Draudė vaikščioti vienam

Savanoriai atplaukė į vietą, nutolusią 8 km nuo B.F.M.Galdikas stovyklavietės, iš kurios ji pradėjo savo didįjį žygį už Borneo salos miškų ir juose gyvenančių orangutanų išsaugojimą. Savanoriai toje džiunglių vietoje, kur buvo išlaipinti, turėjo įkurti naują stovyklavietę.

"Mes apsigyvenome viename namelyje, kuriame anksčiau, kai smarkiai lydavo, glausdavosi kai kurie orangutanai. Pusryčius, pietus ir vakarienę mums virdavo kelios vietinės gyventojos. Maistas nebuvo įvairus – ryžiai ir makaronai. Todėl labai taupėme atsivežtą šokoladą, kitus negendančius produktus. Valgyti eidavome per džiungles į valgyklą, įrengtą už kokių 200 m nuo mūsų namelių. Mums buvo griežtai pasakyta nevaikščioti į valgyklą po vieną ir nedėvėti ryškių drabužių, batelių, kepurių, nes tai gali patraukti galingo sudėjimo orangutanų dėmesį. Priminsiu, kad šių žmogbeždžionių patelė yra keturis kartus, o patinas – dešimt kartų stipresnis už bet kokį vyrą", – pasakojo Tomas.

Pažintis su orangutane

Kadangi stovykloje nebuvo jokių civilizacijos patogumų, tai stovyklautojai eidavo į valgyklą parsinešti geriamojo vandens. Kartą Tomas surizikavo vienas po pietų nueiti į valgyklą vandens. Vaikinas nebuvo ryškiai apsirengęs, tačiau rankose nešėsi du plastiko butelius, kurie traškėjo. Tai atkreipė čia pat, medžiuose, besisukiojančių beždžionių dėmesį – mažesnės lydėjo vaikiną, šokinėdamos nuo vieno medžio į kitą, o viena orangutanė nušoko ant žemės ir pasileido keturiomis paskui Tomą.

Savanoris išsigando, nes žinojo apie šių gyvūnų jėgą, todėl pasileido kiek įkabindamas į virtuvę, iki kurios tebuvo likę gal 30 m. Pasirodo, beždžionė vijosi Tomą todėl, kad norėjo atimti jos smalsumą kėlusius butelius. Norėjo, bet nepavijo. O jei ir būtų pavijusi, tai nieko blogo nebūtų dariusi. Mat garbaus amžiaus, 48 metų, beždžionė Sisvi – taip ją vadina vietos gyventojai – draugiška orangutanė. Ne tik draugiška, bet ir protinga – tuo stovyklautojai netruko įsitikinti.

Gudruolė Sisvi

"Nežinau, ką reiškia jos vardas vietos kalba, tačiau Sisvi mums pasirodė labai protinga. Kartą pastebėjome, kad ji labai sekė, kaip, mūsų nuomone, gudriai uždarome savo namelio namus, kad į vidų nepatektų beždžionės. Kai grįžome po darbo, radome jas atidarytas, o rankines – iškraustytas. Tačiau Sisvi nepaėmė nei filmavimo kamerų, nei telefonų, nei kitų panašių daiktų, užtai išsinešė visą šokoladą ir kitus saldumynus.

Kartą išbėgau iš namelio mūvėdamas juodomis puskojinėmis. Į jas atkreipė dėmesį Sisvi, nes visi – ir vietiniai, ir mes – ten vaikščiojome basi. Tad kai žengiau pro Sisvi atgal į namelį, ji griebė man už kojos. Matyt, jai parūpo šiose vietovėse neįprastai atrodančios kojos su kojinėmis. Beje, ji ne kartą buvo nugvelbusi džiūstančius lauke džinsus", – pasakojo Tomas, kartu prisiminęs Sisvi draugiškumą, mandagumą ir gudrumą, kai ji užsimanydavo saldžios arbatos.