Pirmoji dalis. VIENA KNYGA
Margas genys.
Tomas
1.
Nuo kaitrios saulės išblyškusiame žolyne vėjelio švelniai glostomi ir šiaušiami sulingavo gelsvi švento Petro rakteliai, ir tai buvo ženklas – tikrasis pavasaris, žydėjęs tolumoje už Nevėžio, įgavo naujų jėgų ir nematomais, tik širdimi nujaučiamais žingsneliais giedros šviesos nešamas ateina į Tomo gyvenimą. Netoli Bakūnų bernaitis pateko į nuostabų čirpaujančių, giedančių, plazdančių paukščių pasaulį. Už kelių žingsnių, visai jo nebodami, stypinėjo taškuotieji mėlyngalviai strazdai, pasislėpęs tamsžalių eglaičių tankmėje nedrąsiai mekeno perkūno oželis, o nenuorama genys byrančių spyglių tyloje atkakliai kalinėjo apdžiūvusios pušies kamieną. Visa tai būtinai reikėjo atsiminti ir kruopščiai perpiešti į storalapį sąsiuvinį – savo ranka ir išmone kuriamą stebuklingąjį gamtos atlasą.
Jame jau puikavosi raudongalvis baltnugaris gražuolis genys, žiemą išvystas parke, – Picus Leucotos L. – užrašė lotyniškai, atpažinęs bibliotekoje užtiktame pageltusiame atlase. Bibliotekoje buvo daugybė senelio, gal ir prosenelių knygų apie keliones, svetimus kraštus, visokius nuotykius, bet Tomą labiausiai domino knygos apie gamtą. Šalia baltamargio nupiešė meletą, irgi geniu vadinamą, – Picus Martius L., juodą, su ryškiai raudona dėme galvoje. O štai šitas kri kri kri išgąstingai spiegiantis – kas per vienas? Gal ir jį suras atlase, atpažinęs užrašys, kur aptiko. Tomas tarsi pats tapo vienu tų atkaklių, nepavargstančių, stropiai savo darbą dirbančių genių ir įsivaizdavo – nupiešti paukštį ir tarsi užsklęsti tarp sąsiuvinio lapų – beveik tas pats, kas prisijaukinti jį visam laikui, o panorėjus – akimis paglostyti ir pasidžiaugi. Taip jau buvo su geltonąja starta – Emberisa Citrinella, pilkuoju strazdu – Turdus Pilaris, o riešutinės lotyniško vardo dar neužtiko.
Rečiausi augalai, o niekas kitas, tik Tomas juos rado Isos slėnyje, sudžiovino, suklijavo į sąsiuvinį ir priglaudė prie kito – apie paukščius...
Tomas buvo tikrai gamtos vaikas, augantis prie tyliai srovenančio ir buriančio Nevėžio. Galėjo valandų valandas ant kokio kupsto tyliai sėdėti ir žiūrėti į upės paviršiumi plaukiančius vorelius, nardančias ir šokinėjančias sidabražvynes žuvis. Šitaip būdamas, jis kūrė savo pasaulį, nepaprastą, kupiną sunkiai įmenamų paslapčių ir paslaptingos laimės. Nueidavo ir į Pagirius, Barkūnus, Vilainių kalną, atkakliai ieškodamas tokių gėlių ir augalų, kurie knygose buvo vadinami retais, ir panūdo sukurti savo herbariumą, o gal ir didelį veikalą apie florą, ir jam sekėsi. Štai kad ir tūbelės, ilgus kaklus tiesiančios į saulę ir netelpančios į vieną herbariumo lapą, arba geltoną rožę primenantis burbulis – jį užtiko tarp ąžuolų prie senųjų, visokiais padavimais apipintų ir baugulį keliančių kapinių, arba tamsiais violetiniais šlakeliais apkibę gegužraibiai... Rečiausi augalai, o niekas kitas, tik Tomas juos rado Isos slėnyje, sudžiovino, suklijavo į sąsiuvinį ir priglaudė prie kito – apie paukščius...
2.
Apie Tomą reikia pasakyti šį tą daugiau. Juk jis svarbiausias romano „Isos slėnis“ veikėjas. O Isa – tai Nevėžis, gražiai Isos, vingiuotos, sraunios upės, vardu rašytojo Česlovo Milošo pavadintas, romane romantiškomis spalvomis nutapytas, stebuklų ir netikėtų atradimų kupinas Tomo vaikystės ir paauglystės pasaulis.
