– Teatrinį sezoną pradėjote rugsėjo 14-ąją spektakliu "Shalom, Bellissima!" Tai bus neeilinis susitikimas su žiūrovais – skirtas jūsų 75-mečiui, kurį pažymėjote balandį. Kokia buvo jubiliejinių metų vasara?

– Balandžio 15-ąją, per Tarptautinę kultūros dienoje ir mano gimimo dienoj, Kauno filharmonijoje greta kitų buvau pagerbta Kauno miesto Kultūros premija. Bičiulių, poetų, gerbėjų gėlės, knygos, dovanos, visokie malonūs daikteliai... O po kelių dienų – Santariškės, klubo sąnario operacija. Gelbsti daktarai nuo nenumalšinamų skausmų. Gegužės pradžia. Alyvų nenumaldomas žydėjimas. Aš puikiai reabilituojuos Valakupiuose. Režimas. Mankšta. Mokymasis vaikščioti ramentais, lipti laiptais, sėstis, keltis. Puikiai gyvenu. Laisvą laiką skaitau, mokausi Romualdo Granausko "Pasijas pagal Joną". Paskiau – "Poezijos pavasaris". Kaune, Maironio muziejaus kiemelyje, skaitau Janiną Degutytę. Sąjūdžio 30-mečio minėjimai Šiauliuose, Vilniuje, Seime. Su ramentais. Bet gera. Reikalinga. Vilkijoje, šventoriuje, poetiniai skaitymai. Birštone – Vaižgantui skirtas vakaras. O šiaip, Merkinės miškų troboje, Bedugnio ežero vilnelėse. Karštis, širdies ir prieširdžių virpesiai. Panaros "Pilnų namų bendruomenėj" sekmadienio mišios. Tokia jubiliejinė vasara.

– Jūsų vaidmenų – beveik tiek, kiek ir metų. Pastaruoju metu Panevėžio J.Miltinio teatre sukūrėte net tris. Ar aktorius kuria savo personažus, ar personažai keičia aktorių?

– Ne visi jie buvo mano ir galbūt ne aš jų buvau. Bet yra kertinių, ant kurių laikosi mano pasaulis. Gal kelis kartus mane personažai buvo pakeitę, bet, atrodo, sugrįžau atgalios. Jei personažai pasiseka, juos sukuria aktorius. Jei ne – irgi aktorius.

– Teatrinę karjerą pradėjote nuo neprestižinio "lėliukų" teatro. Į Kauno lėlių teatrą jus priėmė jo įkūrėjas maestro Stasys Ratkevičius, o jo bendražygė Valerija Ratkevičienė yra sakiusi, kad jūsų rankose lėlė tapdavo gyva, patraukli ir įtikinanti. Kaip šiandien vertinate šį pradžios etapą?

– Neapsakomas netikėtumas – 1964 m. laimėta lyrinio plano-soprano balso aktoriaus vieta iš kokių dvidešimties "lyriškiausių" konkursančių. Dėkoju savo sopranui. Ir kad jis patiko šviesaus atminimo Stasiui Ratkevičiui ir meno tarybai. Sunki ir sudėtinga aktorystė lėlių teatre. Pirmus metus bijojau ir žengti per teatro slenkstį. Nesisekė. Paskui persilaužiau. Vaidmenys įvairūs. Charakteriniai. Ryškūs. Jie ir įsimena labiausiai. Lėlė gyvesnė buvo aktorių veteranų rankose. Reikėjo daugiausia imituoti lėlių personažus, kaip mažus žmogeliukus. Savaip įdomu. Techniškai sudėtinga. Gal gyva buvo mano personažų balsinė, ritminė traktuotė. Įspūdinga lėlininkų bendrystė. Festivaliai Rygoje, Taline, Kaune, Minske, Balstogėje, Varnoje, Budapešte. Keletas mielų premijų. Kauno lėlių teatras buvo vertinamas. Toks mano laikas šiame pirmame teatre – dvylika žaižaruojančių jaunystės metų.

– Sakoma, kad Kristaus amžius pavojingas vyrams, jiems norisi įgyvendinti neišsipildžiusias svajones. O kas nutiko jums, kad tokių metų viską metėte ir patraukėte į Šiaulius, vis dėlto provinciją?

