Mamos dienoraštis: mano prisirišimai – mano turtas

Nes labai bijau permainų. Nežinau, ką daryčiau, jei reikėtų visą savo mantą, kurios nemažą dalį sudaro būtent jie – prisirišimai – perkraustyti iš vienos vietos į kitą. Bet tiksliai žinau, kad jie visi romiai tipentų man iš paskos. O gal net žygiuotų koja kojon priekyje tarsi koks Trimito Valstybinis Orkestras, lydimas ritmingai besiskeryčiojančių šokėjų su spalvingais bumbulais rankose.

Asfaltu kaukšėtų ir mano ale labutino raudonpadžiai bateliai, kuriuos, vienintelius aukštakulnius, įsigijau dar Kornelijos mokyklos baigimo proga. (Būtų simboliška, jei kitąmet jie atlaikytų ir Saulėjos išleistuves.) Paskui juos slystų abiejų dukrų pirmosios dailiojo čiuožimo pačiūžos, kurias protingos ir sentimentais nesiseilėjančios mamos jau seniai pardavė, o už gautus pinigus įsigijo kur kas naudingesnių buičiai daiktų. Neskalbtomis padalkomis plasnotų Kornelijos vestuvinė suknelė, neribotam laikui palikta pasaugoti mano spintoje ir užmiršta – juk už viršvalandžius mamos drabužinėje mokėti nereikia.

Kai tąkart, išvažiuodami iš Pervalkos, užsisakėme nakvynę kitiems metams, tradicijos nekeičiame iki šių dienų.

Žodžiu, kraustynės man tolygu mirčiai. Nes, kaip jau turbūt supratote, esu suaugusi su tais daiktais tiek fiziškai, tiek emociškai. O kas blogiausia – savo ir daiktų tapatybę aš visiškai pripažįstu. Netgi ja mėgaujuosi. Kartais bandau fantazuoti, kas būtų, jeigu mano kraujyje dreifuotų mėlynieji kraujo kūneliai, išduodantys mano garbingą kilmę. Galbūt tuomet ir mano asmeniniai daiktai, prie kurių aš taip prisirišusi, taptų itin vertingomis muziejinėmis vertybėmis. Jas reikėtų deramai eksponuoti, kartkartėmis nupūsti dulkes, o svarbiausia – prikurti aibes naiviems ekskursantams patrauklių istorijų. Šitai aš sugebu.

Prisirišimas prie Pervalkos

Kaip kažkada Olegas Gazmanovas dainavo apie Odesą, taip ir aš galėčiau kurti eiles Pervalkai, šitam Kuršių nerijos perlui, kurį berods prieš 30 metų pavadinau gūdžiu nykiu kaimu. Mat jis nesuteikė anei vienos progos anei vienai iš mano septynių išeiginių suknelių!

O viskas prasidėjo dar studentiškais laikais, kai mane, tipišką miestietę, vyras klasta ir apgaule – su trimis milžiniškais lagaminais, skirtais legendiniam Palangos J.Basanavičiaus prospektui, atviliojo į Pervalką. Sakydamas, kad turiu savo akimis pamatyti, kokia čia unikali gamta ir transcendentinė ramybė… Savaime suprantama, ko jau ko, bet ramybės antro kurso studentei tikrai nereikėjo. Nesižavėjo ji ir vietinių kelių plėšikų – begėdžių šernų – antpuoliais. Būdavo, važiuoji keliu į Nidą pasižmonėti ir... stop – kelią užblokuoja laukinės kiaulės su maisto ieškančiais paršeliais, kurie tiesiog iš rankų ėda tavo sumuštinio su šlapianka liekanas... Tiesiog nemokamas Neringos safaris, ne kitaip!

Laikai pasikeitė, bet mano atostogos Pervalkoje – ne. Kaip ir kadaise, visi ten važinėja dviračiais ir niekas nekreipia dėmesio į tavo aprangą. Kaip ir tuomet, Pervalkos kaime karaliauja praktiškos šeimos su mažais vaikais ir naminiai treningai su pliažinėmis šlepetėmis.

Tas kaimas mane tarsi užkerėjo. Kai tąkart, išvažiuodami iš Pervalkos, užsisakėme nakvynę kitiems metams, tradicijos nekeičiame iki šių dienų.