Jis gimė Giniuose, dvarelyje ant Isos kranto, Tomo protėviai buvo ponai, kažkada dėvėjo šalmus ir juosėjo kardus, o baudžiauninkai – iš tolo Tomui atrodę maži, suvargę žmogeliai – triūsė jų laukuose. Tomo laikais dvaras jau nyko, buvo praradęs savo grožį ir išdidumą, laukė reformos, pertvarkos – Tomo senelis Kazimieras Surkontas jaunas būdamas žavėjosi žirgais ir jais rūpinosi, o dabar dažniausiai snausdavo krėsle ir papsėdavo pypkę. Labiausiai jis mėgo ramybę.
Tomas mylėjo ne tik senelį, bet ir kitus žmones, šalia gyvenančius ir aplinkiniuose kaimuose sutiktus. Vienas jų buvo dvišaką barzdą nuolat glostantis ir pešiojantis ūkvedys Šatibelka. O štai Tomo globotoja Antanina ant didelio atsikišusio pilvo ryšėjo prijuostę, kuri vis atsirišdavo, o Tomui tekdavo ją užrišti. Močiutė Michalina, arba Misa, kaip dažniausiai ją vadindavo, tylėdama lindėdavo savo kambaryje – Tomui patikdavo prie jos būti – jausdavosi esąs ramiame miško tankmės šešėlyje...
O ir kiti, beveik kasdien sutinkami, padėjo atverti duris į mažai pažįstamą, bet be galo paslaptingą ir viliojantį pasaulį. Kad ir į ešerį panašus Pakėnas. Arba Akulionis, parodęs, kaip ant kabliuko užnerti slieką ir užmesti meškerę. O ką jau sakyti apie eigulį Baltazarą, bitininkę Eleną Juknevičienę ar Juodąjį Juozapą, mokinusį pažinti raides ir daug kitų žemiškų ir dangiškų dalykų.
Medžiotojas Romualdas, kaip niekas kitas keistu balsu spiegdamas, prisišaukdavo vanagus – Tomas pabandė ir ką jūs manote? – po kelių dienų jau spiegė ne blogiau už Romualdą, bet vanagai neatskrisdavo... Koks džiaugsmas buvo kartu su Romualdu medžioti laukines antis, kurtinius, stirninus, nors Tomui sunkiai sekėsi virpančiomis rankomis nulaikyti šautuvą. Didžiausią palaimą patirdavo, galėdamas iš arti stebėti paukščius ir žvėris. Gamtos gaivališkumas buvo pilnas visokių regėjimų ir kartais Tomas, svaigulio apimtas, norėdavo tapti dalimi to, ką regėjo, net pasiversti miško dvasia. Stengdavosi suprasti savo ir gamtos priešingybę, bet nepavykdavo.
Viliojo ir dar kai kas. Juk Isos slėnis nuo senų senovės buvo pilnas baubų ir velnių! Močiutės pasakojo, kad velniai vilki žalius švarkelius, plaukus supina į kaseles, mūvi aukštakulnius batelius. Taip, taip, Tomuk, juos matėme, tikino senolės. Tomas tikėjo, nors pats niekada jų nesutiko, bet įsivaizdavo taip pat gyvai lyg Surkonto darbininkus ir kumečius, nors šie buvo mėlynakiai, šviesiaplaukiai, šiek tiek drimbloti, kalbantys prislopintais balsais.
O ką jau sakyti apie laumes, sukeičiančias savo vaikus su kaimiečių mažyliais, vis pasirodančią burtininkę Raganą, jodinėjančią ant velnio, paverstą skraidančiu ožiu, slėniais klajojančią nelaimingąją Magdaleną, – kartą ir Tomui paslaptingai ji pastojo kelią ir kažką tauškė apie gražiąją Barbutę, kuriai buvo priskynęs puokštelę lyg hiacintai kvepiančių rausvų žalčialunkio žiedų...
Paslaptingiausias slėnyje buvo Juodasis tvenkinys, kurį net skaisčiausią dieną neapšviesdavo saulė. Tomas sutemus prie jo niekada neidavo, nors ir labai norėjo pamatyti kriuksinčią ir pursnagomis kaukšinčią, merginas viliojančią Juodąją kiaulę...
Tomas jautėsi esąs kitoks negu kiti žmonės... ir troško suprasti, kaip turi elgtis ir kaip įminti visas Isos slėnio paslaptis.
