Neaiški Vokietijoje vykusių pratybų fabula, bet jų rezultatai leidžia beveik užtikrintai manyti, kad šiame „karo žaidime“ visiškai neimti domėn Lietuvos ir net Lenkijos kariniai pajėgumai, lyg šios kariuomenės visai neegzistuotų, o tai, grubiai tariant, yra nesąmonė. Deja, pateikta tai buvo nelyg aukščiausio lygio ekspertinė išvada – „viskas prarasta“.
Su kokiais NATO pajėgumais susidurtų Rusija, pasiryžusi avantiūrai pulti Baltijos šalis, kauno.diena.lt kalbėjosi su Lietuvos karo akademijos dėstytoju dr. Giedriumi Česnaku:
– Kaip vertinate plačiai nuskambėjusius „karo žaidimo“ rezultatus? Kyla įtarimas, kad vokiečių kariškiai sugudravo, norėdami pakrutinti lėtai judančius jų politikus.
– Pirmiausia reikia paaiškinti, kad „karo žaidimai“ yra įprasta bet kurios kariuomenės praktika. Per metus jų atliekama dešimtys, o jų rezultatai neviešinami. Savaime suprantama, kyla klausimas, kodėl būtent šie rezultatai buvo paviešinti ir dar sutapo su naujų vokiečių pajėgumų inauguravimu Kaune? Sutapimas ar strateginė komunikacija? Mano supratimu, tai antrasis variantas, siekiant aiškinti vokiečių politikams, kad pajėgų dislokavimas Baltijos šalyse yra strateginis, o ne simbolinis (Vokietijos kariams gali tekti tikrai kariauti Baltijos šalyse) ir politinį mąstymą reikia atitinkamai keisti, adaptuoti prie strateginės tikrovės.
Taigi, šiuo atveju akcentuotos tokios Vokietijos silpnybės, kaip sprendimų priėmimo vilkinimas, apie kuriuos kalbama jau gana seniai. Beje, reikia pažymėti, kad padėtis Vokietijoje tikrai taisosi – auga kariniai pajėgumai, geriau veikia sprendimų priėmimo procesai. Tegu ir ne taip sparčiai, kaip mums norėtųsi, bet reikalai eina geryn.
Nepasimaukime ant pastarajame „kariniame žaidime“ buvusios sąlygos, kad viskas įvyksta absoliučiai netikėtai. NATO žvalgyba veikia tikrai labai gerai.
– O kaip vertinate reakcijas Lietuvos informacinėje erdvėje? Iš kur polinkis akcentuoti pačias blogiausias prognozes?
– Atsakomybė už tai vienareikšmiškai tenka žiniasklaidos „klikbaitinimo“ strategijai. Kaip sakoma, „blogos žinios yra geros žinios“. Matyt, vadovaujamasi prielaida, kad jei parašysi, kad reikalai daugmaž tvarkingai ir sėkmingai tvarkomi – nelabai kas skaitytų. Štai ir išmetamos antraštės, sudarančios įspūdį, kad 2026 m. jau tikrai karas ir net diena tiksliai žinoma, nors tai tik atsitiktiniu principu simuliacijai pasitelkta data. Tai tiesiog juokinga. Žiniasklaida turėtų elgtis atsakingiau, nemanipuliuoti primityviausiais žmonių jausmais ir neskelbti tikrovės neatitinkančių antraščių.
– Kaip iš tikrųjų viskas vyktų dieną X? Tarkime, dažniausiai pirminiu Rusijos taikiniu minimas Suvalkų koridorius. O kodėl ne Estija, greta kurios sienų jau sutelktos didelės rusų Šiaurės–Vakarų karinės apygardos pajėgos?
– Nedarykime klaidos, atskirdami Lietuvą, Latviją ir Estiją, kaip atskirus galimos Rusijos invazijos taikinius. Maskvai mes esame vienas karinis regionas. Jei Rusija siektų greitos pergalės regione, visai tikėtinas puolimas prieš visas tris valstybes. Pajėgos tam yra Leningrado srityje, smarkiai militarizuota ir Pskovo sritis, o Latvijos Daugpilis nėra superstipri gynybos vieta. Žinoma, taip pat ir Suvalkai.
Antras dalykas, nepasimaukime ant pastarajame „kariniame žaidime“ buvusios sąlygos, kad viskas įvyksta absoliučiai netikėtai. NATO žvalgyba veikia tikrai labai gerai ir žino, kur juda ir kur telkiasi rusų pajėgos, kas įgalina reaguoti prevenciškai. Reikalui esant į Baltijos šalis galima iš anksto permesti keliasdešimties tūkstančių NATO karių pastiprinimą net ir be valstybių narių sprendimo.