Prisirišimas prie kirpėjos

Anksčiau tik užsienyje, dabar jau ir Lietuvoje vis dažniau girdėti, kad žmonės turi savo mėsininkus, sūrininkus, daržovių ar medaus tiekėjus. Turčiai, kaip žinia, dar turi ir savo teisininkus, smulkieji verslininkai – buhalterius, tinginiai – visokias ten barboras ir agotas, vežančias jiems prekes tiesiai į lovą prie televizoriaus.

Na, o aš jau nuo senų laikų turiu savo kirpėją. Nes plaukai visuomet man buvo šventa karvė, kurios melžimui skyriau nemažą dalį savo studentiškų lėšų. Pradžioje ji dažydavo mano plaukus jaukiame butelyje, kaskart bijodama, kad ryškus dažo pigmentas per giliai įsiskverbs į jos naujos vonios odą. Tad nuplovusi nuo mano ševeliūros tokią raudoną košę (jaunystėje norėjau šviesti kaip saulė!), ji išsyk puldavo šveisti savo baltosios vonios. Paskui eidavo gardi naminė kava ir jaukūs moteriški plepalai, kokius tik vienos kirpėjos moka užvesti. Galiausiai – gerokai didesnė, nei tuo metu buvo įprasta valdiškose kirpyklose, kaina.

Nepatikėsite – viskas liko iki šių dienų. Mano kirpėjos verslas nuo suskilusios geldos (pardon, iš nuolat apdažytos vonios) išaugo į prabangų grožio saloną prestižinėje Kauno vietoje. Liko ir kava, tik jau stilingame porcelianiniame puodelyje iš modernaus kavos aparato, kuriam galiu išdėstyti visus savo norus. Liko ir tas pats malonus bendravimas su skaniomis moteriškų paslapčių razinomis.

Pakito tik viena – kaina! Ji pasidarė kažkokia sprangi – todėl įkandama mano piniginei tik ypatingomis progomis. Bet – o dangau! – vietoj to, kad keisčiau savo kirpėją, aš keičiu savo biudžeto filosofiją ir eilinės žilės atveju dažausi pati, o kartą per metus darausi šventę.

Žinau, žinau, ką bambėtų psichologai. Prisirišimai – blogis, narkotikai, laikantys tave ant adatos. Neleidžiantys judėti toliau.

Prieš gerą mėnesį užregistruoju į jos kirpyklą (kaip Dievą myliu, tokios eilės!). Ne dėl to, kad mano kirpėja kažkuo geresnė už kitas, o dėl to, kad dar nuo jaunystės laikų ji įaugo į mano gyvenimą nematomais gyvaplaukiais, kuriuos bandant išpešti – oi kaip skauda!

Prisirišimas prie daiktų

Nors esu praktikuojanti krikščionė, kartais (tiesa, juokais) supykstu ant Dievo. Na, kodėl, sakykite, jei jau mumyse dar prieš ateinant į šį pasaulį buvo įdiegta laisva valia rinktis… Na, kodėl Jis tuomet negalėjo dar iš anksto suinstaliuoti kokios nors XXI a. aktualios programėlės, kaip antai – "Neprisirišimas prie daiktų". Nes dabar esu tikrų tikriausia emocinė daiktų vergė!

Štai žiūriu į seną oranžinę odinę sofą, jau nuo Saulėjos gimimo pūpsančią remonto prašyte besiprašančioje svetainėje, ir visa savo esybe suprantu – laikas atsisveikinti. Ir su sofa. Ir su homoseksualų vėliavą primenančiais dryžuotais sienų tapetais. Bet negaliu. Sąžinė neleidžia. Per daug prisiminimų – balių, festivalių, aistringų bučinių ir bemiegių naktų. Todėl tik pakeičiu sofos sėdimąją dalį, padažau kur ne kur apsitrynusius tapetus ir vėl šaudau emocijų fejerverkus, mėgindama įrodyti vyrui, kad nauji baldai net ir 30 metų – tik šiuolaikinio žmonių pižoniškumo ir vartotojiškumo išraiška.

Žinau, ką jis galvoja ir apie mano dulkes traukiančius visokius niekučius, parsivežtus iš įvairių kelionių po tolimiausius pasaulio kampus. Jų pilna visur. Riestosios Zanzibaro kriauklės, juodasis Tenerifės smėlis, raižytieji Rodo salos akmenys, nuo laiko ir kambario šilumos aptirpę Negyvosios jūros druskos kristalai, nubyrėjusiais karoliukais masajų apyrankės – viskas man brangu… Kaskart, nusiteikusi daryti generalinę tvarką ir tarsi niekingus tarakonus naikinti emocinių prisirišimų daigus, sau pasakau: šiandien arba niekada. O tada tik dar aiškiau suprantu – niekada. Nes jei išmesčiau savo prisiminimus, netekčiau dalelės savęs.

