Į šį miestą Levas pasikvietė savo krikštasūnį Vaišvilką. Vaišvilkas buvo paskutinis likęs gyvas Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus. Kaip žinia, karalius 1263 metais su mažamečiais sūnumis buvo nužudytas. Jo vietą užėmė Treniota. Greitai Mindaugo sūnus atkeršijo už savo tėvo mirtį, tačiau sau sosto nepasiliko, atidavė Švarnui. Levas galvojo, kad jam atiteks sostas, tačiau tos viltys buvo tuščios. Tad Vaišvilkas, vykdamas į Vladimirą, šiek tiek prisibijo, jis gavo Vasilko laidavimą.

Ir štai, kas tada nutiko tą šventą Velykų dieną. Leiskime pasakoti metraščiams: „Vokietis Markoltas kvietė pas save papietauti visus kunigaikščius: Vasilką, Levą, Vaišvilką. Ir pradėjo pietauti, gerti ir linksmintis. Vasilkas prisigėręs nuvyko namo miegoti, o Vaišvilkas nuvyko į vienuolyną, kur buvo apsistojęs. Ir paskui Levas atvyko pas jį į vienuolyną ir pradėjo kalbėti Vaišvilkui: „kūmai, pasigerkime“, ir pradėjo gerti. O velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero, nuteikė Levo širdį [ir jis] užmušė Vaišvilką iš pavydo dėl to, kad Lietuvos žemę atidavė jo broliui Švarnui“.

Tokia buvo paskutinė diena paskutiniam gyvam karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui. Su Vaišvilku baigėsi mindaugaičių giminė. Giminė, kuri kažkada buvo pati galingiausia tarp visų giminių. Giminė, kurios stipriausias vyras – Mindaugas – suvienijo kalaviju, vedybomis ir derybomis Lietuvą. Jis padėjo valstybei pamatus. Ir sumokėjo didžiausią kainą: jo giminė nustojo egzistavus. Tad prisiminkime paskutinį mindaugaitį – Vaišvilką.

Vaišvilkas – Mindaugo atstumtasis sūnus?

„O jo tėvas Mindaugas priekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, o jis didžiai nemylėjo savo tėvo“. Ši eilutė iš Voluinės metraščio. Ir ji apie Vaišvilką. Tai liudija labai komplikuotus sūnaus bei tėvo santykius. Aišku, galima sakyti, jog metraštininkas panaudojo klišę – juk rašė tai stačiatikių vienuolis. Jam Vaišvilkas, kuris taip pat buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą, buvo savas, o Mindaugas – ar pagonis, ar vakarų krikščionis – vis tiek svetimas. Jam reikėjo supriešinti tėvą ir sūnų. Todėl gal ir parašė tokį sakinį. Tačiau net jei tai ir buvo vienas iš daugelio to meto vienuolių stilistinių triukų, gal jis – bent dalinai – atspindėjo realybę?

Labai jau netipinis paveikslas: pilnas prieštaravimų, netikėtumų. To per daug net viduramžiams.

Kas buvo Vaišvilkas? Vyriausias Mindaugo sūnus, kuriam nebuvo pažadėta karūna. Sūnus, kuris pasirinko – ar buvo priverstas pasirinkti – vienuolio kelią (tiesa, vyno, kaip jau matėme, neišsižadėjo). Sūnus, kuris, sužinojęs apie tėvo bei brolių – tegu pagimdytų ir ne jo motinos – nužudymą, stojo į kovą su priešais. Ir galiausiai laimėjęs tą kovą, atsisakė didžiojo kunigaikščio titulo. Labai jau netipinis paveikslas: pilnas prieštaravimų, netikėtumų. To per daug net viduramžiams.

Ar Vaišvilkas buvo lietuviškas Drakula?

Kaip jau sakyta, Vaišvilkas buvo vyriausias sūnus arba pats vyriausias iš žinomų Mindaugo sūnų. Jei ir buvo vyresnių, tai šaltiniai nepaliko jokių žinių.

Sunku pasakyti, kada jis gimė. Jis buvo pirmosios Mindaugo santuokos vaisius. XIII amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai Mindaugas jau turėjo daug valdžios, jis buvo pasiųstas valdyti Naugarduko.