Rusija mūsų regione susidurtų su riedančios „sniego gniūžtės“ efektu, kai sąjungininkų pajėgos sparčiai auga.
– Jūs kalbate apie didelio masto konvencinę invaziją, o jei ji būtų ribota – užimant tam tikrą teritoriją, nes „reikia apginti rusakalbius“, ir galbūt iš jos pasitraukiant, norint išmėginti NATO reakciją?
– Sakykime, „žali žmogeliukai“ nėra kažkokia neišsprendžiama problema. 2014 m. Ukrainoje tai suveikė, nes sąjungininkai visomis išgalėmis įkalbinėjo Kyjivą bet kokia kaina vengti kraujo praliejimo. Ar mes aiškinsimės iš kur tie „žmogeliukai“? Turbūt vien pažiūrėjus į juos būtų aišku, kad ne iš Afrikos atėjo ir ko jiems reikia. Tai tik tinkamo reagavimo klausimas.
Antras dalykas, Rusijos „legitimacija“ yra seniai žinoma. Estijoje ir Latvijoje tai būtų „rusakalbių gynimas“. Lietuvoje nelabai yra ko „ginti“ ir galbūt būtų panaudota Kaliningrado korta. Bet negi manote, kad, kaip minėtame „karo žaidime“, rusai įžengia į mūsų teritoriją ir tiesiog užima Marijampolę, o mūsų pajėgos nieko nedaro? Juk ne.
Todėl nelabai įsivaizduoju, kaip ta ribota invazija turėtų atrodyti, nes Baltijos šalyse vyrauja bendras nusiteikimas, kad mes ginsime savo teritoriją. Baltijos šalyse ir politikai jau kalba apie tai, kad neturėtume būti pasyvūs stebėtojai ir pastebėję priešo pajėgų susitelkimą turėtume imtis prevencinių veiksmų. Sakykime, Norvegijos karinio planavimo pavyzdžiu, jei matome, kad priešas juda į mūsų teritoriją, nieko nelaukiant smogti į jo susitelkimo vietas.
– Su Rusijos agresija daugiau ar mažiau tiesiogiai susidurtų aštuonios regiono valstybės – Skandinavijos ir Baltijos šalys bei Lenkija. Pas mus mėgstama kartoti, kad be didelio sąjungininkų įsikišimo mes lyg ir nieko negalime, tačiau net ir šių aštuonių valstybių bendras karinis potencialas yra gana įspūdingas, netgi lyginant su tokiais milžinais kaip Rusija?
– Rusija mūsų regione susidurtų su riedančios „sniego gniūžtės“ efektu, kai sąjungininkų pajėgos sparčiai auga. Lietuva potencialiai gali mobilizuoti kiek daugiau nei 50 tūkstančių, Latvija ir Estija – dar maždaug po pusę tiek. Tai jau apie 120 tūkstančių greitai surinktų karių. Mūsų flanguose esantys suomiai ir lenkai gali išstatyti įspūdingus pajėgumus. Švedams greičiausiai tektų jūros ir oro paramos funkcija. Beje, šiuo atžvilgiu neišbraukime ir suomių, kurie įsigijo 64 lėktuvus F-35, kas jau savaime yra rimta jėga, keičianti padėtį ne tik ore, bet ir ant žemės.
Taigi, susumavę šiuos pajėgumus, gauname tikrai reikšmingą, potencialiai apie 700 tūkstančių karių skaičiuojančią jėgą, tikrai pajėgią rimtai gintis. Be to, manau, kad jau ir kalbos nebėra apie tai, kad visi rengiasi gintis tik savo sienose.
Tuomet „sniego gniūžtė“ rieda toliau: Baltijos šalyse yra vokiečių, britų ir kanadiečių kariai, kurie taip pat įtraukiami į konfliktą, kas reiškia, kad įsitraukia ir tos valstybės. Kartais teigiama, kad NATO penktą straipsnį labai sunku aktyvuoti, neva dėl privalomo vienbalsio sutarimo. Niekur nėra pasakyta, kad į pagalbą negali ateiti kiekviena valstybė individualiai, o, pavyzdžiui, britai tikrai nesėdės rankų sudėję, kol Rusija „valgys“ jiems labai svarbias Šiaurės šalis. Kalbėdamas su kolegomis britais išgirdau vienareikšmišką pasakymą: „apie tai nėra jokių klausimų – mes veiksime“. Karinę pagalbą suomiams ir švedams Londonas garantavo dar šioms valstybėms nesant NATO narėmis.
