Prieš pat Kalėdas įvyko nesusipratimas dėl Vatikano slaptojo archyvo fonduose esančio dokumento – Lietuvos prašymo Šventajam sostui pripažinti mūsų nepriklausomybę. Manymas, kad jį surado Istorijos instituto mokslininkas pasirodė esąs ne visiškai teisingas.

Paaiškėjo, kad dokumentas buvo surastas prieš 13 metų. 2004-aisiais jį atrado monsinjoras daktaras Rolandas Makrickas, dokumentą aprašęs savo daktarate, kurį apsigynė Grigaliaus universitete, Romoje. Disertacijoje, kuri 2006-aisiais išleista atskira knyga, „Šventojo sosto ir Lietuvos santykiai, Lietuvos valstybės atgimimas 1915-1919 metais pagal Miuncheno apaštališkosios nunciatūros archyvinius dokumentus“. Diplomatas ir Bažnyčios istorikas, Vatikano apaštališkosios nunciatūros vadovas Gabone monsinjoras R. Makrickas viešėjo „Savaitėje“ [7].

– O kodėl vis dėlto buvo Miuncheno apaštališkoji nunciatūra?

– Tai buvo vienintelė šitoje karo zonoje atvira, veikianti nunciatūra, ir Lietuva taip pat buvo šitos nunciatūros veiklos zonoje, todėl tarpininkavimas tarp Šventojo sosto ir Lietuvos buvo per Miuncheno nunciatūrą ir atstovą – arkivyskupą Eugenio Pacelli.

– Kuris vėliau tapo popiežiumi?

– Popiežiumi Pijumi XII per Antrąjį pasaulinį karą.

– Tai koks buvo Šventojo sosto santykis į Lietuvos nepriklausomybę, nes mes žinome, kad Šventasis Sostas nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, ir tai reiškia, kad mes kažkaip piktai turime į tai žiūrėti?

– Šventasis sostas 1918 m. nepripažino Lietuvos, tuo momentu, kai Lietuvos tarybos delegacija lankėsi Berlyne, dėl dabar labai suprantamų ir aiškių priežasčių. Lietuvos taryba prašė Lietuvos pripažinimo iš vokiečių valdžios pagal gruodžio 11 d. aktą, o tai reiškia, ne pagal Vasario 16-osios, bet pagal 1917 metų gruodžio 11 d. aktą. Ir tai reiškia, pagal šį aktą, Lietuva dar liko susaistoma su Vokietija 4 sutartimis – ir ekonomine, ir finansų, pašto, ir netgi armija, ir netgi Lietuva turėjo apmokėti, kaip vėliau buvo pridėta aiškinamajame laiške, turėjo dengti dalį karo išlaidų, todėl, kad šis karas, taip buvo minima, atnešė Lietuvai laisvę. Tai reiškia, kad buvo nepilna nepriklausomybė. Jei būtų Šventasis sostas pripažinęs Lietuvą tuo laiku pagal gruodžio 11-osios aktą, visos kitos šalys būtų, ko gero, pasekę Šventojo sosto pavyzdžiu, ir Lietuva iš kitų valstybių būtų gavusi pripažinimą, bet būtume likę su nepilna nepriklausomybe. Vasario 16-osios aktas deklaravo pilną Lietuvos nepriklausomybę nuo visų kaimyninių šalių. Tik tuo metu Vasario 16-osios aktas jau buvo atšauktas, nes pagal Vatikano archyvo dokumentus yra aiškiai pasakyta, kad Lietuva paskelbė vasario 16-ąją naują nepriklausomybės aktą, kuriuo Vokietija nebuvo patenkinta, ir jau vasario 21 d. šis aktas buvo atšauktas. Įsigaliojo vėl gruodžio 11 d. aktas, pagal kurį Vokietija pažadėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, ir kovo 19 d. jau buvo parengta visa pripažinimo ceremonija. Lietuvos delegacija kovo 23 d. atvyko į Berlyną ir Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta.

Lietuvos delegacija kovo 23 d. atvyko į Berlyną ir Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta.

– Bet mes kalbame apie 1917 metų gruodžio 11-osios aktą?

– Taip.

– Pagal Vasario 16-osios aktą Lietuva pripažinta galėjo būti tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Vokietijai kapituliavus?

– Taip.

– Ar tame archyve galima rasti kokių nors reikšmingų dokumentų Lietuvai jos santykiuose su Lenkija?

– Lenkija jau anksčiau buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, ir buvo matomos tendencijos, kad Lenkija atsikurs kaip karalystė, o, jei atsikuria Lenkijos karalystė, automatiškai Lietuva būtų jos dalimi kaip LDK. Tai būtų tas pats karalius dviems valstybėms, kaip buvo prieš tai, ir tai reikštų, kad vėl atsinaujina unija. Todėl daugelis lenkų politikų matė tai, kaip teigiamą ženklą, ir dirbo ta linkme. Galima suprasti, kad lenkų tautybės žmonės čia buvo labai aktyvūs ir žiūrėjo labai skeptiškai ir piktai į kai kurių Lietuvos politikų to meto veiklą, kuria siekė pilnos Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

– Bet čia vėlgi yra Šventojo sosto įsikišimas, kiek aš žinau, ir jūs tą matėte archyve, dėl Vilniaus vyskupo skyrimo.

