"Nacionalizavus bažnyčią visas interjeras buvo sunaikintas. Bažnyčios erdvėje sumontuoti gelžbetoniniai perdengimai vidaus erdvę suskaidė į dvi dalis. Įrengta įvairiausių papildomų patalpų, – šventovės skaudulius toliau vardijo pašnekovas. – Siaubingas ne tik vidus, bet ir pats fasadas: nutrupėjęs tinkas, nusilupę dažai. Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum – būtinas kapitalinis bažnyčios remontas. Miesto valdžia siūlo pirmiausia tvarkyti išorę, bet aš manau, kad ne nuo to reikia pradėti."

Tikisi valdininkų paramos

Bažnyčios rektorius įsitikinęs, kad fasadas gali palūkėti, kur kas svarbiau pastato vidaus griovimo darbai. Leidimas jiems gautas. Beliko tik rasti, kas finansuos.

Dar šią vasarą J.Stankevičius Kauno miesto savivaldybei buvo pateikęs paraišką dėl lėšų skyrimo suplanuotiems vidaus darbams. Deja, dvasininko kreipimasis valdininkams nepasirodė vertas dėmesio.

"Miestas patalpomis naudojosi penkiasdešimt metų, o dabar paliko mus vienus. Kur ieškoti lėšų? Juokaudamas sakau, kad turbūt teks rašyti laišką į Vatikaną, – dar kartą akimis perbėgęs per visas antrojo aukšto sienas graudžiai šyptelėjo rektorius. – Kalbėjau ir su akademine bendruomene, nes kad ir kaip ten būtų, ši bažnyčia yra studentų. Kaip ir pats Kaunas – studentų miestas. Tačiau viskas tik kalbos."

J.Stankevičius net neabejojo, kad pradėjus pirmuosius apčiuopiamus darbus, aktyvesnė taptų ir tikinčiųjų bendruomenė, kuri prie bažnyčios prikėlimo prisidėtų ne tik darbais, bet ir aukomis. Puikus to pavyzdys esą Šv.Jurgio Kankinio bažnyčia, kurioje iš geradarių aukų languose sužibo jau ne vienas vitražas.

"Jei ne žmonės, nieko nedaryčiau. Dabar juk yra dėl ko stengtis. Juolab kad ir turistai kartkartėmis čia užsuka. Gėda", – į visuomenę ir šiai problemai abejingus politikus viltingai kreipėsi dvasininkas.