– Drąsa einant 33-iuosius, palikus Kauną, namus, mažą dukrą močiutės globai, teatrą, jo lėlių žanrą ir trenktis į dramos teatro sūkurį kitame mieste. Pamačiau gastrolinius Šiaulių teatro spektaklius, apsisuko galva, suspurdėjo širdis. Toks geidimas. Tokia dalia. Likimo ir Dievo malonė buvo pažinti, prisiliesti, vaidinti su daugeliu išėjusiųjų ir tebegyvenančių dabar Šiaulių scenoje, tam miestelyje, kur buvome savi, kur mus mylėjo, brangino, vertino.

– Į Šiaulių dramos teatrą jus priėmė Aurelija Ragauskaitė, tačiau vadinate save režisieriaus Sauliaus Varno aktore. Šiandien, kai ir pati esate ragavusi režisieriaus duonos, kaip vertinate aktoriaus ir režisieriaus tandemą?

– Į Aurelijos Ragauskaitės išminties ir režisūrinį glėbį. Nuo 33-ejų iki 65 -erių. Nei daug, nei mažai. Bet daug. Režisierius Saulius Varnas mane apipylė keisčiausiais, neįprasčiausiais vaidmenimis pasaulinio lygio dramaturgų – Žan Žene, Makso Frišo, Aleksandro Suchovo- Kobylino, Georgo Biuchnerio, Maksimo Gorkio... Buvau režisieriaus Sauliaus aktorė. Vaidinau Aurelijos Ragauskaitės, Gyčio Padegimo, Reginos Steponavičiūtės, Ulmanio Brikmanio, Peterio Stoičevo, Vytauto V.Landsbergio pastatymuose. Visi režisieriai man svarbūs, kaip ir mano personažai. Žydi kartu, kai pasiseka. Jei ne, išgyveni ir lauki. Man ypač gerbtina abipusė režisieriaus ir aktoriaus kūrybinė bendrystė, pasitikėjimas. Režisieriaus gebėjimas įtikinti kūrybinę grupę spektaklio traktuote, sceninių komponentų darna, amžinųjų vertybių svarba ir tik tam spektakliui reikalinga teatrine forma. Aktoriaus gebėjimas savitai interpretuoti, fantazuoti. Režisieriaus ir aktoriaus tandemas būtinas.

– Aplodismentų skonio paragavote dar Šančių Kranto alėjoje, kai pasilypėjusi ant laiptelių deklamuodavote kaimynams. Pagarbos ir dėmesio ženklus, surinktus per visą gyvenimą, galėtumėte eksponuoti muziejuje. Vis dėlto, ką vadintumėte didžiausia jūsų teatrinio talento gerbėjų dovana?

– Kiekvienas aktorius turi pagarbos ir pripažinimo ženklų. Prieš keturiasdešimtį metų vaidinome Sauliaus Varno režisuotą A.Radionovo "Kvotą". Ten aš – tardymo kameroje nusikaltėlė Maša. Vaidmuo – nuo drastiško juokingumo iki dramatiškumo. Ir buvo tokių fanų, kurie važiuodavo žiūrėti, kur tik gastroliuodavome. Smagumas. Laiškai... Anais laikais aktoriai gėrėdavosi ant balto popieriaus lapo išrašytais emocingais dėkingumo tekstais. Buvo muzikos mokyklos studentų, atėjusių dirbti scenos darbininkais, kad būtų arčiau mylimų aktorių. Ir šiandien po seniai matytų mono spektaklių, dabar vaidinamo "Shalom, Bellissima!", poezijos vakarų prieina gatvėje mačiusieji, atsargiai sustabdo, jausmingai dėkoja... Jautru, džiugu. Dovana.

– Jonas Strielkūnas yra sakęs, kad nežinojo, kokią gerą poeziją rašąs, kol neišgirdo jūsų jos skaitančios. Atveriate ne tik jo, bet ir daugybės kitų poetinio žodžio meistrų klodus. Jums poezija – galimybė pažvelgti į savo sielą. Ar šiandieniam žmogui to reikia?

