R. Lopata: valstybės atkūrimo 100-mečio programa – tarsi pageidavimų koncertas

Pokalbis apie tai, kaip turėtų būti švenčiamas valstybės atkūrimo šimtmetis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.

– Yra parengta valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo koncepcija, programa. Joje numatyta suorganizuoti daug įvairių renginių, pastatyti paminklų ir t. t. Tačiau, pone Bumblauskai, jūs čia pasigendate koncepcijos?

A. Bumblauskas: Pirmiausia, turime sukurti Vasario 16-osios tapatybę. Turi būti aišku, kuo ji skiriasi nuo kovo 11 d. ir liepos 6 d. Reikia remtis į trijų Lietuvų koncepciją ir surasti vietą Vasario 16-ajai ir Vasario 16-osios Lietuvai (kuri pasibaigė 1940 m.), tada ant šito pamato viską verti. Ne viskas tame priemonių plane, sąraše yra blogai, bet svarbiausia tai, kad nėra konceptualios ašies, ką mes pranešame visuomenei. 

– Kas tai turėtų būti?

A. Bumblauskas: 4 punktai – Vytis, valstybės panteonas, valstybės/tapatybės ženklų stebykla ir regykla yra vienas konceptualus veikalas. Vienas, o ne dešimt. Kai dalykų yra daug, valdžia sako, kad nėra pinigų ir tada prasideda kažkokie užkulisiniai žaidimai.

– Pirmasis punktas – tai Vyčio, kaip valstybės simbolio, sureikšminimas. Kodėl?

R. Lopata:  Pagrindinė problema – vienintelis žodis, kuris tampa fundamentaliu, tai – atkūrimas. Mes minime ne šimtmetį, o valstybės atkūrimo šimtmetį. Sąvoka „atkūrimas“ nėra šiaip metafora, tai yra rimta teisinė ir istorinė sąvoka. Turint ją omenyje galima įprasminti visą konceptą ir tuomet visiems žmonėms, ypač tiems, kurie dalyvauja tose įvairiose komisijose, būtų aiškiau. Kartais gaila jų triūso vien dėl to, kad nežino, ar čia kabinti, pavyzdžiui, operą Vytautui ar ne? Sako, prie ko čia Vytautas, jei švenčiame šimtmetį? Tai tokie dalykai reikalauja grįžti prie tam tikrų ištakų, kuriose Vytis figūruoja. Dar kas yra svarbu, lietuviai labai mėgsta pabrėžti savo skirtingumą nuo suomių, estų ir latvių. Dabar, su tokia programa, mes nesiskiriame – ypač nuo latvių.

Sistemos nėra jokios ir prasideda, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus stumdymas kur tik nori. Visos tos idėjos yra, sakyčiau, empirinės, būtinai pririštos prie konkretaus namo, žmogaus ir t. t. O bendriausios idėjos, tokios, kuri apjungtų, kad yra valstybės panteonas, nėra.

Estai su savo šimtmečiu daro rimtą politiką ir kur kas fundamentalesnę. Jų pavyzdys yra tam tikra pamoka ir mums. Jie jau pradėjo švęsti šimtmetį kartu su suomiais. Pirmas jų oficialus renginys buvo Taline. Kitaip tariant, išėjimas į platesnius vandenis. Estijoje vienas atrankos į šį pageidavimų koncertą principų buvo tai, ar tam renginiui turi stiprų užsienio rėmėją, dalyvį ir t. t. Kitaip tariant, jie skleidžia žinią pasauliui kur kas plačiau. Dar daugiau, estų šimtmečio koncepcija buvo susieta su apskritai valstybės pristatymo pasauliui koncepcija. Mes turėdami savo išskirtinę istoriją galėjome išeiti į kur kas platesnius vandenis. Praradome daug dalykų, kol užsiiminėjome tokia blogai suprasta istorijos politika, nukreipta tik į vidų.

– Dar viena idėja – panteonas. Kaip jūs tai įsivaizduojate?

