– Lora, papasakokite, kokie jums 2020-ieji?

– Buvo nerimo, tačiau pradėti projektai nesustojo. Su broliu (Arnu Kmieliausku – red. past.) tobulinome „Twenty Fingers Duo“ naujo albumo skambesį, o orkestrinę medžiagą mokėmės kiekvienas savarankiškai nuotoliniu būdu.

Atėjus pavasariui mano aplinkoje muzikantai, kolegos, kūrėjai – visi menininkai stengėsi realizuoti savo sustingusius darbus ir, nors su apribojimais, bet organizavo pristatymus  vasaros metu. Turbūt nerimavo, kas bus, jei rudenį prasidės nauja viruso banga. Koncertų, festivalių, spektaklių – visko šią vasarą buvo labai daug.

Nuostabu, kai grupė žmonių gali taip susėsti ir sutarti. Kartais apima jausmas, kad mes jau devynis gyvenimus esame nugyvenę kartu. Labai tikiuosi, kad su šiais žmonėmis galėsiu dirbti iki gilios senatvės.

Šis ruduo taip pat darbingas. Tikiuosi, kad pagaliau pristatysime kartu su Dominyku Digimu, Rimantu Ribačiausku ir Kristijonu Dirse kurtą medijų performansą „This Order Goes Wrong“, kurio turas pavasarį buvo atšauktas. Šiuo metu numatyti du pasirodymai lapkričio mėnesį – Vilniuje ir Klaipėdoje.

– Nerimas – žodis, kurį dažnai sutinkame šiandien. Štai ir jūs, kalbėdama su manimi, paminėjote jį jau du sykius. Nerimas – ir jūsų medijų performanso tema. Ji jums artima?

– Apie nerimą pasirinkau kalbėti meno forma turbūt todėl, kad jo apčiuopti negaliu iki šiol. Tai tema, kuri, tarsi gyvenimo leitmotyvas, vis atsikartoja, reikalauja būti apmąstoma. Manau, nerimas yra vienintelis stabilus ir nekintantis žmogaus gyvasties apsireiškimas. Nemanau, kad su juo kovojau ar kažkaip bandžiau išgyti. Ne, nieko panašaus. Tiesiog žinojau, kad jis visą laiką šalia. Kažkas, kas aukščiau manęs, valdo mano sąmonę.

Kurdami šį performansą į nerimą mėginome pažvelgti empiriškai. Kartu su komanda dokumentavome kitų žmonių patirtis, rėmėmės psichoterapeutų įžvalgomis, Senekos, Cicerono tekstais. Toks tyrimas mums leido į nerimą pažvelgti iš arčiau, tartum pavartyti jį rankose lyg kokį daiktą ar objektą. Supratome, kad kiekvienas iš mūsų jį patiriame. Visas šis kūrybinis procesas man padėjo į nerimą pažvelgti ir priimti jį kaip natūralų reiškinį.

– Galima sakyti, kad šis kūrybinis procesas turėjo gydomąjį poveikį?

– Ne, nesakyčiau, kad gydomąjį. Labiau jį prilyginčiau apmąstymo terapijai, kai kalbiesi su kitais ir vis geriau supranti, ką visi bendro patiriame. Tiesa, nerimas dėl to nesumažėja. Jis justi ir mūsų performanse. Aš stoviu scenoje ir nerimauju. Juk yra ir scenos baimė, kurią mes, menininkai, turime ir kai kurie ilgus metus su ja kovojame. Rodos, trokšti groti, dalytis savo darbais, bet kartu siaubingai bijai lipti ant scenos ir būti su tais žmonėmis (juokiasi). Nuolat bijai kitų vertinimo, nesėkmės, klaidos. Kartais menininkai baigia savo karjerą, nes nebenori, nebegali to pakelti.

– Ar nerimo būseną patiria ir performanso žiūrovai-klausytojai?

– Taip. Performanso pradžioje specialiai stoviu arti žmonių ir laukiu, kol jie sueis į salę. Taip pratinuosi prie kiekvieno ateinančio. Nerimą ir jaučiu, ir noriu juo pasidalyti. Visą performanso laiką su publika būname kažkokios neramios būsenos. Šio kūrinio forma yra paremta panikos atakos eiga. Performanso pabaigoje (bent mane) apima ramybės būsena.

– Pakalbėkime apie atlikimą ir muziką. Smuikas – patogus ar komplikuotas instrumentas šiuolaikinei, performatyviai D.Digimo muzikai perteikti?

– Net nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Smuikas iš esmės yra nepatogus instrumentas (juokiasi). Jeigu klaustumėte, ar jis geras, tinkamas, sakyčiau, taip. Tačiau turbūt kiekvienas instrumentas turi daug skirtingų technikų, būdų artikuliuoti garsą, skleisti triukšmus ar formuoti naujus, galbūt netradicinius garsus.