Žinau, žinau, ką bambėtų psichologai. Prisirišimai – blogis, narkotikai, laikantys tave ant adatos. Neleidžiantys judėti toliau. Tai užsistovėjusi energija. Atsikratyk dalies jų ir galėsi mėgautis naujais daiktais. Arba pasidaryk kelias mažas tau brangių daiktų kapsules, o visa kita išmesk. Nekaupk.

Ir aš einu daryti kapsulių. (Nežinau, kodėl, bet tas žodis man nepatinka.) Įdomu, ar šiuo vardu būtų galima pavadinti 50 x 50 cm dėžę, į kurią vargiai sugrūdu tik mažąją dalį savo gražiausių gyvenimo momentų. Ir tuoj pat juos iš ten ištraukiu. Mat paslėpti po dangčiu jie dūsta. Kartu dūstu ir aš, kaip žuvis, nustojusi kvėpuoti jų skleidžiama energija. Mat jas kapai, tas kapsules… – sakau. – Apsieisiu ir be jų.

Prisirišimas prie dukrų

Saulėjai jau aštuoniolika, bambagyslė seniai nukirpta, bet egzistuoja kažkokia psichologinė virkštis, kuri laiko mane tvirtai prie jos pririštą. Kažkokiu superduper kryžminiu skautų mazgu.

"Kas tau yra?! – pyksta vyras. – Paleisk ją!" Žinau, kad jis teisus. Bet man dar iš inercijos norisi linksniuoti visus su Saulėja susijusius klausimus: kas, ko, kam, ką, kuo, kur kame? Šauksmininkas: "Saulėja!!!" Kada grįši namo? Manote, gaunu į jį atsakymą? Klausimo aidą skaudžiai prispaudžia trinktelėjusių lauko durų garsas. Tolimesnį šio vakaro scenarijų aš jau žinau. Pro atvirus svetainės langus stebėdama saulėlydį (tai dar vienas – romantiškasis – mano prisirišimas), galėsiu stebėti ir trumpas, vis retėjančias Saulėjos žinutes, apsiribojančias dalelytėmis "taip" ir "ne", kurios iki vidurnakčio pavirs isterišku ir bemaž tradiciniu mano sielos šauksmu – abonentas yra nepasiekiamas.

"Daaaryk ką nors!!!" – staugsiu aš Jacko Londono Baltosios Ilties balsu, nes sykį taip jau buvo su mano pirmagime Kornelija. Išėjo mergina vakarop paduoti kažkokiam klasiokui lietuvių kalbos užrašų. (Mobiliųjų tuomet dar nebuvo: patys suprantate, marlinių palučių karta!) O dingo kelioms valandoms kaip į vandenį. Tą vėlų vakarą sukeltos ant kojų policijos tarnybos dūsavo į ragelį ir teisinosi, kad dukros paieškas, jei reikės, galės pradėti tik po paros.

"Tiek mano nervai neatlaikys!" – pareiškiau tąkart ir akimirksniu išgirdau linksmai trinktelėjusių durų klyksmą – grįžo Kornelija. Kaip tu taip galėjai?! – draskoma nevaldomo motiniško siuto buvau pasiryžusi sudraskyti ją į gabalus. Štai tada pirmąsyk supratau, kad reikia išmokti paleisti. Net ir paties blogiausio scenarijaus atveju.

Prisirišimas prie draugų

Kaip kupranugariui būtų sunku pralįsti pro adatos skylutę, taip ir man nelengva būtų sugalvoti, kokių gi vertingų materialinių gėrybių inkaras laiko mane pririštą prie žemės.

Netrukus Saulėja išvažiuos mokytis į sostinę ir bus lengviau, – raminu save, nes iš ankstesnės patirties žinau: kai nematai, tai ir širdies neskauda. (Net pati stebėjausi, kaip greitai pirmosios dukros išvykimas į užsienį nutraukė bambagyslę, užgydė prisirišimo žaizdas.) Bet skaudulių dar yra… Draugai.

Keista, beveik nuo mokyklos laikų dalyvavę svarbiausiuose mano gyvenimo įvykiuose vieną dieną jie tapo visiškai svetimi. Koronos pasiutligė, nuo kurios vis dar nėra vakcinos, tikiu, jau nusinešė ne vieną draugystę. Suvartė visų smegenis, o gal ne visų – tik mano?!

