„Lipau į „čiurlionkės“ antrą aukšta vogti savo diplominio darbo, nesąžiningam dėstytojui rėžiau „tu – niekšas“, o nusispjovus į dailininkų nusistatymą prieš televiziją ėmiausi pokalbių laidos vedėjos avantiūros“, – LRT TELEVIZIJAI atvirauja N. Marčėnaitė.

Meilę kūrybai ir gamtai įskiepijo šeima

Į meno pasaulį mažąją N. Marčėnaitę traukė visi šeimos nariai – istorikas tėtis pažindino su knygų, bosininkė mama – su muzikos pasauliu, o močiutė kartu su anūke lankydavosi Vilniaus arkikatedroje įrengtoje paveikslų galerijoje.

„Atsimenu iki šiol, kur koks paveikslas būdavo. Prisimenu ir kvapą iš rūsio, kuriame laikydavo karstus su palaikais. Močiutės sesuo dirbo budinčiąja, tai turėdavau „blatą“ ten patekti viena“, – juokiasi menininkė.

Antakalnyje esantis vaikystės butas N. Marčėnaitei taip įsirėžė į jos atmintį, kad iki šiol ta vieta sapnuojasi, ypač netoliese esantis miškas: „Nuo vaikystės esu miško žmogus – basomis per šakas bėgiodavau, Aukštaitijos miškuose viena vaikščiodavau. Atrodė, kad pasiklysti – neįmanoma. Vėliau prigijo ir miestas, o dabar reikia ir to, ir ano.“

Meilę gamtai N. Marčėnaitė perėmė iš močiutės, kuriai taip rūpėjo miškas, jog žiemomis ji eidavo purtyti sniego nuo šakų, kad šis nesušaltų į ledą ir nenulaužtų medžio šakų. „Galvojau, kad ji juokauja. Negalėjau patikėti, kad kažkas imtųsi tokio darbo. Bet močiutė buvo užsispyrusi – sakė, kad kiek nupurtys medžių, tiek liks jų sveikų“, – prisimena keramikė.

Po keturių klasių, N. Marčėnaitė įstojo į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kur susidūrė su griežtomis taisyklėmis ir fantazijos ribojimu.

„Kartą mokytoja liepė piešti cirko tematika. Vieni piešė dramblius, kiti – klounus, o aš sumąsčiau nupiešti cirke besijuokiančius vaikus. Pradėjau piešti tribūną, žmones, jų įvairias reakcijas. Mokytoja įvertino neigiamai – gavau tris“, – pasakoja menininkė.

Nepatenkinamas pažymys nepraslydo pro N. Marčėnaitės močiutės akis – ji iš karto apsilankė pas mokytoją, o negavus paaiškinimo iš jos – pas mokyklos direktorių ir įtikino pažymį pakelti.

Kita vertus, svarsto pašnekovė, didesnė pedagogų dalis buvo šviesūs žmonės, pažadinę laisvės ir kūrybos džiaugsmo pojūtį mokinių širdyse.

Sovietinei sistemai reikėjo paklusnių, o ne laimingų

Penkiolikmetės N. Marčėnaitės komjaunimas neviliojo, o per Užgavėnes ji eidavo prašyti blynų pas sovietų Aukščiausios Tarybos narius, tad netinkamo elgesio paaugle netrukus susidomėjo sovietų saugumas.

„Kauno vakarinis fakultetas, kur tėtis dėstė, buvo tiesiai prieš saugumo pastatą. Taip arti, kad pro langus buvo galima girdėti kankinamų žmonių riksmus. Kartą tėčio paskaitą nutraukė kvietimas iš saugumo pasikalbėti. Tėtis išsigando – galvojo, kad bedėstydamas lietuvių istoriją prisidirbo. O iš tikrųjų kvietė dėl manęs“, – pasakoja N. Marčėnaitė.

Puikiai mokėjau istoriją, bet per egzaminą tyčia sukirtinėjo. Atsistojau, dėstytojui pasakiau, kad jis niekšas, ir išėjau.

