mamos dienoraštis

Kadaise rašytoja Erika Umbrasaitė, tikrų gyvenimo įvykių įkvėpta, parašė vienos krūties istoriją. Na, o aš, visai netrokšdama užlipti ant jos šlovės pjedestalo, noriu su jumis pasidalyti "Vienos Galvos istorija". Jau ima šiurpas? O turėtų. Mat krūtų moterys turi net dvi, o galvą viso labo vieną...

Kartą gyveno diedukas ir bobutė. Nepasodino jie pupos, kuri praaugtų eilinio daugiabučio stogą ir senieji galėtų be eilės patekti į Dangų. Neturėjo jie ir nuosavo daržo ar kokio nuo sovietinių laikų užsilikusio kolektyvinio sodo su didžiule rope patvory.

Tyliai suku vis tą pačią plokštelę savo smegenų grojaraštyje. Panašiai kaip toje legendinėje Vachtango Kikabidzės dainoje – "Moi goda – moe bogatstvo". Tik mano turtas, apie kurį noriu jums papasakoti, – prisirišimai. Sakysite, blogai? O aš kaskart, vis susiruošusi juos naikinti ir išsitraukusi iš sandėliuko "Super Cobrą", juos vėl ir vėl išteisinu. Garsiai kaukšteliu teisėjo plaktuku sau į kaktą ir bylą atidedu dar keliems dešimtmečiams.

Dabar kiekvieną laisvą dukrai minutę mūsų namuose bubena ramus, pasitikintis vairavimo instruktoriaus balsas. Saulėjai ką tik sukako aštuoniolika, tad ji ruošiasi laikyti vairavimo egzaminą. Žinia, iš pradžių – teoriją.