„Jeigu koks nors 1895-ais metais gyvenęs žmogus prisikeltų, daugybės dalykų jis nepažintų, bet dviratį tikrai atpažintų“, – sako parodos, skirtos dviračio istorijai, kuratorius Thomas Kosche.

Daugeliui žmonių dviratis yra neatskiriama gyvenimo dalis: dviračiu galima greitai nuvažiuoti iš taško A į tašką B, o tuo pačiu metu pasimėgauti buvimu gryname ore. Už jį turime būti dėkingi vokiečių išradėjui K. von Draisui, kuris 1817-ais metais sukūrė „Laufmaschine“ arba dar vadinamą „velocipide“– šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Manheimo – miesto, kuriame Karlas von Draisas pirmą kartą važiavo dviračiu, – Technikos muziejuje šiuo metu veikia dviračio istorijai skirta paroda. Šis išradimas jau turėjo visas šiuolaikiniam dviračiui būdingas dalis, išskyrus pedalus.

Jeigu koks nors 1895-ais metais gyvenęs žmogus prisikeltų, daugybės dalykų jis nepažintų, bet dviratį tikrai atpažintų.

„Barono von Draiso sukurtas aparatas turėjo du vienodo dydžio ratus, vairo rankenas ir stabdžius. Visa tai turi ir šiuolaikiniai dviračiai“, – tikina parodos kuratorius T. Kosche.

Išradimas buvo genialus, tačiau pirkimo bumo iškart nesulaukė. Jis kainavo 40 guldenų, o tai buvo daugiau, negu dauguma žmonių uždirbdavo per metus. Praėjo dar 50 metų, kol atsirado dviratis su priekinį ratą sukančiais pedalais. Viešai jis pristatytas 1867-ais metais Tarptautinėje Paryžiaus parodoje. Nuo tada prasidėjo masinė dviračių gamyba, nors jie vis dar turėjo trūkumų.

„Jie buvo nepaprastai sunkūs, nes rėmas buvo gaminamas iš kaltinės geležies. Nauja buvo tai, kad reikėdavo nuo žemės pakelti kojas ir minti pedalus. Būdavo sunku išlaikyti pusiausvyrą“, – pasakoja T. Kosche.

Apie 1900-uosius dviračiai tapo visuotine transporto priemone. Tai, kas atsirado kaip aukštuomenės žaisliukas, dabar mobilizavo mases. Ant dviračių sėdo net moterys.

„Pirmosios moterys, ant dviračių sėdusios dar 19-ojo amžiaus pabaigoje, buvo labai drąsios. Kad galėtų važiuoti dviračiu, joms teko prisitaikyti drabužius, nes su plačiais žemę šluojančiais sijonais būtų buvę sunku važiuoti. Jos norėjo mėgautis tokia pačia laisve, kaip ir vyrai. Jos norėjo būti nepriklausomos, leistis į ilgesnį pasivažinėjimą ir taip pabėgti nuo šeimos ar vyro kontrolės“, – dėsto parodos kuratorius.

Prie dviračių iš pradžių buvo tvirtinamos karbidinės lempos. Kalcio karbidą sumaišius su vandeniu, išsiskiria acetileno dujos, todėl norint naktį važiuoti su šviesa, reikėjo pasirūpinti, kad nepritrūktų vandens.

„Pristigus vandens, galėjai prispjaudyti, bet tokio kiekio paprastai būdavo per mažai, todėl dažniausiai žmonės pildavo šlapimą“, – pasakoja muziejaus darbuotojas.

Maždaug prieš šimtą metų atsirado dviračiai su pagalbiniais motorais – šiuolaikinių elektrinių dviračių pirmtakai. Nepaisant technologinės pažangos, dviračių populiarumas nuo 1950-ųjų pradėjo kristi, nes jų vietą užėmė automobiliai ir motociklai. Nenorėdami prarasti pirkėjų, dviračių gamintojai ėmė kurti sulankstomus modelius, kad lengvai tilptų automobilio bagažinėje. Šiandien daugumoje Europos valstybių dviračiai populiarūs kaip niekada.

„Jeigu koks nors 1895-ais metais gyvenęs žmogus prisikeltų, daugybės dalykų jis nepažintų, bet dviratį tikrai atpažintų“, – tikina parodos kuratorius.

Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Euromaxx“. [6]