Gal jam pavyks? Juk ilgai čia gyvens ir tik tada, kai sukaks trylikos metų, rašytojas jį išves iš svaigulingojo Isos slėnio...
Antroji dalis. VIENA DIENA
Metraštininkas.
Česlovas Milošas
1.
Tikriausiai jums knieti paklausti: iš kur taip smulkiai žinau apie Tomo vaikystę ir paauglystę, jo dvasinį brendimą, pomėgius ir gamtos meilę? Iš Česlovo Milošo knygos „Isos slėnis“. Galima sakyti, romane yra du svarbiausi veikėjai: Tomas ir Pasakotojas, arba Metraštininkas, atkakliai „sekantis“ berniuko gyvenimą, kitais žodžiais tariant, kuriantis savitą ir labai patrauklų jo paveikslą. Aš pamačiau Tomą Metraštininko akimis ir sekiau jo pėdomis: nuo tyliai srovenančios Isos, kalvelėmis, miškais, pievomis, laukais ir laukymėmis, per tirpstantį sniegą, saulės išdžiovintais keliukais, lydimą paukščių čiulbesio, perkūno grūmojimo, kerinčio pušų šnaresio. Čia, prie Isos, prasidėjo ir baigėsi vienas Tomo gyvenimo tarpsnis. Neilgai trukus prasidės kitas, maginantis ir nepažintas, bet visuomet lydės nostalgiškas Isos slėnio ilgesys.
Dabar stabtelėkime prie Metraštininko, labai emocingai aprašiusio Tomo gyvenimą.
Česlovas Milošas gimė 1911 m. birželio 30 d. kaip tik čia, prie tyliojo Nevėžio, Šetenių dvarelyje, netoli Kėdainių. Nors namuose buvo kalbama lenkiškai, išsiugdė didelę pagarbą lietuviškiems papročiams, tradicijoms, istorijai. Vėliau gyveno Vilniuje pas tėvą, kelių ir tiltų statybos inžinierių, ir universitete studijavo teisę. Kartais drąsusis jaunuolis slapta pereidavo Lietuvos–Lenkijos sieną – lyg ryškiausio lietuviškumo simbolis viliojo Šeteniai. Tautiškumo klausimas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, dalyvavimas poetų katastrofistų grupėje „Žagary“ ugdė jo savimonę. Tuo laiku parašė pirmuosius eilėraščius. Poezijos neatsisakė visą gyvenimą. Eilės padėjo išreikšti tiesos ir teisingumo karalystės ilgesį. Nors kartą prisipažino: mano eilėraščiai gimė iš skausmingo prieštaravimo, gal būtų geriau, jei jie būtų likę neparašyti...
Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Lenkijoje. Pokariu dirbo Lenkijos atstovybėse Niujorke, Vašingtone, Paryžiuje, tačiau negalėjo susitaikyti su komunistine priespauda Lenkijoje, atsisakė tarnybos, pasiprašė politinio prieglobsčio ir 1951-aisias pasirinko emigranto dalią. Plačiau neprisiliesime prie jo kūrybos ir gana sudėtingų gyvenimo peripetijų, žmogaus, atplėšto nuo gimtinės ir atšiauriausių vėjų nešiojamo po pasaulį, – mums bene svarbiausias romano „Isos slėnio“ gimimas. Rašytojas jį sukūrė 1955 m. gyvendamas Paryžiuje. Apie smalsuolį nenuoramą, tikrą gamtos vaiką Tomą, jo kaimynus, gimines, užburiančią Isą, žmonių santykius – apie tai jau rašiau. Belieka pridurti, kad romane daug autobiografinių detalių. 1980 m. Česlovui Milošui buvo paskirta Nobelio literatūros premija už bekompromisį įžvalgumą, atskleidžiant žmogui gręsiančius pavojus pilname konfliktų pasaulyje. Čia labiausiai turėta omenyje rašytojo poezija, filosofija, eseistika. Galime drąsiai teigti – ir „Isos slėnis“, nors romanas oficialiai neįvardytas.
Tada rašytojas kalbėjo: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvirios kalbos ir religijos sugyveno kartu šimtmečius. Lietuva – tai padavimų ir poezijos kraštas.“
2.
Kuo arčiau buvo Šeteniai, tuo didesnis nerimas alpino Česlovui Milošui krūtinę. Iškilmės Vytauto Didžiojo universitete, garbės daktaro regalijos, nuoširdūs ir jaudinantys rektoriaus profesoriaus Algirdo Avižienio, su kuriuo kartu dirbo Kalifornijos universitete Berklio mieste, kitų iškilių Lietuvos žmonių sveikinimai ir linkėjimai graudino širdį, bet tai buvo niekis, palyginti su tuo, kas dar laukė. Kaip atrodys išsiilgtoji gimtinė po 52 metų?
