Pernai konkursą laimėjo trys originalūs projektai, kuriuos scenoje žiūrovai pamatys jau šį pavasarį, o neseniai teatras paskelbė naują kvietimą teikti paraiškas. Pradedančių menininkų idėjų laukiama iki gegužės 24 d. 

Šiuolaikinis didžėjus psichologo kabinete

Tad apie ką bus trys nauji projektai? Kas rūpi jauniesiems režisieriams? Pirmasis savo sumanymą žiūrovams pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, režisūros žinių besisemiantis iš Yanos Ross, Naubertas Jasinskas. Jo spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LDNT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 d. Nagrinėdamas šiuolaikinio jauno žmogaus tragediją jis atsispiria nuo antikinio Orfėjo ir Euridikės mito, tragiškos Švedijos didžėjaus Avicii istorijos ir visos kūrybinės komandos asmeninių patirčių. Visus šiuos aspektus jungia ir pjesę spektakliui rašo dramaturgė Dovilė Zavedskaitė. 

Į savo pirmąjį spektaklį režisierius vaidinti pakvietė ne tik jaunus kolegas (Matą Dirginčių ir Kamilę Lebedytę), bet ir patyrusias aktores: Nelę Savičenko ir Vitaliją Mockevičiūtę. „Nelė ir Vitalija yra mano profesinės simpatijos, man visą laiką buvo malonu į jas žiūrėti scenoje ir ne veltui sakoma „Svajok drąsiai“. Pasvajojau. Pasiūliau joms vaidmenis ir jos sutiko. Man labai patinka kūrybinis procesas. Kiekviena repeticija yra atradimas. Gal jaunesni aktoriai iš pradžių ir turėjo „dėstytojo-studento“ santykį, bet iš Nelės ir Vitalijos jaučiame labai gražų palaikymą. Jos suvokia, kad atėjo į jauno režisieriaus pastatymą, į mano pirmą viešą spektaklį. Kai sutiko, jos žinojo, kad bus jauna komanda“, – sako N. Jasinskas.

„Kūrybos procesą įsuko suvokimas, jog dauguma mūsų yra užsikirtę, lyg skleistume ne dinamišką, judrų garsą, bet nuolatos pasikartojantį motyvą. Pradėjome analizuoti, kodėl nesugebame pajudėti iš vietos, kad padėtume sau. Todėl spektaklyje daug mėginimo stebėti, pastebėti save, atsisukti, pasiimti save iš ten, kur baisu.

Pagrindinis nejudrumo šaltinis spektaklyje – negebėjimas susitaikyti su kito mirtimi, už kurią jautiesi atsakingas. Visas spektaklis – fragmentiška, sapniška kelionė po Euridikės minties žemėlapius, bandant suvokti Orfėjo jausenas ir perdirbti kamuojantį nerimą dėl to, kas įvyko. „Orfeo. Miesto šviesos“ balansuojama tarp mėginimo pasikalbėti ir supratimo, kad pokalbis niekada neįvyks“, – teigia režisierius ir dramaturgė.

Kai namai keliauja kartu su žmogumi

Dar viena konkurso laimėtojų komanda – performanso ir videomeno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir performanso kūrėjas, aktorius, choreografas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.

„Shell-ter“ projektą, kurio premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks gegužės 24 d., įkvėpė namų, migracijos ir bendruomenės temos, jame nagrinėjamos idėjos, kad galima namus pasiimti su savimi. Arčiau pažvelgę  į ryšį tarp namų ir mobilumo, kūrėjai norėtų paklausti, kuo „namai“ galėtų būti šiandien, nuolat keičiantis gyvenimo aplinkybėms? Ką reikštų turėti namus visad ten, kur esi pats? 

Dažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių ir gamtoje aptinkamos unikalios krabo atsiskyrėlio elgsenos bei jo išgyvenimo strategijų. Tad ir spektaklyje namų tema nagrinėjama pasitelkus įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros. 

Tai netradicinis pastatymas, kurio forma išsigrynino kūrybinių dirbtuvių metu, į jas menininkai kvietė Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendruomenę – aktorius ir kitus darbuotojus. M. Duncan ir R. Krężel siekė sužinoti, ką teatras kaip namai reiškia šiems žmonėms. 

Šiame spektaklyje scena tampa tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pastogė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalintis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži?

Monica Duncan ir Romuald Krężel sako, kad „Shell-ter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. „Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto kūrėjai.

Ekstravagantiškas tolerancijos paradas

Performsas „Borderline Queen. Kerštas“ turėtų būti ryškiausia šio sezono LNDT premjera. Konkursą laimėjęs queer kultūros atstovas iš Lenkijos Maciejus Gośniowskis-Gąsiu Lietuvos žiūrovams žada spalvingą, teatrališką ir net ekscentrišką pasirodymą. 

