Mažai už bazinę kainą

Didesnio pravažumo automobiliai tik mažesniuose miesteliuose ar kaimuose vis dar vadinami džipukais, o miestiečiai, ypač tie, kurie kartais pasidomi automobilizmo naujienomis, žino, kad iš dažno didesnio pravažumo automobilio (SUV) nereikia tikėtis kažkokių ryškų džipo bruožų.

Jie paprasčiausiai sukurti tam, kad sėdėtum beveik taip aukštai kaip visureigyje, patį automobilį valdytum kaip didesnį hečbeką ar mažesnį universalą, o apie rimtą bekelę nė negalvotum. Todėl dauguma SUV kategorijai priskirtų automobilių neturi nuolatos varomų keturių ratų.

Žvelgdami į kiekvieno iš Lietuvos rinkoje parduodamų SUV aprašymą pastebėsite, kad beveik visi jie parduodami su priekiniais varančiasiais ratais, o 4x4 transmisija montuojama tik už papildomą (ir ne tokį jau mažą!) mokestį. Ne išimtis ir į "Kauno dienos" rankas pakliuvęs "Kia Sportage".

Už standartinę beveik 18 tūkst. eurų kainą gausite automobilį su priekiniais varančiaisiais ratais ir kukliu bazinės įrangos komplektu, tačiau, jei pageidausite sėdėti odiniuose foteliuose, retkarčiais įsijungti 4x4 sistemą ir kitų niekučių, kaina kaipmat pasieks 30 tūkst. eurų. Būtent tiek buvo įvertintas šis mūsų rankose atsidūręs automobilis.

Verta paminėti, kad ši "Kia" buvo vienas iš pretendentų tapti "Lietuvos metų automobiliu 2017", tačiau šįsyk "Kia Sportage" liko antras, į priekį praleidęs mūsų jau bandytą "Seat Ateca". Nors tikriausiai buvo ne vienas, kuris manė, kad būtent šio gamintojo automobilis pasipuoš geriausio metų automobilio statulėle.

Keista problemėlė

Taigi pabandykime pasižiūrėti, iš kokio molio drėbtas šis SUV. Pirmiausia – išvaizda. Žvelgdamas į automobilio priekį ilgai galvojau ir svarsčiau, į ką šis automobilis panašus. Masyvus (drįsčiau pasakyti – storas) priekis, įžūlios ir didelės variklio grotelės ir į viršų išsišovę žibintai bei nelieknas kėbulas primena putlią rupūžę. Na gerai, gal varlę. Tačiau abejingų nepalieka ir tarp visų tų pilkų vienodai nulaižytų automobilių "Kia" – išskirtinių bruožų turintis automobilis. Bent jau iš priekio. Iš galo jis supanašėja su visais kitais tokio tipo automobiliais. Tad, jei norite būtų tikri, kad įsėdote į savo automobilį, artėkite link jo iš priekio.

Dar viena abejonė, žvelgiant į šį "Kia", ar per tą jo priekio storumą, šiek tiek išsišovusius žibintus bus lengva suprasti automobilio gabaritus. Įšokus į automobilį paaiškėja, kad tai visiškai nesunku, nes prietaisų skydelis yra estetiškai nuleistas žemyn, tad matomumo problemų neiškyla. Centre sumontuotas ekranas, po juo – keli aukštai mygtukų eilių radijo imtuvo, navigacijos funkcijoms, o žemiau – klimato kontrolei valdyti. Kadangi keli paskutiniai bandyti automobiliai galimybių spaudinėti mygtukus nepasiūlė (visuose juose buvo sumontuoti nemenki planšetiniai kompiuteriai, jautrūs liesti) labai džiaugiausi galėdamas vėl kažką paspausti, o ne paliesti. Beje, ir mygtukų išdėstymas pasirodė racionalus: viršutinėje linijoje – svarbiausios funkcijos, leidžiantis žemyn – mažiau svarbios. Beje, ekranas neliečiamas! Vadinasi, visos funkcijos valdomos mygtukais arba sukamais ratukais. Puiku! Tiesa, jei esate tapšnoklių mėgėjas, tai jums nepatiks.

Važinėdamas šiuo "Kia" išgyvenau ir gana keistą jausmą – niekaip nesupratau, kaip patogiausiai padėti koją ant akceleratoriaus pedalo. Bandyta 2.0 litrų dyzelinė "Kia GT line" buvo su metaliniais pedalais. Akceleratoriaus pedalas gana didelis, tad spausti jį reikia beveik visa pėda, antraip, laikantis nurodymų, kuriuos atsimename iš vairavimo mokyklos, kad akceleratoriaus pedalas spaudžiamas tik priekine pėdos dalimi, važinėti mieste gali tapti sunkia treniruote kojų pirštams.

Ištaisytos klaidos

Vis dėlto vargais negalais, kažkaip įsikūrus salone, aptrauktame kokybiška oda, galima ir pasivažinėti. Automobilis su 6 laipsnių hidrauline pavarų dėže nėra pats dinamiškiausias. Kartais net atrodydavo, kad "automatas" vėluoja reaguoti į mano komandas dešine koja, tačiau jam tiesiog reikėdavo daugiau laiko pamąstyti. Belieka tikėtis, kad su benzininiais varikliais montuojama 7 laipsnių automatinė transmisija veikia sklandžiau.

19 colių ratlankiais apautas automobilis mieste važiuoja gana minkštai, o su visais kelio nelygumais neblogai susitvarko pakaba, tad nutariau išbandyti jį ir važiuodamas žvyrkeliu. Įsijungus 4 varomųjų ratų sistemai, automobilis tampa puikiai valdomas net ir važiuojant šiek tiek pažliugusiu žvyrkeliu, kuriame, net ir važiuodamas didesniu nei leistina tokiuose keliuose greičiu, jautiesi tvirtai prie vairo, kuris vairuotojui perduoda gana tikslią informaciją apie tai, kas vyksta su automobiliu. Jeigu visi automobiliai būtų taip valdomi žvyrkeliuose, aš priešinčiausi, kad jie masiškai būtų asfaltuojami.

Taigi puikiai veikiantis vairo mechanizmas yra nemenkas gamintojų žingsnis į priekį, lyginant su ankstesniąja "Kia Sportage" versija, kur vairas buvo gana laisvas ir neinformatyvus.

Vienas iš dalykų, kurie nustebino, – degalų sąnaudos. Mišriu ritmu nuvažiavus apie 300 km, automobilio borto kompiuteris fiksavo, kad vidutinės sanaudos yra 7,6 litro. Nepaisant vienų didesnių ar mažesnių trūkumų, "Kia" su savo tarptautiniais apdovanojimais įvertintu dizainu, yra automobilis, su kuriuo atrodysite kitaip tarp daugybės suvienodėjusių automobilių.