– Iš visų trijų paskutinioji – pati ploniausia.

– Jei matuosime centimetrais. Gal reikėtų nebekankinti skaitytojų plytos dydžio tomais?

– Kaip reaguojate, kai jus pavadina eseistikos pradininku Lietuvoje?

– Krypties pradininką literatūroje nustatyti sudėtinga. Kaip ir dailės ar muzikos istorijoje. Lietuvių literatūros archyve turime tarpukario ir išeivijos autorių, kuriuos iš bėdos jau galima vadinti eseistais. Kad ir su Klaipėda susijusį talentingąjį Pulgį Andriušį. O neseniai pasimiręs Tomas Sakalauskas, mano galva, buvo įdomiausias sovietmečio lietuvių eseistas. Eseistu laikyčiau ir garsųjį literatūros kritiką Vytautą Kubilių. Bet vakarietiškojo, "personalinio", kuris neslėptų ir nedangstytų savojo "aš", tada neturėjome. Čia mes su Herkumi Kunčiumi turbūt pionieriai.

– Jūsų skiltys įvairiuose leidiniuose – išties geras personalinės eseistikos pavyzdys. Dauguma RoRa prisimena būtent iš tų laikų. Nepersekioja šis vaidmuo?

– Mane žymiai labiau persekioja pirmosios pjesės "Lenktynių aitvaras", pastatytos 1972-aisiais Valstybiniame jaunimo teatre, šleifas. Lietuvių dramos istorijoje tada buvau bene jauniausias dramaturgas, vos septyniolikos. Daugel metų į mane žiūrėjo išimtinai kaip į tos pjesės autorių, dėl įvairių priežasčių, o labiausia – dėl tuometės cenzūros dramaturgo karjeros taip ir nepadariusį. 1989 m. ėmiau rašyti "Atgimimui", kurį galima laikyti pirmuoju nepriklausomu savaitraščiu. 1993 m. Rimvydas Valatka pakvietė į "Lietuvos rytą". Skiltis "Kitas pasaulis" buvo rašoma dešimt metų. Kas savaitę.

Kurorto "džiaugsmai"

– Nenuobodu Palangoje? Tik ką uždarė senąjį knygyną. Kaip pats juokavote, eidamas į susitikimą, buvote vienintelis dvikojis miestelyje.

– Minint sovietmetį vien iš neigiamos pusės, dažnai užmirštama, kad ir tada būta mažų prošvaisčių. Maždaug 1958–1960 m. sovietmečio Lietuvoje buvo leidžiama privati statyba. Į Palangą sugužėjo daugybė žmonių iš visos Lietuvos ir statėsi būstus. Mano seneliai taip pat. Ligi šiol tebegyvenu jų name, projektuotame žinomo Klaipėdos architekto Petro Lapės. Tiesa, apmaudu, kai sezono metu J.Basanavičiaus gatvės muzikos "lobynas", pučiant pietų vėjui, pasiekia mano miegamąjį. Visame pasaulyje kurortinių zonų likimas panašus. O knygynų gyvenimas liūdnas ne tik Palangoje. Jie paprasčiausiai neišsilaiko. Jei autobusų stotys tapo prekybcentrių priedais, tai knygynai – paauglių kavinėmis. Daugeliu atvejų dėl to kalti ir jų savininkai, neieškoję būdų keisti anonimiško prekiavimo stiliaus. Vakarų knygynai dirba šiek tiek kitaip.

– Kaip atrodo jūsų darbo aplinka?

– Kažkada po ranka būdavo daugybė kserokopijų, enciklopedijų, žodynų, kurie dabar nebereikalingi. Dviem kompiuterio pelės paspaudimais atsiduri bet kurioje Didžiojo lietuvių kalbos žodyno vietoje. Ar bet kurioje pasaulio didmiesčio gatvėje. Dėl to labai mėgstu internetą. Atsirado daugybė neįkainojamos filmuotos medžiagos, spektaklių ištraukų, kino filmų, muzikos įrašų. Tai nuolat auganti visata. Todėl studentų gyvenimas nūnai tūkstantį kartų lengvesnis nei mūsų laikais. Toji lengvybė, deja, kažkodėl vis dar išnaudojama nusirašinėjimui, o ne savojo požiūrio pagrindimui ir įtvirtinimui.

– Ką šiuo metu veikiate Vilniaus nacionaliniame dramos teatre?

– Kol kas dar nieko doro nenuveikiau. Šiuo metu skaitau pjeses, bendrauju su režisieriais ir rengiuosi kuruoti pavasarį vyksiantį lietuvių dramaturgijos festivalį "Versmės". Pakviestas Martyno Budraičio, nedvejodamas sutikau jam padėti.

– Esate išmanus dėstytojas. Daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose?

– Nemažai. Tarkim, į visų keikiamą feisbuką žiūriu itin teigiamai. Iš savo draugų kasdien gaunu tiek politinės ar kultūrinės informacijos bei darbinių nuorodų, kad faktiškai nebereikia nieko ieškoti specialiuose šaltiniuose. Anksčiau būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad važiuodamas į Klaipėdą Mažeikių autobusu su vienu įdomiausių rusų režisierių Konstantinu Bogomolovu aifono ekrane aptarinėsiu jo darbo perspektyvas Vilniuje. Aš prisitaikiau gana greitai. Tuo metu kai kurie, šachmatininkų terminologija kalbant, prarado tempą. Ir ne vieną. Tai yra pavėluotai padarė ėjimą ir atidavė iniciatyvą. Pažįstu garsių dėstytojų, kurie iki šiol nesugeba parašyti elektroninio laiško. Niekas man neįteigs, kad kontaktas su žmogumi ekrane yra menkesnis už gyvą. Anaiptol. Ekrane iškart gali eiti prie esmės. O štai gyvo pokalbio metu atliekame daugybę mandagumo judesių, prarasdami nemažai brangaus laiko. Esu už spartų bendravimą. Už greituosius šachmatus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. spalio 13 d. Šiauliuose.

1978 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas.

1978–1986 m. dirbo redaktoriumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstė Vilniaus universitete.

Nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto docentas.

2001 m. Lietuvos kultūros ministerija skyrė premiją už geriausią metų kultūrinę publicistiką.

2006 m. įteikta I.Simonaitytės literatūrinė premija. Taip pat skirta Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2005-ųjų knygą "Kitas pasaulis".

2010 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija "Už žaismingą ir ironišką eseistiką ir sakinio eleganciją".

2015 m. įteikta Jotvingių premija už poetinę kūrybą.