Rusijoje šalinami generolai, gadinamos geležinkelių šakos, „lūžta“ kompiuteriniai tinklai. Atsakomybę paprastai prisiima ukrainiečiai, bet ar jie tai tikrai daro vien savo jėgomis?
– Kalbant apie visą Europą, kiek ji gali prisidėti prie „sniego gniūžtės“ auginimo? Ne paslaptis, kad daugelio valstybių kariuomenės yra tiesiogine to žodžio prasme nustekentos.
– Pastaraisiais mėnesiais matau aktyvesnį europiečių perėjimą nuo kalbų prie darbų. Europiečių pajėgumų generavimas juda. Tai rodo ir nenutrūkstanti karinė parama Ukrainai, ir rimtai „užsikūrusi“ Vokietijos karinė pramonė. Čia pagrindinis iššūkis europiečiams yra atsikratyti pajėgumų imitavimo, ką matydavome praeityje, kai norint pavaizduoti procesą, būdavo perkama ginkluotė, nors kariuomenėms labiausiai trūko ne jos, o esminio pajėgumo – žmonių. Tai keičiasi. Be to, didesnės Europos valstybės iš naujo įvertina kitą naudingą pajėgumą – gebėjimą smogti giliai į priešininko teritoriją. Nereikėtų „išbraukti“ nė vienos Europos valstybės galimybių prisidėti prie bendros gynybos. Visgi, kalbame apie taikos metą – dauguma Europos valstybių nejaučia tiesioginės grėsmės ir nerodo didelių apsukų, bet neabejoju, kad karo prieš kitas ES valstybes atveju pamatytume ir sparčią mobilizaciją, ir greitą karinės pramonės įsibėgėjimą. Europa išteklių tam tikrai turi, o istorija rodo, kad tas, kas turi išteklių – ilgainiui laimi.
– Kaliningrado sritis nuolat minima, kaip labai rimta grėsmė Lietuvai, tačiau turint omenyje, kad tenykštės pajėgos smarkiai „nusiurbtos“ karo Ukrainoje reikmėms, ir atsižvelgiant į tai, kokios NATO pajėgos supa regioną ir faktą, kad apie regiono aprūpinimą karo atveju Rusija gali tiesiog pamiršti, kieno „galvos skausmas“ būtų Kaliningradas – mūsų ar rusų?
– Man labai patiko, kaip apie tai pasisakė JAV pajėgų Europoje vadas generolas Alexus Grynkiewichas: „mes turime planą Kaliningradui, jo neatskleisime, bet rūpintis dėl Kaliningrado nėra reikalo“.
Regionas iš tiesų yra NATO apsuptyje ir būtų rusų „galvos skausmas“, išskyrus vieną faktorių – branduolinį ginklą, kurį Rusijos gynybos doktrina numato galimybę panaudoti, jei būtų užimta svarbi Rusijos teritorija – kad ir tas pats Kaliningradas. Taigi, taktinis branduolinis ginklas yra atgrasymo arba gynybinė priemonė. O jei vertintume konvencinius pajėgumus, Kaliningradas paprasčiausiai yra NATO apsuptyje.
– Hibridinis karas, apimantis platų spektrą veiksmų nuo kiberatakų iki diversijų, Europoje jau vyksta kurį laiką ir Rusija čia nestabdo. Ar ateis ta diena, kai Europa pasiryš atsakyti tuo pačiu? Jie turi programišių – mes irgi. Jie turi diversantų ir šnipų – mes irgi. Kodėl neatmokėjus „geru už gerą“?
– Tai yra veiksmai „pilkojoje zonoje“, kuriuos vykdo slaptosios tarnybos ir panašios struktūros. Ar esate įsitikinę, kad Vakarai to tikrai nedaro, o negirdime apie tai vien todėl, kad tai „nereklamuojami“ darbai? Rusijoje šalinami generolai, gadinamos geležinkelių šakos, „lūžta“ kompiuteriniai tinklai. Atsakomybę paprastai prisiima ukrainiečiai, bet ar jie tai tikrai daro vien savo jėgomis? Ar tikrai negauna žvalgybinės informacijos ir kitos paramos? Visai neatmesčiau, kad šį „karą šešėliuose“ jau kariauja abi pusės. Mums apie tai tiesiog nepasakoja ir greičiausiai nepapasakos dar ilgai.
Projektas „Diena x“ portale diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 4 800 eurų.