Manau šiuolaikinėje muzikoje stebina nebe instrumentas ir jo garsynas, galimybės, o komponavimo ir kompozicijos inovatoriškumas, kūrybinės minties ir gyvo šiandienos pasaulio reflektavimas. Pats instrumentas, jis nėra šiuolaikybės ženklas, net apkarstytas įvairiausiais segtukais, laidukais ir kitais naujais įrankiais, skirtais garsui prodiusuoti. Ne instrumentas, o forma yra nepatogi arba patogi. Tai ir yra aktualioji muzika, mes grojame ir klausomės to, kas dar nėra tradicija ir galbūt ja ir netaps. Sureikšminame tai, kas aktualu tik esamuoju momentu, kuriame susitinkame.

– Ar atlikimo technika artima vadinamajam klasikiniam pastatymui?

– Visi pagrindai, žinoma, tie patys, tačiau yra technikų, kurių aš pasirenku nenaudoti. Pavyzdžiui, jeigu kalbame konkrečiai apie D.Digimo kūrinį, beveik visą jį atlieku be vibracijos. Beje, performanso pagrindas – flažoletai, bet tai būdingasis D.Digimo muzikos bruožas. Taip pat yra daug įvairių smičiaus artikuliacijų, grojimo medine jo dalimi. Arba smičiaus braukimo per metalinę vielutę, išgaunant netolygų, čirškiantį garsą. Bet šios artikuliacijos nėra sukurtos dabar, jos pasirodo jau XX a. muzikos istorijoje.

– Performanso metu grojate a capella ar su akompanimentu?

– Yra mano pačios atkuriamasis įrašas, kurį D.Digimas transformavo, todėl skamba jis kaip visai kitas audinys, tarsi įgrotas ne smuiku, o elektroniniais instrumentais. Jame įrašyta ir daugiau kitų foninių garsų – gatvės triukšmo, žmonių balsų ir t.t.

– Kaip manote, kodėl kompozitorius, kurdamas akompanimentą, pasirinko efektuotą, gyvai įrašytą jūsų smuiko garsą, o ne, tarkime, viską programavo skaitmeniniu būdu?

– Elektronika gali transformuoti bet kokį garsą, tačiau be žmogiško įsitraukimo joje gyvybės maža. Šiandien kolegos dažnai mane kviečiasi dėl įrašų į studijas, kur galėtų viską suprogramuoti kompiuteriais, bet jie nori gyvo garso. Jame atsiranda nesisteminis pokytis, klaida, gyvybės suvirpėjimas.

– Teisingai suprantu, kad tarp jūsų ir kompozitoriaus vyko dialogas, bendra kūrybinė analizė? Kaip ruošėtės performansui?

– Taip, su Dominyku iki tol dirbome ne vieną sykį, ir šis kūrinys buvo parašytas man. Tikrai daug laiko praleidome kalbėdamiesi, diskutuodami. Buvo net ir juokingų momentų, kai, likus trims dienoms iki premjeros, jis nusprendė vieną iš keturių kūrinio dalių iš viso išimti (juokiasi), nes jos dramaturgija nepasiteisino... Ir jis buvo teisus! Rado žymiai geresnį sprendimą. Taip dirbti galima tik turint abipusį ryšį, kai procese leidžiama žaisti ir klysti arba persigalvoti.

– Performanso premjera įvyko 2018 m. rudenį. Gal pamenate, koks tai buvo jausmas? Ir ar jis kito bėgant laikui?

– Buvo nerealiai gera. Labai didžiavausi mūsų komanda ir tuo, kad šiuos žmones sutikau savo gyvenime. Mes niekad nesusipykome. Nebuvo vieno lyderio – visi dirbome kartu, vienas kitą papildydami, be kažkokio autoriteto įsikišimo. Nuostabu, kai grupė žmonių gali taip susėsti ir sutarti. Kartais apima jausmas, kad mes jau devynis gyvenimus esame nugyvenę kartu. Labai tikiuosi, kad su šiais žmonėmis galėsiu dirbti iki gilios senatvės.

Na, o kalbant apie premjerą, kaip apie produktą, sunku pačiai vertinti. Aišku, tada buvo klaidų, taisytinų vietų. Per šiuos dvejus metus performansas dar kito, augo, jame padidėjo literatūros vaidmuo, pailgėjo bendra trukmė. Pasikeitė ir mano pačios santykis su savo vaidmeniu. Dabar scenoje labiau jaučiuosi kaip personažas, kai anuomet stovėdavau kaip aš. Galbūt mažiau jaudinuosi, daugiau vaidinu, geriau žinau, kas veikia, koks tekstas, intonacija.

– Koks šiame performanse yra jūsų vaidmuo? Kiek jis daugialypis, daugiadimensis?

– Tai pats sunkiausias klausimas. Mano nuomone, aš esu tik elementas, kuris audžia muzikinį tekstą. Lygiai taip, kaip vaidmenį atlieka K.Dirsės vizualizacijos, vaizdo menininko darbas su šviesomis, ar sensorių programuotojo – su sensoriais, reaguojančiais į mano pulso dažnį. Viso labo tik stoviu scenoje su kostiumu ir esu tarsi drobė, ant kurios projektuojami skirtingų žmonių tekstai, balsai, o man pačiai – tai tarsi nerimo aktas, kurio metu seku savo istoriją.