionalaus landšafto architekto pastangų.
Vis dėlto, būdamas tik neaktyvus religinio gyvenimo stebėtojas, nejaučiu turįs teisės ir į nuostabą. Šventorius – juk bažnyčios, ne savivaldybės – kaip nori, taip ir tvarkosi. Stipresnis erzelis kyla, kai lenkiškas dizainas peržengia šventoriaus ribas. Tarkim, verta prisiminti prieš pusmetį spaudoje švystelėjusią istoriją apie naujos bažnyčios Pašilaičiuose, miegamajame Vilniaus rajone, architektūros konkursą. Įvyko jis prieš kokius šešerius metus. Konkursą Vilniaus arkivyskupijos užsakymu surengė Lietuvos architektų sąjunga. Buvo išrinktas laimėtojas, pasiūlęs skandinaviško stiliaus pastatą – ramios linijos, kelios horizontalios nišos, nepompastiška varpinės vertikalė. Toks, pavadinčiau, kokybiškas, bet nuobodokas "ikeinis" stilius. Bėgo metai, projektas dulka, jokių statybos ženklų nėra. Ir visiškai netikėtai šiais metais architektai sužino, kad konkurso laimėtojas pamirštas, o arkivyskupijos ekonomo tarnyba jau be jokių varžybų užsakė naują projektą kitai architektų grupei, kurie suprojektavo tobulai antiskandinaviškos estetikos pastatą: rytietišką, slavišką kelių aštrių arkų kubo formos svogūną, padažytą taip bažnyčiose mėgstamomis saldaininėmis rausvai violetinėmis spalvomis. Aš jokiais būdais nesakau, kad naujasis projektas blogas. Jis puikiai tiktų daug kur – nuo Rusijos platybių iki Karpatų prieškalnių Moldavijoje, Rumunijoje ar toje pačioje Lenkijoje. Bet paskutinė vieta, kur tokia bažnyčia atrodytų organiškai, yra sovietiniai Pašilaičiai.
Sudėjęs krūvon savo šviežias ir negilias patirtis apie šiuolaikinę dailę Lietuvos Bažnyčioje, pagalvoju, kad šiai bendruomenei nekenktų pasižvalgyti į madas. Tai – atsargus pasiūlymas. Aš nemanau, kad Bažnyčia sugebėtų atsirasti aktualaus meno fronto priekinėse pozicijose. To ir nereikia. Bet verta, atidėjus šalin atvirukų su Rafaelio tapybos reprodukcijomis rinkinius, perversti Bažnyčios pamirštus XX ir XXI a. dizaino, architektūros, spalvų teorijos, šrifto, medžiagotyros, konstrukcijų, grafinių programų vadovėlius ir albumus. Ten yra milžiniška ir universali šiuolaikinė, civilizuota, atpažįstama pasiūla. Jos užteks bet kuriam skoniui.
Beje, tokia išvada baigėme ir pokalbį apie meną ateitininkų stovykloje.
Naujausi komentarai