Mašina pasuko ne į daugybę audringų vėjų atlaikiusią liepų alėją, kuri kažkada buvo puiki slėpynių ir išdaigų vieta. Dažną šventadienį, įsitaisęs vešliame atvašyne, nekantraudamas laukdavo garbingų svečių, o išgirdęs artėjantį karietos dunksėjimą ir atlekiančių žirgų šnopavimą, skubėdavo pranešti namiškiams: „Atvažiuoja!“
Mašina stabtelėjo ant kalvelės. Rašytojas pasitrynė akis – juk čia, rodos, kažkada stūksojo senasis dvaras!
Kaip ir kiti aplinkiniai dvareliai, šetenškis buvo suręstas iš storų rąstų, apkaltas lentomis, nutinkuotas. Vis dėlto nelemtai, gal paskubomis statytas – vasaromis kamuodavo karščiai, rudens metu ėsdavo drėgmė, o žiemomis šalčiai be gailesčio gnaibydavo rankas ir visą kūną. Ten jis gimė ir augo, kaip ir berniukas Tomas, kurį gerai pažįstame iš „Isos slėnio“. O nuostabiausias kambarys buvo ne tas, kuriame Česlovas gyveno ir geros dienos nematydamas skaitė čia pat, bibliotekoje, randamas knygas, o vadinamoji vaistinė. Dieve švenčiausias, – kartais, jau iškeliavus iš Šetenių, jam dingtelėdavo mintis, – juk visa mano poezija atsirado iš tos vaistinėlės, iš tų aukso spalvos indelių lentynėlėse, iš stebuklingų pakelių stalčiuose, iš tų buriančių kvapų...
Tas dvaras priklausė seneliams Kunatams, mat Česlovo tėvas Aleksandras Milošas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro, buvo Aleksndras Milošas, senų Lietuvos gyventojų lenkų dvarininkų palikuonis, vedęs Zygmunto Kunato dukrą Veroniką. Kunatai turėjo dvarą ir Lenkijoje, Krasnagrūdoje, prie Lietuvos sienos. Tenai pas tetas Gabrielę ir Janiną kartais vasarodavo Česlovas Jį žavėjo knygų gausybė, XVII a. leidiniai, didelis parkas iki pat Alno ežero, o gėlių aromatas svaigino širdį. Čia jis parašė pirmuosius kūrinius.
Išlipęs iš mašinos, Česlovas Milošas nė žodžio nesakęs patraukė prie Nevėžio. Paupio lanka buvo nenušienauta, tarpo žolės ir gėlės, pažįstamos nuo vaikystės. Pro pramerktus vokus siurbė tą šviesumą ir valandėlę pajuto tarsi išnykstantis iš laimės.
Nerimdamas žingsniavo į kitą pusę – niekaip negalėjo nurimti: kur dingo stebuklingasis pasakų dvarelis? Lyg skradžiai žemės prasmego... Rašytojas tankiai mirkčiojo, delnu trynė akis ir jautė, kaip nevalingai kaupėsi skausmo ašaros. Giloka, neseniai išrausta duobė... Kažkokios statybinės medžiagos... Šiukšlių krūva... Gal apsirikau, čia ne ta vieta? Gal ne ten atvežė? Grįžkime į liepų alėją, aš gerai prisimenu senąjį kelią per almantį upelį, pro Tamsųjį tvenkinį, ir ant kalvelės išvysime... Neištarė tų žodžių.
Pasijuto tarsi įkalintas ir pavergtas senų jausmų. Niekada neišnyko deginantis gimtinės ilgesys, kankinęs ir gyvenant Paryžiuje, ir Kalifornijoje, ir visur, kur nublokšdavo likimas.
Tėvynės vėjo dvelksmas, siautulingas pavasario žydėjimas, pievų, laukų ir senosios dvarvietės atsiminimai, šviesiai mėlynas dangus, pabalintas plunksninių debesų, kamanių sparnelių plazdėjimas kvapniuose žolynuose – skaisčiausią birželio dieną viskas susiliejo į graudų skausmą.
Kelionės lydėtojai kažką aiškino, ramindami guodė, bet rašytojas tarsi nieko negirdėjo. Visą gyvenimą jis ėjo į savo vaikystę, gyveno vaikystėje, o jos nebėra...