Maciejus Gośniowskis-Gąsiu – aktorius, šokėjas, queer grupės „Glitter Confusion“ atlikėjas ir tekstų bendraautoris – yra puikiai žinomas gimtojoje šalyje, kūręs su garsiais teatro kūrėjais. Lietuvoje kuriamam performansui jis atsirinko tris aktorius: Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį ir Brigidą Gruodytę, iš Lenkijos pakvietė atlikėjus Ka Katharsis ir Twoja Stara. 

Režisierius nori, kad renginyje vyrautų neįpareigojanti atmosfera, susirinkę žiūrovai galėtų laisvai judėti, užsisakyti gėrimų, tad performansą rengti nuspręsta ne teatre, o klube „Kablys+Kultūra“. „Borderline Queen. Kerštas“ Lietuvoje vyks tik du kartus – birželio 5 ir 6 dienomis. Performansas įtrauktas į festivalio „Baltic Pride“ programą. 

Šio pasirodymo kūrėjai kvies žiūrovus dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų, pažinti įvairialypę ir be galo spalvingą drag kultūrą, kelti klausimus apie lyties raiškos formas, praplėsti individo laisvės sąvokos supratimą. Originalių idėjų kupinas Maciejus ketina surengti išskirtinį reginį Lietuvos žiūrovams ir sustiprinti queer bendruomenę mūsų šalyje. Į performansą kviečiami visi tolerantiški, atviri žmonės, norintys plačiau suprasti lyties ir lytiškumo sąvokas, laisviau žvelgti į pasaulį.

Semdamiesi įkvėpimo iš Edwin A. Abbott knygos „Plokščiažemė“, performanso „Borderline Queen. Kerštas“ kūrėjai kalbės apie queer individo tapatybę ir vietą nusistovėjusiose hierarchinėse struktūrose, kad ir kokios jos būtų: kultūrinės, socialinės ar seksualinės. Ar kito, kitokio pasirodymas visuomenėje kelia grėsmę, ar, priešingai, gali skatinti naujus teigiamus procesus, visuomenės evoliuciją, atvirumą ir toleranciją? Antra vertus, ar tokio individo gyvenime dažnai nerastume analogijų su ekstremofilais lėtūnais (pagrindiniais performanso plakato herojais) – sausumos ir vandens gyvūnais, išgyvenančiais pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis: bedeguonėje kosmoso erdvėje, esant milžiniškai radiacijai, bemaž absoliutaus nulio ar, kaip tik priešingai, labai aukštai temperatūrai?

Beprotiškas noras būti normaliu

Be trijų LNDT Jaunųjų kūrėjų programos konkursą laimėjusių komandų premjerų, LNDT kviečia į dar vieną sezono naujieną. Spektaklį „Virimo temperatūra 5425“ gegužės 16 d. pristatys režisierė Giedrė Kriaučionytė- Vosylienė. LNDT žiūrovams ji pažįstama iš spektaklių „Bestuburiada“ ir vaikams skirto „Trijulio aukštyn kojom“. 

Naujo spektaklio centre – tipinė šeima, gyvenanti tipiniame daugiabučio bute. Labiau už viską jie trokšta būti normaliais, tokiais kaip visi, tačiau jų sūnus po traukinio katastrofos yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis nekalba ir nevalgo, tik groja pianinu. Įprastą šeimos gyvenimą netikėtai sudrumsčia vyras, pasisiūlęs išsinuomoti vieną jų bute esantį kambarį. Ir taip viskas ima keistis labai netikėta linkme.

Absurdo komedijoje kūrėjai kelia klausimus apie normalumo ir nenormalumo santykį, vartotojiškos visuomenės ydas, „standartizuotus“ gyvenimus, sovietinės ideologijos suformuoto žmogaus kompleksus. Kas atsitinka iš visų jėgų stengiantis tapti normaliu?

Spektaklis kuriamas pagal Virginijos Rimkaitės to paties pavadinimo pjesę, kuri buvo pristatyta LNDT „Versmės“ dramaturgijos festivalyje. Šios pjesės atspirties taškas – Antikos mitų herojaus Tantalo istorija: prasikaltęs dievams, jis buvo įkalintas pragare ir pasmerktas amžiams kęsti troškulį bei alkį. Kitaip tariant, dievai atėmė iš Tantalo galimybę vartoti, ir tai buvo jo amžinoji kančia – vaisiai traukdavosi vos jam ištiesus ranką nusiskinti, vanduo atslūgdavo jam norint atsigerti. Dramaturgė iškelia mintį, kad galbūt būtent vartotojiškumas yra mūsų dienų pragaras. Skaičius 5425 simbolizuoja itin aukštą temperatūrą, kurioje lydosi to paties pavadinimo metalas tantalas. Tad kokia yra šiuolaikinio Tantalo virimo temperatūra, kokį karštį jis gali ištverti?