„Ar tikrai tik tiek esame vertos?“, – retoriškai klausia profesionali ansamblio „Lietuva“ baleto šokėja Kristina Tarasevičiūtė, įkūnijanti vieną žinomiausių rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto personažų – Severiutę.
Lietuvių prozos klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) laikomas vienu populiariausių tarpukario laikotarpio aukštaičių. Visą gyvenimą jis garsėjo neįtikimu darbštumu, noru jungti ir vienyti tautą, kad žmonės bendradarbiautų tėvynės labui.
Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozas Tumas-Vaižgantas – energija, optimizmu ir tolerancija pelnė išskirtinį populiarumą ir tarp aukštuomenės, ir tarp paprastų žmonių. Pasak naujausio filmo apie Vaižgantą režisieriaus Eimanto Belicko, jis buvo gerokai aplenkęs laiką ir, tikrąja to žodžio prasme, laisvas žmogus.
XIX a. antrojoje pusėje gyvenęs poetas ir kunigas studijuodamas seminarijoje rašė gana egzotišku būdu – eiliuodavo pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje patirdavo sukrečiančių dvasinių išgyvenimų – „Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą“.
Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis "Dėdės ir dėdienės" tikra duoklė didžiajam lietuvių literatūros klasikui. Vilniaus mažajame teatre režisierės Gabrielės Tuminaitės sukurtą spektaklį išvys ir kauniečiai.
Kodėl jauna teatro menininkė pasirinko chrestomatinį mūsų literatūros klasiko kūrinį? Pasak režisierės, apysaka "Dėdės ir dėdienės" parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti
Šiemet "Lietuvos teatrų pavasaryje" tarp gausiai atstovaujamos lietuviškos dramaturgijos spektaklių išsiskiria Juozo Tumo-Vaižganto kūriniai. Klasikas įkvėpė net dviejų teatrų kūrėjus.