Žodžiu, draugų jau nėra, o prisirišimas likęs. Kaip ir ilgus metus puoselėtos bendro laisvalaikio tradicijos, jau užaugusių vaikų nuotraukos, telefonų numeriai adresų knygutėje. Bandau save raminti, kad nieko nėra svarbiau už ištikimybę vidinei tiesai. Kasdien cituoju sau "Mažąjį Princą", raunu usnis ir baobabus iš savo širdies. Stengiuosi nepykti, kad visa tai negrįžtų man atgalios.

Kartais padeda. O kartais, rodos, spjautum į visą tą ideologinį prieštarų mėšlą, kad tik galėtum, kaip senais gerais laikais, vėl susėsti Senamiesčio kavinėj, valandų valandas kalbėti apie nieką, aptarti geltonosios spaudos naujienas, pasidžiaugti išpardavimais. Velnio korona! O gal ne ji?! Gal tiesiog pribrendo laikas pasukti skirtingais keliais ir rytietišku papročiu palinkėti vieni kitiems laimės?

Prisirišimas prie turto

Ačiū Dievui, kad bent šito prisirišimo aš neturiu. Nesgi kaip kupranugariui būtų sunku pralįsti pro adatos skylutę, taip ir man nelengva būtų sugalvoti, kokių gi vertingų materialinių gėrybių inkaras laiko mane pririštą prie žemės.

Mašinos, žemės sklypai, namai?.. Esu girdėjusi iš pačių artimiausiųjų, kaip tas materijos perteklius sugriauna sveikus šeiminius santykius tarp brolių ir seserų, tėvų ir vaikų. Kadaise, kai dar žiūrėjau televizorių, matydavau "TV Pagalbos" nufilmuotas rietenas, kurios atrodydavo tarsi mažo biudžeto trumpametražiai filmai, kuriuose vaidindavo prastai apmokami statistai.

Na jau ne… Bent šito prisirišimo jūs man nepripaišysite. Nepasirašau, ir taškas. O nuo kitų galite mane gydyti, jei manote, kad reikia… – sakau savo psichoterapeutui, kuris man liepia eiti namo ir krautis kelioninę kuprinę.

Kuriems galams? Kad kokią savaitę nesukčiau jums galvos? – purkštauju kaip pasiutusi katė, nes dar prie šito pliko akiniuočio nespėjau prisirišti.

– Ir įsidėkite tik tiek, – toliau porina jis, nekreipdamas dėmesio į mano ironišką kniaukimą, – kiek galite panešti ant savo kupros. Maždaug vieną dešimtąją savo pačios svorio.

Net keista…

Koks išmintingas tas mano akiniuotis. Gal ir prie jo reikės prisirišti?! Ir kaip jis galėjo žinoti, kad po 30 savomis kojomis sukartų kilometrų žmogui norisi tik vieno vienintelio dalyko – lovos.

"Gerbiamasis, galite jos nekloti…" – dar spėju pasakyti kažkokiam perdėm paslaugiam vienų parapijos namų darbuotojui, kažką energingai aiškinančiam apie švarią patalynę, karštą dušą ir virtuvėje paliktus ponios Aušvicienės naminius kiaušinius. Bet aš jau seniai išplaukusi į kitą sapnų dimensiją. Baltais graikiškais chitonais pasirėdžiusių žmonių minia, vadovaujama Graikijos filosofo Aristotelio, žengia laidoti mano žemiškojo kūno, kuris pūpso ant aukštų neštuvų, plačiai išskleistomis rankomis delnais į viršų… Ką tai turėtų reikšti?

Mano delnuose nėra nei Rodo akmenų, nei juodojo Tenerifės smėlio, nei mano gražiųjų paveikslų kolekcijos, anei raudonpadžių labutinų… O angelai ir cherubinai, pasiėmę ne arfas, bet senovinius buzukius ir pandūras vis skraido virš manęs ir tokiais plonais tragikomiškais balseliais gieda kažkokias dangiškas giesmes. Kertu lažybų, apie Žemėje palikusius prisirišimus. Ir aš kvatojuos iki ašarų, kol pabundu… Po antklode, kurią prieš 50 metų ančių pūkais prikimšo man mama. Kai laukėsi manęs, atsibeldžiančios į šį pasaulį.