– Poezija padeda pažvelgti į savo sielą ir atverti klausiančiojo. Poezija – dvasios stiprybė, apšvieta, skausmo, liūdesio, skaidrumo melodija. Reikia ir šiandieniniam žmogui, kaip dūzgiančiai bitei dobilėlių. Kur bebūčiau, beskaityčiau – Druskininkuose, Vilniuje, Krinčine, Birštone, Čikagoje, Los Andžele, Briuselyje...

– Buvote viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio organizatorių, Šiaulių sąjūdžio tarybos narė. Ar labai nutolome nuo tų laikų idealų?

– "Lietuva, kaip šūvis į krūtinę. Lietuva, kaip skrydis lig dangaus. Kaip diena pirma ir paskutinė, už kurios lyg skęstantis laikaus..." (Jonas Strielkūnas). Ji mano. Mano Tėvynė. Gimtinė. Jos peizažas. Kalba. Pareiga. Su visais negerumais, neteisybe. Skurdi ir turtinga. Graži žmonėmis, skausmais, išgyvenimais, savais džiaugsmais. Gyvenkime Lietuvai kad ir pačiais mažiausiais darbais. Kaip kas gali. Čia mūsų gyvenimas iki mirties. Taip yra ir taip bus.

– Jus kvietėsi tautiečiai Los Andžele, Čikagoje, San Fransiske, Bostone... Kaip manote, ar šiandien yra dvi Lietuvos: čia ir ten? O gal mes vis dar vienis?

– Ir dvi, ir vienis. Kultūra, literatūra, menas – vienis. Gyvenimas – atskirai. Kitoniškas. Ten be savo laukų arimo grumsto, Tėvynės dangaus, žvirblių čirškimo, varnų kranksėjimo gluosniuose. Be pasilikusių artimųjų. Buvodavau po pusmetį, tris mėnesius Kalifornijoje, statydama spektaklius. Lepinama. Rojuje. O ilgėdavausi lietuviškos šlapdribos, purvinų balų, alyvų žydėjimo... Nenorėčiau palikti savo krašto visam laikui. Dabar tariu – ir negalėčiau.

– Kaip gavote tokį retą vardą?

– Tėvas norėjo pavadinti Nijole, bet dėdė sugalvojo, kad tokiam ypatingam vaikui reikia kitokio vardo. Iki šiol atsimenu oranžinį kalendorių – ten jie atrado Olitą. O krikštyta aš Veronika.

– Anksti tapote našlaite. Rusams užėjus, tėvas, Lietuvos kariuomenės karys, pasitraukė į Vokietiją, vėliau atsidūrė Amerikoje, dingo lyg į vandenį, o mama mirė, kai buvote vos pusantrų metukų… Kaip tokią skaudžią patirtį nešėtės per gyvenimą? Užgrūdino tai ar apvogė?

– Našlaitystė. Net nebežinau dabar. Mane augino velionės mamos Klementinos sesuo Elžbieta. Kaune. Šančiuose, prie Nemuno. Tik pokaryje iki šešerių – Šiaurės Lietuvoje giminėlės. Mylėjo. Rūpinosi. Gražus vaikystės kraitis iš tų lygumų su dainomis, tarme, atlaidais ir burokų kilometrinėmis vagomis. Atrodė, kad taip reikia. Tokia duotybė. Tik kai dabar matau vaizdaknygėje draugų nuotraukas, kur apkabinę savo žilas gražias mamas, ar su tėvu, pasirėmusiu į lazdą, – graudulingumas pereina per širdį. Daug sieloje virpesių.

– Nežinantiems pristatykime: visur greta jūsų matomas per pagarbų sprindį atsilikęs vyriškis – Romas Dobrovolskis. Jūsų, dviejų našlių, vėlyvoji meilė galėtų tapti puikiu holivudinio filmo scenarijumi. Teisę tapti jūsų vyru išsikovojęs delikačiu adoravimu ir tyliu dėmesingumu, jis pagaliau išlaukė, kol pagalvojote: o juk gera jausti mylimai... Gera?

– Esu apgaubta Romo rūpesčiu nuo ryto iki kito ryto. Buvimu šalia, pasiaukojančia meile. Jam nesunku. Jis toks – gražia nesibaigiančia tarnyste savo moteriai. Taip, gera. O aš, besarmatė, dar ir papiktnaudžiauju.

