A. Bumblauskas: Mes turime Valstybės pažinimo centrą. Gal ten ir puiki vieta, bet trūksta akcentų, kur pamatytume etaloninius daiktus – herbą, Vytį, himną. Himnas turėtų turėti du variantus. Trumpintą variantą, kad nekiltų diplomatinių konfliktų. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, valstybės aktai, kur jie yra? Man to visada trūksta. Tai nėra per daug sudėtinga ar brangu. Tokiems dalykams gal dar nėra per vėlu. Mums patiems sau reikia įtvirtinti Smetoninės Lietuvos vaizdinį. Ką ji davė? Ką ji sukūrė? Ką mes praradome su bolševikų okupacija? Man labai patinka – sviestas, ANBO, krepšinis, Kaunas ir jo architektūra. Jei imame sviestą, tai vadinasi pieninė yra Lietuvos civilizacinis rezultatas. Sukurkime ir restauruokime bent vieną pieninę, kaip pavyzdinį daiktą, kaip paminklą Smetoninei Lietuvai. 

– J. Basanavičiaus paminklo statymui turbūt bus skelbiamas naujas konkursas. O kaip dėl Antano Smetonos? Jūs pritariate paminklo A. Smetonai statymui?

A. Bumblauskas: Svarbu kur, kada ir kam. Neturėtų Vilnius dubliuoti Kauno Lietuvos valstybingumo etapo, to kas yra. Kaune prezidentų sodelis ir t.t.

– Ten jau yra trys prezidentai.

A. Bumblauskas: Jei A. Smetonai kurtume, kaip žmogaus, kuris yra valstybės gimimo priešauryje, kaip vilnietis, tada, gal būčiau nieko prieš. Bet, aišku, aš visada prieštarauju, nes jis yra prezidentas neatlikęs savo pareigų.

– Jūs laikote tai tėvynės išdavimu?

A. Bumblauskas: Na, gal per skambu. Bet tai yra pareigų neatlikimas. Prezidentas turi sugalvoti. Protestų notos, kur jos? Gėdinga skaityti. Nėra protesto notų. Niekas į orą nešaudė, kare simbolinių šūvių apskritai neturi būti. Tačiau vyriausybė turėjo trauktis protestuodama ir tada būtų viskas aišku, ką reikia daryti kariuomenei. Man labai apmaudi yra ta 1940 m. birželio 15 d. , bet čia atskira tema. Aš jo nesudievinčiau ir [A. Smetonos paminklui – LRT.lt] reikėtų surasti labai konkrečią vietą.

Svarbiausia – Vytis. Jis sujungia skirtingas Lietuvas, kartu sujungdamas ir mūsų visuomenę. Sujungia ir tuos, kurie labai pretenduoja į patriotizmą. Vyčiui pritaria labai platus politinių, idėjinių srovių spektras.

– Pone Lopata, žvelgiant į programą, ko jums labiausiai trūksta?

R. Lopata: Pabrėžimo to, kas svarbiausia – valstybės atkūrimo akcento.

A. Bumblauskas: Pritariu. Svarbiausia – Vytis. Jis sujungia skirtingas Lietuvas, kartu sujungdamas ir mūsų visuomenę. Sujungia ir tuos, kurie labai pretenduoja į patriotizmą. Vyčiui pritaria labai platus politinių, idėjinių srovių spektras. Pasigirsta idėjų, kad gal nereikia, gal reikėtų kažkokio moderno ir pan. Šiuo atveju menininkams reikėtų pabūti kažkur šone, norėčiau, kad čia istorikų ir politologų vaidmuo būtų didesnis. Monumentiniai reikalai yra ne vien menas. Jie turi kanoną, ypač valdovų vaizdavimas. Yra kanonas, kuris ateina iš heraldikos ir sfragistikos. Taigi, Vytį mes galėtume turėti, jei būtų kam padaryti.

– Kokio tikslo jūs siekiate kritikuodamas?

A. Bumblauskas: Dokumentas, kurį mes pasiūlėme, jis vis tiek įneša liniją, kuri konceptualiai pasako, kas yra tas šimtmetis. Visai neseniai minėjome Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Tada aš kariuomenės vadui sakau: „O tai kas Žalgirio mūšyje kariavo?“. Tai tos Vasario 16-osios ir tos Mindauginės ar Vytautinės Lietuvos santykis yra labai retai apmąstomas. Dėl to mes siūlome viską daryti konceptualiai.

R. Lopata: Net ir žiūrinti formaliai, biurokratiškai. Švęsti pradėsime šių metų rugsėjį, o baigsime 2020 m. gegužę, taigi laiko dar yra.