Diplominį menininkė atliko piešdama kaimo vaikus, nemačiusius miesto ir gyvenusius gūdžioje socialistinėje kasdienybėje, tačiau karti realybė nepatiko baigiamojo darbo vertintojams: „Gavosi liūdnas ir dramatiškas piešinių „Vaikai supynėse“ ciklas. Dėstytojas sako man – tarybinio kaimo vaikai turi būti laimingi. Aš sakau – nieko panašaus, aš mačiau, kaip jie atrodo. Tada buvo liepta perdaryti diplominį darbą, o aš atsisakiau. Vėl buvau įvertinta trejetu.“

Viskas baigėsi tuo, kad diplominį darbą N. Marčėnaitė atsiėmė namo neteisėtai – kartu su tėčiu, sąmokslo bendrininku, lipo pro menų mokyklos langus.

Po mokyklos baigimo N. Marčėnaitė bandė įstoti į grafikos specialybę, tačiau tarybinių laikų neteisybė pakišo koją ir čia – prie jaunos menininkės pavardės nebuvo padėtos varnelės, užtikrinančios, kad pateksi net ir neišlaikęs egzaminų.

„Puikiai mokėjau istoriją, bet per egzaminą tyčia sukirtinėjo. Atsistojau, dėstytojui pasakiau, kad jis niekšas, ir išėjau“, – prisimena dailininkė.

„Bajeris“ tapo septynerių metų avantiūra

N. Marčėnaitė, sėkmingai baigusi keramikos specialybę Kauno Dailės institute, pradėjo rengti parodas kartu su savo būsimu vyru dailininku Mariumi Jonučiu. „Jau nuo pat ankstyvos jaunystės dirbau pati ir dėl savęs, o labiausiai savo kūryba patikėjau tada, kai pirmojoje parodoje svetur – Vokietijoje – per vakarą buvo nupirkti visi mano darbai. Dabar galvoju, gal kaina buvo per maža, bet tada jaučiausi pakylėta“, – pripažįsta N. Marčėnaitė.

Netrukus menininkė tapo žinoma visoje Lietuvoje – naujas televizijos pokalbių laidos vedėjos amplua išgarsino jos vardą.

„Kai man paskambino prodiuseris ir pasakė, kad esu jo svajonių laidos vedėja, pasakiau, kad baigtų „bajerius“. Gal ir buvau svajonių moteris ir keramikė, bet ne laidų vedėja“, – juokauja dailininkė.

Santykiuose pyktis yra normalu, nes gyvenimas nėra vien tik džiaugsmingos akimirkos.

Vis dėlto, avantiūristiškas charakteris neleido praleisti tokios progos ir nepaisiusi kolegų menininkų nusistatymo prieš televiziją, N. Marčėnaitė tapo kultinės laidos, transliuotos septynerius metus, vedėja: „Man buvo be galo įdomu. Stresas kažką užmiršti mane veikdavo priešingai – būtinai prisimindavau. Dailininkai sakė, kad žemiau pulti jau negalėjau. O man niekada nerūpėjo, kas ir ką apie mane pagalvos.“

Lemtingų posūkių menininkės gyvenime buvo ne vienas – po 20 metų bendro gyvenimo kartu ji išsiskyrė su savo vyru M. Jonučiu.

„Mes buvome tandemas, už kurį esu labai dėkinga. Kai išsiskyrėme, išsiskyrė viskas. Bet šios patirties dabar nekeisčiau į nieką. Mane paliko. Ir ką? Taip geriau suvokiau save ir kitą žmogų – jo valia yra ne tavoji ir tu privalai gerbti žmogaus teisę rinktis bei apsispręsti“, – atvirauja pašnekovė.

Pasak jos, dabartiniai santykiai su buvusiu vyru – draugiški ir šilti, tačiau susitikimai reti, nes abu turi antrąsias puses. Vis dėl to N. Marčėnaitė įsitikinusi, kad santykiuose pyktis yra normalu, nes gyvenimas nėra vien tik džiaugsmingos akimirkos.

„Bandykite kalbėtis, po to dar ir dar. Vieną dieną būsite susipykę – kitą jau išsiaiškinę. Mūsų nemokė, kad gyvenime dalykai yra linkę keistis, bet jie keičiasi“, – primena N. Marčėnaitė.