A. Bumblauskas: Pas mus visada yra  dešimt  šeimininkų. Pavyzdžiui, savivaldybė kažką daro, bet po to paaiškėja, kad ne ji šeimininkė. Tada atsiranda žaidėjų įpaminklinimo realizacijos politikoje. Sistemos nėra jokios ir prasideda, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus stumdymas kur tik nori. Visos tos idėjos yra, sakyčiau, empirinės, būtinai pririštos prie konkretaus namo, žmogaus ir t. t. O bendriausios idėjos, tokios, kuri apjungtų, kad yra valstybės panteonas, nėra. Reikėtų pradėti nuo katedros. Kodėl nesutvarkius? Aišku, čia turėtų įsijungti ir vyriausybė, ir Seimas, ir prezidentūra, ir vyskupų konferencija. Reikia sutvarkyti kenotafų sistemą. Tiems, kurių neturime, nežinome, kur jie tiksliai palaidoti, bet žinome, kad jie gali būti palaidoti katedroje, yra padaromi simboliniai kapai – kenotafai. Reikia sutvarkyti tą sistemą. Tam pačiam J. Basanavičiui yra nepabaigta epitafinė lenta. Toliau einant, tas pats V. Kudirka, Žemaitės skveras, Lukiškių aikštė ir Seimas. Kokiu būdu padaryti ašį, kuri yra aukščiau bet kokių smulkmeniškų svarstymų? Mes bandome apskritai pasakyti, kas turi būti senamiestyje, kaip depolitizuoti Petro Cvirkos paminklą, kitas erdves. Bandome susisteminti, kokioms erdvėms tinka paminklai, kokie. Pavyzdžiui, J. Basanavičiaus paminklas priešais filharmoniją visiškai netinka, kaip ir netiktų ten, kur yra buvusi Radvilų posesija. Kur tik pažiūrėsi, visur atsiranda tokių smulkmenėlių. Reikia paminklinių plokščių, tai jos gali būti standartinės. Tą savivaldybė jau lyg ir siūlo. Čia jau sisteminio mąstymo elementai. Tam valstybės panteonui pirmiausia trūksta monumento valstybės atkūrimo šimtmečiui. Ar tūkstantmečio verpstės Vingio parke veikia žmones, ar ne? Ar ką nors praneša tokie paminklai? Tūkstantmečio verpstėje 100 veikėjų pavardžių. Ar tai veikia? Reikia sociologinės apklausos.

R. Lopata: Suomiai nuo to ir pradėjo – darė sociologines apklausas, ar apskritai reikalingas tas šimtmetis. Pamatė stulbinančius rezultatus ir ėmėsi rimtai dirbti, o ne atšvęsti kiekvienas sau. 

– Pone Lopata, jūs programą vadinate „pageidavimų koncertu“. Ką tuo norite pasakyti?

R. Lopata: Nėra blogai, jei tas pageidavimų koncertas būtų toks, kaip Estijoje. Jūs atsiverskite jų šimtmečiui skirtą tinklalapį, pirmame puslapyje parašyta „Ačiū, ką jūs norite padovanoti Estijai?“, gal kokį renginį ar pan. Pas mus nėra tam tikros koncepcijos. Pažiūrėkite, kaip skamba šūkis „Įkvėpti ateities“. Latviai pasakytų, kalbate apie ateities Lietuvą, kuri dabar išsivaikščiojo ir sensta. Jūs tokios ateities įkvėpti? Netgi visos programos tikslas yra ne mažiau 100 renginių, ne mažiau 25 tyrimų, ne mažiau 60 paminklų ir t.t., kas primena penkmečio planą. Galiausiai koks gi viso to tikslas? Šitos dokumento tikslas – pakelti pilietinio sąmoningumo galią 5 procentais. Suprantu, kad sociologijoje yra tokie dalykai, bet jie niekuo nesusiję su realybe. Kuo ta galia matuojama, nuo ko kils tie 5 procentai?

– Pone Bumblauskai, ar jums neatrodo, kad jūs per vėlai išsakote kritiką, nes traukinys jau nuvažiavo?

A. Bumblauskas: Gal ir per vėlai, tačiau bet koks pagalvojimas yra prasmingas.

R. Lopata: Kai kurie dalykai visai nesunkiai įgyvendinami. Praeikite su istoriku prof. Edmundu Rimša per Vilnių, pasakys, kuri vėliava ne tų spalvų. Mes net tų dalykų nesugebame sutvarkyti.