Kronikos rašo, kad Vaišvilkas buvo labai  žiaurus, kol buvo pagonis: „Vaišvilkas ėmė valdyti Naugarduką ir pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris–keturis žmones. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi. Paskui jo širdį apėmė Dievo baimė ir pats nusprendė, kad nori priimti Šventąjį krikštą.“ Taigi kuo nepanašus į Transilvanijos Drakulą? Tiesa, nuo amžinos saulės baimės jį išgelbėjo krikštas.

Aišku, šių žodžių negalime priimti vienpusiškai: metraštininkai mėgdavo kraštutinumus, alegorijas. Ir mėgdavo pabrėžti, kaip pasikeisdavo naujakrikštų būdas, kai priimdavo krikštą. Pasikeisdavo į gerą pusę. O kad tai dar ryškiau matytųsi, reikėjo sutirštinti spalvas apie ankstesnį jo gyvenimą. Šis krikšto priėmimas tikriausiai buvo motyvuotas politiškai – taip jis užsitikrino savo pavaldinių lojalumą. Tačiau tai gal užpykdė tėvą? Juk kaip paaiškinti tokius keistus Vaišvilko gyvenimo vingius?  O gal buvo ir kitų aplinkybių?

Kaip žinia, Mindaugas vedė antrą kartą. Gal tai lėmė, kad jo santykiai su tėvu buvo komplikuoti. Galbūt Mindaugas jį atstūmė, o gal ir išdavė. 1254 metais Mindaugas susitaria su Danila, už jo sūnaus Švarno išleidžia savo dukrą. Taip sudaroma taika ir galutinai įtvirtinama Mindaugo valdžia. Ir kaip tik tuo metu Vaišvilkas atsiduria Vladimire. Kodėl? Gal jis buvo pasiųstas kaip įkaitas? 

Sutartis sudaryta, tačiau ar Mindaugas jos laikysis? Kas gali būti pats geriausias garantas, jei ne sūnus? Kunigaikščių sūnūs puikiai žinojo apie tokį jiems gresiantį likimą. O būnant nelaisvėje visko gali nutikti – gali būti nužudytas ar net žiauriai nukankintas. Ir jei Mindaugas savo sūnų pasiuntė kaip įkaitą, jis nieko išskirtinio nepadarė. Taip jotvingiai nustebino krikščionis, kai įkaitais atidavė savo sūnus, o vėliau užpuolė besitraukiančią kariuomenę, sakydami, kad jų sūnums geriau mirti, nei jiems gyventi be garbės. Tačiau galime įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis pats Vaišvilkas, kurį tėvas atidavė į nelaisvę. Ar jis jautė nuoskaudą? Pyktį? Apmaudą?

Tuo metu jo tėvas buvo vedęs jau antrą kartą. Galbūt Morta, jo pamotė, darė viską, kad jis būtų išstumtas iš dvaro. Juk jai reikėjo pasirūpinti savo sūnumis.

Dar vienas smūgis jo turėjo laukti po metų. 1255-ųjų kovo 6 dieną popiežius Aleksandras IV patvirtino vieną dokumentą. Tas sprendimas Vaišvilkui turėjo būti nepriimtinas, užgaunantis jo savigarbą, verčiantis pykti ant viso pasaulio. Mindaugas išsirūpino, kad būtų leista karūnuoti vieną iš jo sūnų. Ir tai nebuvo Vaišvilkas, kuris, kaip žinia, buvo stačiatikis. Tai buvo Mindaugo ir Mortos vaikas – Ruklys arba Rupeikis. Sudėjus šiuos faktus, galime įsivaizduoti, kad Vaišvilkui tuo metu gyvenimas turėjo atrodyti labai neteisingas. Jis turėjo rizikuoti savo gyvybe, kad būtų įgyvendinti tėvo politiniai planai, nors buvo vyriausias, tačiau negalėjo tikėtis paveldėti tėvo sosto. Jis tegalėjo vykdyti tėvo valią. Ir nieko negauti.

Iš nusidėjėlio – į vienuolius

Būtent tada jis nusprendžia tapti vienuoliu. Galbūt iš tiesų tėvo poelgis – jo atidavimas įkaitu – sukrėtė Vaišvilką. O gal jis buvo verčiamas tapti vienuoliu tam, kad negalėtų žaisti politinių žaidimų? Sunku pasakyti, koks buvo jo vienuolystės kelias. Tačiau žinome tai, kad jis keliavo į Šventąjį kalną – Atoną Graikijoje. Tuo metu tai buvo stačiatikių centras.