Upė irgi nebeatpažįstama, atkakliai urbianti vagą per šaknynus, tik vandens šnaresys nugludintais akmenukais – kaip gyvas praeities balsas...
Štai ir parkas – kažkada jį sumanė įkurti prosenelis Simonas Sirutis. Medžiai dideli ir gumbuoti, kai kurie jaunesni, atsodinti vietoj audrų nudaigotų, jų viršūnėse sutūpę paukščiai švietė juodomis plunksnomis lyg saulės atšvaitai...
Pasišovė apeiti visą slėnį. Ten pavasariais pašėlusiai žydėdavo purienos, aitriai kvepėdavo žalčialunkiai. Neskubėdamas pasieks Nevėžį, kur buvo maudykla. Pasuks į kairę, per sidabražoles – gal liko svyruoklis beržas, kuriame kabėjo supynės? Gal aptiks tiltelio pėdsakus?
Nieko, visiškai nieko... tik skardus genio balsas sename išpurtusiame medyje. Pakala ir, valandėlę nutilęs, tarsi klausosi kitų paukščiukų čirškesio, ulbesio... Ir vėl kala. Matyt, vienas iš tų, kuriuos savo gamtos sąsiuvinyje nupiešė mintingasis Tomas, didžiosiomis raidėmis užrašė pavadinimą, o smulkesnėmis papasakojo visą istoriją...
Po geros valandėlės kiek aprimęs grįžo į parką. Ėjo tiesus, neskubėdamas ir jau gana žvaliai, net išdidžiai, kaip savo žemės šeimininkas. Laiko bėgsmas ir jo palikti pėdsakai – gyvos žemės žaizdos, skaudžiai spaudė širdį. Bet reikia nusiraminti, kas buvo – nebesugrąžinsi...
Medžių šešėlyje stoviniavo gana šventiškai apsirengusių žmonių būrelis.
– Kas jie? – truputį virpančiu balsu paklausė rašytojas.
– Iš Šetenių kaimelio. Atėjo su jumis pasimatyti.
– Aaa...
Jau gana sparčiu žingsniu mindamas žolynus, priėjo prie kaimiečių, visiems tiesė šiek tiek virpančią ranką.
Čia pat, seno šakoto ąžuolo paunksnyje, buvo keli suoliukai.
– Prisėskime, – pasiūlė.
Persimetė vienu kitu žodžiu ir visi truputį sutrikę nutilo. Česlovas Milošas pajuto tarsi jame būtų du žmonės: vienas čia gimęs, augęs, kitas – žiūrintis į jauną seno žmogaus akimis. Vidinė būsena buvo keista. Sėdėjo šiek tiek palinkęs, prisimerkęs ir atrodė, kad toji labiau primerktoji akis žiūri į praeitį, o kita, šviesesnė ir smalsesnė, – į dabartį.
Va šitas visai kaip Baltazaras, tas eigulys, kurį mylėjo ir gerbė visi šeteniškiai, o jis meiliai aprašė romane, tik pavardę pakeitė. Stambus, aukštas, veidas gausiai apžėlęs baltais šeriais, tamsiai mėlyną kepurę valiūkiškai pakreipęs ant dešinės ausies. Panašiai tokį pavaizdavo „Isos slėnyje“...
O šita ar tik ne tolima Magdalenos giminaitė? Labai jau panaši... Anoji, girdėjo ir įsidėjo į galvą, buvo klebono nuskriausta. Nepakeldama pajuokos, nusinuodijo, kai nendrėse švilpavo vėjas ir upės bangelės pliuškenosi į valtį... Bet ramybės ir mirusi nerado. Tas pats Baltazaras sakėsi matęs ją naktimis po mišką ir laukus jodinėjančią ant balto žirgo...
Štai lyg ir Misa, senelė Michalina! Tarsi slaptinga miško būtybė – smailas snukutis, išsišovę žandikauliai, juodi žilstelėję plaukai... Lyg iš pasakos...