– Taip, čia yra vienas iš tokių svarbiausių įvykių tuo laiku bažnytiniame gyvenime. Tuo laiku buvo lenkų tautybės apaštalinis administratorius ir jis buvo labiau nusiteikęs lenkų ambicijoms sujungti Lietuvą su Lenkija, bet, įvairioms aplinkybėms susiklosčius, jis paliko Vilniaus sostą, buvo išvežtas į Šveicariją jau vokiečių valdžios.

– Išvežtas ne savo noru?

– Ne savo noru, nes vokiečių valdžia nebuvo patenkinta tokia jo laikysena. Ir buvo daug svarstymų, kas turi užimti Vilniaus vyskupo sostą. Aišku, iš Lenkijos pusės buvo daug informatorių pačiame Vatikane, ir nuncijus Eugenio Pacelli Miunchene gaudavo labai daug informacijos, ir tikrai buvo spaudžiama, kad jis pasisakytų už lenkų tautybės vyskupą Vilniuje. Bet Šventasis sostas, įvertinęs visas aplinkybes, paskiria į Vilnių lietuvių kilmės vyskupą Jurgį Matulaitį. Tai – irgi istorinis įvykis, kur pasirodo Šventojo sosto ir popiežiaus palankumas Lietuvai, įtvirtinant Lietuvos valstybę.

– Aš dar noriu grįžti ir prie mūsų santykių su Vokietija, noriu kalbėti apie tai, kai buvo nuspręsta, kad Lietuva turi būti monarchija ir kai buvo monarchas surastas...

– Labai įdomi tema, nes archyve yra labai daug medžiagos apie šį laikotarpį. Naujasis vokiečių kilmės karalius, aišku, visų pirma, paprašė Šventojo sosto palaiminimo šitam žingsniui. Popiežius jam atsakė, kad džiaugiasi ir sveikina išrinkimą, ir linki jam visų dangiškų dovanų jo naujoje misijoje, bet be kokių nors papildomų paaiškinimų arba nurodymų.

– Tai buvo popiežius...

– Benediktas XV.

– Tai su šituo popiežiumi yra susijusi ir rinkliava Lietuvos valstybei?

– Taip, čia yra toks vienas, man atrodo, iš Šventojo sosto pačių reikšmingiausių darbų Lietuvai tuo laiku, nes visame pasaulyje 1917 m. popiežiaus paskelbta rinkliava padėjo Lietuvą išgarsinti, nes kiekvienoje parapijoje pasaulyje buvo renkamos aukos Lietuvai. Bet  ši rinkliava buvo apskųsta lenkų tautybės žmonių Vatikanui, kad žmonėms dovanotos aukos yra leidžiamos politiniams tikslams, kuriant Lietuvos institucijas, ir tada Vatikanas aukų perdavimą Lietuvai toliau tęsė per Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių.

– Kaip visada valdžia ne ten panaudoja pinigus. Koks laikotarpis, kai buvo renkamos lėšos Lietuvai?

– Lietuva gavo lėšas nuo 1917 m. iki 1919 m. pabaigos praktiškai, bet prieš tai Šventasis sostas, tiesiogiai popiežius, 4 kartus Lietuvai siuntė asmeniškai pinigus.

– Ta pačia proga, kad jau jūs esate čia. Dabar jūs esate popiežiaus atstovas Gabone, bet esate dirbęs ir Kaukaze – Gruzijoje, Armėnijoje, ir Skandinavijoje, ir Amerikoje. Ir ten esate organizavęs dabartinio popiežiaus Pranciškaus vizitą į Jungtines Valstijas. Manau, kad galite nemažai padėti ir mūsų bažnyčios hierarchams, rengiantis popiežiaus Pranciškaus kelionei į Lietuvą. Jeigu jums reikėtų pasirinkti, nuspręsti, dalyvauti sprendžiant, kur turėtų lankytis popiežius, būdamas Lietuvoje, ką jis, pirmiausia, turėtų pamatyti?

– Čia nuspręs Lietuvos vyskupai, bet aš matyčiau dvi ypatingas vietas Lietuvoje – aišku, mūsų sostinę, nes vizitas, atrodo, vyks mūsų gražaus 100 metų valstybingumo kontekste, ir Kryžių kalnas. Aš tikėčiaus, kad popiežius nuvažiuos į Kryžių kalną, nes, kai lankėsi JAV, Vašingtone, jis gyveno nunciatūroje, kur mes visi taip pat gyvename ir dirbame, kai sužinojo, kad aš esu iš Lietuvos, jis pirmo dalyko, kurio paprašė – papasakoti apie Kryžių kalną.

– Jis buvo girdėjęs apie jį?

– Jis buvo girdėjęs ir buvo matęs Jono Pauliaus II nuotraukas per jo vizitą 1993 m. Ir Kryžių kalnas jam buvo tikrai nepaprasto tautos dvasingumo, iškentėtų kančių ir vilties simbolis.

– Monsijore, labai ačiū, kad jūs, viešėdamas Lietuvoje, suradote laiko ateiti ir į mūsų studiją.