Tačiau, kaip rašo šaltiniai, jam savo tikslo taip ir nepasisekė pasiekti. Manoma, kad būtent jis 1257 įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (beje, ten buvo parašyta pirmoji rankraštinė LDK knyga, bet vėliau). Kaip Mindaugas reagavo į tokius savo sūnaus veiksmus? Pradžioje cituota eilutė apie tai, kad Mindaugas Vaišvilkui priekaištauja dėl jo gyvenimo būdo, paimta iš šių įvykių konteksto. Tai būtų užuomina, kad Mindaugui nepatiko vienuolystės kelias.

Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau Vaišvilkas niekada nenusigręžė nuo tėvo. Gal jautė kartėlį, tačiau ištikimai paklusdavo tėvo valiai. Mindaugui susitvarkius su Haliču Volyne, iškilo kita grėsmė – totoriai. 1258 metais Burundajus buvo atžygiavęs į Lietuvą ir ją nusiaubė. Ir tada Vaišvilkas nedvejodamas padėjo savo tėvui Mindaugui.

Tėvo autoritetas lietuvių šeimoje turėjo būti didelis. Jis galėjo spręsti savo vaikų likimus, o vaikų pareiga buvo paklusti. Galbūt todėl Vaišvilkas ir klausė savo tėvo Mindaugo?

1263 metų tėvo nužudymas jam tikriausiai buvo staigmena. Jis išsigando, kad sąmokslininkai su Treniota priešakyje gali jį pasiekti. O koks laukia likimas – jis jau žinojo: mirtis. Todėl išsigandęs pabėgo į Pinską.

Vienuolis ištraukia aštrų keršto kalaviją

Tačiau greitai Lietuvoje susiorganizavo Mindaugo šalininkų grupė ir nužudė Treniotą. Tada Vaišvilkas sugrįžo į Lietuvą: „Vaišvilkas su pinskiečiais patraukė Naugarduko link ir paėmęs su savimi naugardukiečius iš ten patraukė į Lietuvą kunigaikščiauti. O lietuviai su džiaugsmu priėmė savo valdovo sūnų“.

Paskutinis sakinys rodo, kad Treniota kažkodėl neįtiko tuometiniam lietuvių elitui. Kažkuo Treniota netenkino. O gal jie jautė grėsmę iš jo pusės? Juk tai akivaizdu – šiaip ar taip jie ilgą laiką turėjo būti prisiekę ištikimybę Mindaugui. Treniota tai žinojo, jam reikėjo jo aplinkos žmonių, kurie jį besąlygiškai palaikytų. Gal buvo numatytas dar vienas elito pakeitimas? Senesnieji dar prisiminė, o jaunesnieji turėjo tai žinoti iš tėvų pasakojimų – Mindaugo įsigalėjimas rodė, ką reiškia savo valdžios įvedimas. Ir tikriausiai niekas nebuvo pasiruošęs dar vienai kovai. Tad ar nebuvo paprasčiau priimti senojo valdovo sūnų? O gal Vaišvilkas, saugiai pasitraukęs į Pinską, dirigavo sąmokslui prieš Treniotą? Gal jis inspiravo savo tėvo žudiko mirtį? Tai tik spėliojimai. Kad ir kaip bebūtų, tačiau Vaišvilkas buvo apsisprendęs veikti ryžtingai.

Po tėvo mirties jam tikriausiai nebuvo kito pasirinkimo. Jis privalėjo atkeršyti tėvo žudikams arba Treniota būtų jį nužudęs. Ką padaro Vaišvilkas? Pirmiausiai nuo jo rankos krito toks Eustatijus iš Riazanės. Nors jis šaltiniuose paminėtas vos du kartus, tačiau yra labai įdomus personažas.

Eustatijus Konstantinovičius dėl kažin kokių priežasčių pabėgo iš Riazanės. Matyt, kažką pridirbo, nes metraštininkas nedaugžodžiaudamas jį pavadina „nusidėjėliu ir bedieviu“. Prieglobstį surado Lietuvoje, pas Mindaugą. Jis turėjo nemenkas pareigas – buvo kariaunos vadas.