Visi jie čia, šalia, pažinti ir sugalvoti, sutikti ir nepamiršti... buvę ir esantys... šeteniškiai... Tikras stebuklas – kartu su jais tarsi grįžo vaikystė, jaunystė, primirštas Nevėžio ošimas, džiūstančios žolės kvapas, o žmonės, pažinti ir svetimi, sakytum, susiliejo su juo, tarsi apgaubė mielomis rankomis, kaip apgaubia šiltas pavasario lietus, ir jis suprato – tai ne tik prisiminimai, tai jo gyvenimas, ir jis – irgi nelyginant šios vietos nemirtinga dvasia. Nors prisiminimai kaip skausmas, kaip ilga nyki naktis, kuri niekada nesibaigs, nes kartais sunku atskirti, kas tikra, o kas išgalvota. Prasimanymai būna net tikresni už realybę. Juk dovanų gauname ne tik iš gimtojo krašto, jo upių ir ežerų, bet ir iš žmonių.
– O koks ten baubas niūkso? – rašytojas sužiūro į keistą, krūmais apžėlusį, pusiau įgriuvusiu pilko šiferio stogu, pašiūrėmis apstatytą gremėzdą. – Galbūt čia buvo Baltasis svirnas?.. Tai baltojo svirno nebėra, - liūdnai ištarė rašytojas.
– Buvo ir yra... ir bus, – karštai įtikinėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus padėjėjas Valdas Kubilius, sutikęs rašytoją, rūpinęsis iškilmėm ir lydėjęs į Šetenius. Ne kartą apžiūrėjo dvarvietę, užbėgo už akių kolūkio pirmininko užgaidai pasistatyti prabangų namą ant kalvelės, kur kažkada buvo dvaro rūmai. – Baltasis svirnas nepražuvo, – įtikinėjo Valdas Kubilius. – Jis bus dar puošnesnis nei kažkada. Įkursime konferencijų centrą. Jį globos universitetas ir profesorius Algirdas Avižienis. Kai vėl atvažiuosite, įsitikinsite, kad sakiau tiesą.
– Taip, taip... Norėčiau, labai norėčiau kokią saulėtą birželio dieną čia sugrįžti. Vėl žiūrėti į žolių ir gėlių šventą šviesumą ir kaip dabar tarsi išnykti iš laimės... Norėčiau nueiti į Šventybrastį ir nusilenkti protėvių kapeliams. Norėčiau pasimelsti bažnyčioje, kurioje mane pakrikštijo. Norėčiau...
Kalbėjo tyliu, graudžiu balsu ir vis žvilgčiojo į gilių griovelių išvagotus delnus, primenančius Nevėžio link srūvenančius upokšnius. Akyse pamažu įsidegė viltis... Vešlūs balti antakiai kilnojosi lyg būtų gyvi. Plaukai, gerokai laiko išretinti, subraukti į viršų. Vis dėlto pavasario vėjelis pagavo sruogą ir tarsi žaidė su ja...
Post scriptum
Keistas tai buvo reginys prieš pat aušrą. Saulė vis labiau įsidegančiais spinduliais pamažu urbė pilkų debesų tumulus ir nematomais žingsniais artėjo prie žemės. Vakarykščiai nupjauta žolė žvilgėjo rasos lašeliais, tarsi keistų jonvabalių spiečius būtų nusėjęs visą įkalnę. Čiuožinėdamas kopiau įstrižai nugulusiomis pradalgėmis prie Baltojo svirno ir staiga išvydau iš ūksmingos liepų alėjos ateinančius du žmones. Vienas buvo stambokas, gerokai praplikusia galva, žingsniavo kiek palinkęs į priekį, kitas nedidukas žvalus bernaitis, nepaleisdamas vyresniojo rankos, žvalgėsi į visas puses, tarsi kažko ieškodamas ar stebėdamasis ryto skaidruma. Ūmai stabtelėjo ir prisimerkęs valandėlę smalsiai žvelgė į medžio unksmę, kur nerimaudamas kaleno genys.
– Eime, – paragino didysis ir jiedu neskubėdami, žingsnis po žingsnio nupėdino per senąjį parką, pro vardinių ąžuolų rikiuotę, medinėmis Žemėpačio, šventojo Jono Nepamuko, Magdalenos ir kitomis skulptūromis apsodintą taką.
Sustojo prie vandenžliugių priaugusio Tamsiojo tvenkinio, prie pat kriuknojančios Juodosios kiaulės. Tarsi pasilabino, nusišypsojo, tada siūbuojančiu tiltu perėjo upelį, pastoviniuodami, pasižvalgydami lėtai kopė į kitą kalvą, ant kurios kažkada puikavosi Šetenių dvarelis. Didžiulės, sulig žmogumi knygos su Česlovo Milošo eilėmis viršelis atsivertė ir juodu žengė į Isos slėnio paslaptį...
(be temos)