Neretas mūsų besiginčydamas, rašydamas komentarus portaluose ar šiaip mąstydamas apie šalį (tikiu, kad tai yra įprasta būsena) yra panaudojęs "dviejų Lietuvų" alegoriją. Be abejo, tai nėra nekintanti būsena.
Kiekvienas, pasakęs frazę apie "dvi Lietuvas" panaudoja jau egzistuojančias konstrukcijas arba suranda nuosavą, dar niekam negirdėtą. Aš neįsitempdamas galiu prisiminti bent kelias jų: turtinga ir skurdi Lietuva, dešinioji ir nedešinioji, vairuotojų ir pėsčiųjų, Vilniaus ir provincijos, mąstanti ir kvaila, darbšti ir tingi, blaiva ir girta, jauna ir sena, verslininkų ir biudžetininkų, galiausiai – gera ir bloga Lietuva. Vasarą atsiranda specifinių kombinacijų – Neringos ir likusio pajūrio Lietuva, Šventosios ir Palangos Lietuva, net Palangoje galima surasti dvi Lietuvas – neišeinančią iš Birutės alėjos ir liekančią J.Basanavičiaus gatvėje.
Beveik visų Lietuvų porose deklaruojama, kad įsivaizduojama sėkmingoji Lietuva yra smarkiai mažesnė už įsivaizduojamą blogą Lietuvą ir, vos tik kuris nors "dviejų Lietuvų" paminėjimas patenka į diskusijų lauką, jo turiniu nedelsiant suabejojama: proporcijos neteisingos, argumentacija netiksli, pranešimas nesufokusuotas, o ir pats fokusas beprasmiškas.
Maniškis "dviejų Lietuvų" variantas jokių ginčų sukelti negali, nes visi sutiks, kad yra viena – maža, šauni, tobulam gyvenimui pritaikyta vasaros Lietuva, ir antra – didelė, bjauri, šlapia, purvina, tamsi ir šalta žiemos Lietuva. Žinoma, privalau patikslinti, kad vasaros Lietuva yra ta, kurioje karšta ir šviečia saulė, maždaug tokia, kokia buvo rugpjūtį. Tokios vasaros Lietuvoje akys krypsta tolyn, aukštyn ar gilyn (jei jos yra, sakykim, skaidriame upelyje). Akys nefiksuoja detalių, o jei ir pamato, kontrastingas šešėlis aptrupėjusį šaligatvį paverčia romantišku artefaktu, iš po vijoklių kyšantys grafitai atrodo lyg freskos užuomina, o tūkstančius suoliukų šviežiai rekonstruotoje miestelio aikštėje norisi pavadinti simpatiška instaliacija.
Vasaros Lietuvoje viskas tobula: ir vaizdai, ir verslai, ir su retomis išimtimis – žmonės. Na, o žiemos Lietuvoje viskas drastiškai pasikeičia. Apsiniaukęs dangus, minios praeivių, automobiliai, lietus jau rugsėjį oriverčia nuleisti žvilgsnį ir praeivis pamato atgrasias metalines lauko duris, negrabiai įmontuotas rankenas, plastinius langus, yrančius balkonus – arba yrančius balkonus, įvilktus į žalius tinklus, klibančias dekoratyvines poliruoto granito plyteles. Praeivis pastebi fasadus, kuriuose kiekvienas savininkas savo valdomą plotą nudažo ta spalva, kurią turėjo po ranka, ir supranta, kad po ranka savininkas visuomet turi ypač purvinai bjaurų dažą, kurio kažkodėl niekada neužtenka grafitui uždažyti ir tenka rasti kitą, dar bjauresnį. Lietuvos žiemos gyventojai visus vienuolika mėnesių gyvena monotoniško architektūrinio ir urbanistinio irimo apsuptyje.
Per žiemos piką, ketvirtą valandą po pietų sutemusioje gatvėje, drebiant į akis šlapdribai, paslydus ant jau minėtos poliruoto granito plokštės, verta prisiminti paradoksalų dalyką: Lietuva nėra vasaros šalis, bet būtent vasarinė, natūraliai tobula Lietuva surenka investuotojų, urbanistų, planuotojų ir valdininkų dėmesį bei pinigus.
Aš visuomet įdėmiai peržiūriu miestuose, miesteliuose ir kaimuose numatomų rekonstrukcijų, statybų, restauracijos darbų prezentacijas ir vizualizacijas. Mačiau jų tūkstančius ir nė viena iš jų nerodė, kaip atrodys objektas žiemą. Ne, visose skaidrėse žaliuoja medžiai, šviečia saulė, žmonės vaikšto su berankoviais marškinėliais, ruošdamiesi degintis būsimose krantinėse ar maudytis šalia būsimo dviračių tako čiurlenančioje upėje. Paveiksliukuose trykšta fontanai, blizga akmuo, suoliukai kviečia turistus pailsėti. Juose nupiešti simpatiški ir laikini greitojo (bet, žinoma, sveiko) maisto kioskai, kruopščiai nupjautos vejos su dailiai vingiuojančiais takeliais, kuriais eis jau pailsėję ir nuo suoliukų pakilę turistai. Vaizdas šiose skaidrėse dažniausiai pateikiamas iš viršaus, su plačia perspektyva, lyg iš dar vieno apžvalgos bokšto, į kurį lipa nesibaigianti atostogaujančių ir patenkintų žmonių eilė, kurioje stoviu ir aš.
Beveik visas vizualizacijas, kai jos tampa realybe, apžiūriu – mažoje šalyje tai padaryti nėra sudėtinga. Apžiūriu per atostogas, vasarą. Dažniausiai realybė būna dar geresnė nei piešiniuose – ypač žiūrint iš viršaus. Po penkių džiaugsmo minučių, nusileidęs nuo apžvalgos bokšto, ar po valandos, nulipęs nuo dviračio ir išsimaudęs žadėtoje upėje šalia naujo dviračio tako, suprantu, kad tuoj teks persikelti į žiemos Lietuvą, kurioje upės, vejos, gėlynai, fontanai, suoliukai, vingiuoti parkų takeliai nebeteks savo funkcijų. Tai nėra naujiena – nepavyks pakeisti nei geografijos, nei klimato. Bet juos komfortizuoti – galima. Pradžiai užtektų projektų, kurių paveiksliukai rodytų, kaip viskas veiks lietuvišką žiemą – tamsią, niūrią, šaltą, ilgą ir šlapią.
Naujausi komentarai