Mindaugo kariuomenę sudarė ne tik lietuviai. Kaip baltų genčių nuotykių ieškotojai eidavo ir kovodavo už pinigus kitų tautų valdovų kariuomenėse, taip tikriausiai ir pas Mindaugą atsirasdavo tokių profesionalų karių. Antra, galbūt Mindaugas mėgo svetimtaučius vadus. Jie lojalesni, nes neturi atramos krašte. Be to, juos sunkiau įtikinti išduoti, parduoti. Jų garantas yra valdovas. O štai lietuviai vadai – jie turi gimines, pažįstamus, juos gali paveikti, įtikinti ir pan. Ne veltui vėliau Vytautas atsiveš karaimus – jam reikėjo tokių sargybinių, kuriuos būtų sunku įtraukti į rūmų sąmokslus.

Sunku, tačiau nereiškia, kad neįmanoma. 1262 metais Treniota žygiavo į Plocką. O kartu su juo – ir Eustatijus. Ši aplinkybė rodytų, kad tikriausiai tada kažkokiu būdu Treniota jį palenkė savo pusėn. Ir jis turėjo suvaidinti taip pat svarbų vaidmenį nužudant Mindaugą. Gal jis turėjo saugoti karalių, tačiau suokalbiškai prileido Daumantą prie Mindaugo. O šis jau atliko visą kruviną darbą. Sunku pasakyti, tačiau Vaišvilkui turėjo būti žinoma daugiau. Antraip kodėl jis būtų keršijęs tam Eustatijui?

Ir kodėl metraštininkas būtų paminėjęs šį atveją: „Vaišvilkas pradėjo kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo priešus. Prižudė jų nesuskaičiuojamą galybę, o kiti išsibėgiojo, kur akys veda; ir tą Eustatijų užmušė, bedievį, nusidėjėlį.“

Tokia įvykių logika, įniršus Vaišvilko kerštas, bendri žygiai su Treniota rodytų, kad Eustatijus buvo prisidėjęs prie sąmokslo prieš Mindaugą. O ką jis konkrečiai padarė, šiandien jau nebepaskysime.

Ką toliau darė Vaišvilkas, kai atkeršijo Eustatijui? Jis užėmė pilis Deltuvoje ir Nalšioje. Buvusius nelaisvėje krikščionius išlaisvino. Tai įvertina Ryga. O galiausiai valdžią atidavė Mindaugo žentui Švarnui: „Paskui Vaišvilkas atidavė savo kunigaikštiškąją valdžią [...] Švarnui, o pats vėl panoro tapti vienuoliu. Švarnas jo labai meldė, kad dar kunigaikščiautų su jais Lietuvoje. Tačiau Vaišvilkas nenorėjo, taip tarė: „labai nusidėjau prieš Dievą ir žmones. Tu valdyk, o žemė tau saugi.“

Tiesa, dabar istorikai abejoja, ar tikrai Vaišvilkas nusprendė visiškai atsisakyti valdžios. Galbūt jis turėjo kitą planą? Kadangi apsigyveno netoli Švarno, galbūt jis norėjo jo rankomis valdyti Lietuvą. Tad kodėl jis atsisakė sosto? Gal tai buvo pažadėjęs už pagalbą atkeršijant už tėvo mirtį? Dabar tai tik spėlionės.

Kad ir kokius planus turėjo Vaišvilkas, jis buvo nužudytas per šv. Velykas. Vyriausias galingiausio iš galingiausių lietuvių kunigaikščio sūnus. Atstumtas, o gal net išduotas tėvo, supratęs, kad ne jam teks palikimas, pasitraukęs į vienuolyną, jis vėl ištraukė kalaviją, kai sužinojo, kad jo tėvas nužudytas. Ir žiauriai atkeršijo priešams. Tai padaręs jis ir vėl pasitraukė į šešėlį. Kokios audros siautė jo širdyje? Kaip jis jautėsi? To niekada nesužinosime. Žinome tik tai, kad jis yra ištikimybės tėvui pavyzdys. O gal ir meilės? Meilės tėvui, meilės, kurios iš jo negavo?

Nežinia, kaip būtų susiklostęs Vaišvilko, o kartu ir visos Lietuvos likimas, jei ne tos tragiškos Velykos Vladimire.