Šio renginio išvakarėse naujienų agentūra ELTA kalbino vieną iš talkinančiųjų festivalio organizatoriams, – Kauno miesto varpininku dar neseniai pagarbiai vadintą, kompozitorių Giedrių Kuprevičių.

– Per radiją klausiausi, kaip festivalio rengėjas brolis dominikonas Mindaugas Slapšinskas Jus vadino geru bičiuliu, o tuo pačiu kilo mintis pasidomėti, kodėl Kaune, prieš keliasdešimt metų kariliono koncertų tradicijas pradėjusiame mieste, toks festivalis nerengiamas. Ar Jums dėl to dabar nė kiek širdies nespaudžia?

– Leisiu sau paironizuoti: sukandęs dantis gyvenu sau tyliai Žaliakalnyje ir nenoriu aitrinti širdies. Gyvenam tokius, sakyčiau, keistokai iškreiptus laikus, kad net kalbėti apie tai nebesinori. Štai pranešė, kad Kauno – Europos kultūros sostinės – programoje atsiranda vietos „valgomo meno“ propagavimui, – viena menininkė skelbiasi pasiruošusi kurti skulptūrą, o paskui siūlys kauniečiams ją po gabaliuką suvalgyti. Jei jau Dainų šventės pradedamos vadinti „sovietiniu paveldu“, tai ko norėt? Ir visi patenkinti...

Jei atvirai, tai tikrai turiu šiandien ką veikti, ramiai gyvenu savo gyvenimą. Palaikau santykius su kolegomis iš Lenkijos, Belgijos, kitų šalių. Ką tik buvo varpų muzikos koncertas Gelgaudiškio dvare. Yra ir kitų kūrybinių idėjų bei planų.

Žinoma, smagu, kad Vilniaus kariliono festivalio rengėjai mane giria, bet nesu jo organizatorius. Greičiau – talkininkas rengiant festivalį. Turėsiu garbės jame ir dalyvauti, nes mane pakvietė vieno koncerto atlikėja – Monika Kažmierczak iš Gdansko, kuri skambins liepos 25-ąją. Keturiomis rankomis karilionu kartu su ja atliksime lenkų kompozitorės Katarzynos Kwiecen-Dlugosz kūrinį.

– Prieš porą metų skelbta apie Kaune konkursą laimėjusią jauną karilionininkę, kuri kauniečiams iš to paties Karo muziejaus bokšto skambina varpais įvairias melodijas. Tačiau prisimenant, kad Kauno karilionui tiek Jūsų a.a. tėvas –kompozitorius Viktoras Kuprevičius, tiek Jūs pats skyrėte savo gyvenimo dešimtmečius, ar Jums dabar neapmaudu, kad visa tai tenka vadinti praeitimi?

– Dar tik pradžia tos mergaitės kaip karilionininkės. Tegul kuo daugiau ji groja. Negi kažkas laikys bokšto duris užrakinęs, jei senuosius muzikantus nuo jų nustūmė?

Taip, mano biografijoje būta daug varpų muzikos koncertų, ir kauniečiai to tikrai nepamiršo. Buvau ne tik koncertų, bet ir Kauno kariliono renovacijos, papildymo naujais varpais iniciatorius. Varpų atnaujinimas buvo ne užgaida, o būtinybė. Dabar čia skamba vardiniai Valdo Adamkaus, Garbaravičių, Vlado Lašo, „Kaunas Jazz“ įkūrėjo Jono Jučo, Tremtinių varpai.

Ir „Laisvės kario“ skulptūrą atstatėme varpų bokšto viršuje, nišoje, kurioje ji stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Tai, sakyčiau, dalykai, daromi ne dėl riksmų, politinės reklamos, o dėl visos bendruomenės valios, tautos atminties ir garbės.

– Užsiminėte, kad šiuo metu tvarkote savo asmeninį archyvą, ar daug jame vietos skirta karilionui?

– Man tai – baigta tema. Daug ką išmečiau, o dalį oficialių dokumentų palikau kolegai Juliui Vilnoniui. Kita asmeninė archyvinė medžiaga keliaus į Vilnių, į Literatūros ir meno archyvą.

– Kodėl ne Kauno archyvui ar Kauno miesto muziejui, kaip kaunietis patriotas, ją perduodate?

– Archyve Kaune išgirdau atsakymą: „Ne, šito mums nereikia, mes renkame tik oficialius dokumentus“. O muziejus? Jis juk yra Savivaldybės filialas, ir jo veikla labiau priklauso nuo tuo metu valdančios partijos. Viena partija buvo sutarusi atpirkti patalpas, kur dar XIX amžiuje Kauno miesto muziejus buvo įkurtas. Atėjo kiti, sako: „Ne, nepirksim“. Stumdo tą muziejų po įvairias patalpas kaip vargdienį našlaitį...

Todėl mano tėvo, Kauno garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus, archyvą jau atidaviau į Vilnių. Ten ir dėdės, kitų giminių palikimas saugomas. Na, taip, tebesu kaunietis. Tai siūlote rodyti patriotizmą? Tam yra davatkos. Neseniai matėm: buvo rodomas totalinis paūmėjimas nežinia už kokius darbus kai ką beatodairiškai garbinant ir nematant esmės. Man tai nepriimtina.

– Kažkaip vis nutylite, kuo neįtinka tie, kuriuos žmonės išrenka, kurie Kauno miestą valdo?

– Nekalbu ta tema iš viso. Netinka santykiai tarp valdžios ir menininkų. Kai „Kaune medžiai pradėjo griūti“, mane sustabdžius gatvėje, man buvo pasakyta: „Rašykit savo operas, bet nekliudykit merui dirbti“, tai aš ir nekliudau. Nes yra ką veikti ir be to.