– Ar iki šiol kreipiatės vienas į kitą "jūs"? Šiandien tai daug kam primena labiau literatūrinių personažų, o ne realių žmonių gyvenimą. Kokia tokios pagarbos istorija?

– Jis, technikos mokslų daktaras, domisi kultūros paveldu, lankosi literatūros vakaruose, parodose. Susitikome Maironio muziejuje prieš šešetą metų iš Čikagos atskridusios Marijos Remienės knygos pristatyme. Sėdėjome kartu arti tarpdurio, nes buvo pilna žmonių. Jis vartė nusipirktą knygą, paprašiau parodyti. Dovanojo. Su užrašu kam, nuo ko. Buvau maloniai nustebinta. Po mėnesio per moterų kūrėjų vakarą atėjo su rožėmis, dėkodamas už meną. Dar po mėnesio, Sausio 13-ąją, – Karo muziejaus kiemelyje. Po atminimo renginio pakvietė išgerti kavos. Aš pasiguodžiau, kad beveik prieš metus palaidojau vyrą. Jis prieš penkerius – žmoną. Visada – Jūs. Išvažiuoju į Ameriką trims mėnesiams – laiškai. Jūs. Grįžtu pavasarį, susitikinėjame. Jūs. Rudenį – prie altoriaus. Jūs. Taip ir likome. Jūs. Viskas paprasta ir organiška.

– Dvidešimt aštuonerius metus greta jūsų buvo garsus fotografas Narcizas Freimanas. Ne tik su jumis, bet ir su jūsų dukra Vasare Klementina, anūku Baliu Vincentu, kaip esate sakiusi, surištas stipria virve. Esate laiminga mama ir močiutė?

– Šviesią, išskirtinę asmenybę, garsų fotografą Narcizą Freimaną pažinojo beveik visi kūrėjai. Gerbė, vertino, mylėjo. Iškeliavo prieš septynerius metus amžinybėn staiga, nespėjus nė atsisveikinti. Vasarė – aktoriaus Leonardo Andriuškevičiaus dukra, kuris teatre seniai nebedirba. Narcizas atėjo pas mus su Vasare, kai jai buvo dvylika. Gražiai gyvenome ir sugyvenome. Atskirai: mes – Šiauliuose, Narcizas – Raudondvaryje. Vasarė baigė pirmą atkuriamojo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakulteto kursą. Dirba vertėja. Yra išvertusi pjesių teatrams. Ji – nuo mažumės teatro vaikas. Balys Granadoje ispanus moko anglų kalbos. Taip, esu laiminga ir kartu liūdna, kad anūkas ne Lietuvoj, kad matau retai. Vienintelį.

– Nuolat važiuojate į piligrimines keliones, Jus galima sutikti "Marijos radijuje" ir Kauno bažnyčiose. Ieškote stiprybės maldoje?

– Ieškau ir randu. Malda išgano, išvalo bjaurasties sankaupas. Be tikėjimo neišgyvenčiau. Po sekmadienio mišių siela pakyla aukštyn. Savanorystė "Marijos radijuje", skaitymai prie mikrofono atveria išminties klodus. Garsi ištarmė veikia ir pačią mane, ne tik klausytojus. Rami priebėga nuo kasdienybės.

– Kai pakėlėte iš Kauno sparnus, gavote dovanų lėlę – nuolat vėliau jus lydėjusią beždžionėlę Agotą, pramaniūgę, kurios lūpomis byloja išmintis. Testus jai ilgai eiliavo šviesios atminties poetė Alma Karosaitė, o vėliau ir pati ją puikiausiai įgarsinote. Koks būtų Agotos geros dienos palinkėjimas "Kauno dienos" skaitytojams?

– Agotai leidžiama tikrai daug. Buvo kur kas aštresnių jos tekstų už "Dviračio šou" kuriamus. Be jos neapsieidavo nė vienas premjerinis balius. Ji – nereta jubiliejų viešnia. Ji ir platųjį pasaulį išvažinėjo. O štai toks beždžionėlės Agotos šešiaeilis skaitytojams:

Sveikinu aš "Kauno dieną",

Ir visus, ir dar po vieną.

Jei mylėsit artistus,

Liuks gyvensit šiuos metus.

O kitais – kaip Dievas duos,

Ir dabar, ir visados.

Jūsų Agota, visokiom šaipenom bagota.