„Turėjau kelis variantus, rinkausi tarp patyrusių televizijos vilkų, kurie nebebijo tiesioginio eterio, ir televizijos naujoko Igno. Turbūt dauguma mano kolegų sutiks, kad jaučiamas šioks toks televizijos veidų badas, todėl Ignas pasirodė įdomus variantas, norėjau išbandyti naują žmogų.

Žinoma, iš pradžių buvau nusiteikęs šiek tiek skeptiškai: jaunas, nepatyręs, juk reikia mokėti valdyti publiką. Paskui pasidomėjau, susitikau su juo asmeniškai ir supratau, kad viskas turėtų būti gerai. Manau, turėsime naują žvaigždę, kuri su laiku pakeis tą patį Arūną Valinską ar kitus“, – entuziastingai pasakoja V. Prebergas.

Prodiuserio manymu, nėra didelio skirtumo tarp renginių vedimo ir darbo su kameromis – abiem atvejais reikia mokėti suvaldyti publiką.

„Jis pats yra charizmatiškas, su žmonėmis renginiuose dirbti moka, radijuje veda tiesiogines laidas – patirtis visose šiose srityse jam pravers. Neabejoju, kad iš pradžių baimės, jaudulio, drebančių rankų, užsikirtinėjimo bus, bet tuo ir žavus tas tiesioginis eteris, tuo žavus darbas su jaunu žmogumi, kai kartu su juo gali augti, taisyti klaidas. O jei paimsime seną vilką, visi žinos jo pokštus, lengvai nuspės, kada, kokį klausimą ir kaip jis užduos“, – pastebi V. Prebergas.

Jaudulį kelia žinomi žmonės

Pats naujos laidos vedėju tapęs I. Andriukevičius tikina, kad tiesioginis eteris jį šiek tiek baugina, tačiau jis jau turi šiokios tokios patirties – vedė tiesiogiai transliuojamą „Dainų dainelės“ finalinį koncertą, trukusį net tris valandas.

„Dainų dainelėje“ pirmą kartą stojau prieš televizijos kameras ir galiu pasakyti, kad darbas čia – labai smagus, be to, man labai patiko kolektyvas. Iki „Dainų dainelės“ finalo svarsčiau, koks jausmas yra būti tiesioginiame eteryje, ir galiu pasakyti, kad jokio skirtumo, lyginant su laidos įrašu, nėra: matai tas pačias kameras, tik žinai, kad tave transliuoja iš karto. Mes visas laidas, net ir įrašytas, stengdavomės gerai padaryti iš pirmo karto. Žinoma, šiokio tokio jaudulio yra jau dabar, bet manau, kad pavyks su juo susidoroti“, – dėsto I. Andriukevičius.

Renginių vedėjas prisiminė, kad pirmąjį kartą jaudulį kėlė ne tik televizijos kameros, bet ir žinomi žmonės, su kuriais jam teko bendrauti.

„Žiūrėdama mano debiutą „Dainų dainelėje“ močiutė sakė, kad atrodžiau išsigandęs. Ir galbūt iš tiesų buvau šiek tiek išsigandęs, nes šalia žmonių, kuriuos matydavau per televiziją, turėjau atsistoti pats ir bendrauti kaip lygus su lygiu. Tad gal dėl to akys šiek tiek lakstė, be to, reikėjo išmokti fiksuoti žvilgsnį į kameras – tokių techninių niuansų buvo ir gali būti, kad dar bus, bet esu linkęs savęs nenuvertinti ir tikėti, kad viskas bus gerai“, – kalba I. Andriukevičius.

Paklaustas, ar jau turi planą, kaip tvarkysis su jauduliu, I. Andriukevičius tikino žinantis, kad jo išvengti neįmanoma, o susidoroti su juo būdų nėra – jis praeis savaime.

„Esu iš tų žmonių, kurie prieš eterį ar renginį būna labai rūstūs, nerimastingi. Vaikštau ratais ir vis kartojuosi, ką pasakysiu užlipęs ant scenos. O paskui, kai jau išeinu į sceną, pamirštu tą jaudulį ir jam net nebeturiu laiko – tiesiog reikia dirbti, ir galva jau visai kitaip veikia. Tad tikiuosi, kad tą galvą man ir pavyks įjungti, kai įsijungs kameros“, – viliasi I. Andriukevičius.