Nors pagal apklausų duomenis ateistų Lietuvoje yra kiek mažiau nei 2 proc., net 41 proc. šalies gyventojų nesutinka, kad ateistai galėtų viešai skelbti savo pažiūras per spaudą ar radiją, o 40 proc. mano, kad jie negali dirbti mokytojais. Taip LRT RADIJUI tvirtina ateizmą Lietuvoje tyrinėjusi Rasa Bendaravičienė. Jos tvirtinimu, ateistai daug dažniau palaiko žmogaus teises ir neretai apie religijas išmano daugiau nei patys tikintieji.

– Kaip susidomėjote tokia tema?

– Ateizmo tema Lietuvoje visiškai neištyrinėta. Užsienyje bent 10 metų daromi tyrimai ateizmo ir netikinčiųjų temomis, o Lietuvoje randame tik keletą kiekybinių duomenų, kurie netiesiogiai orientuoti į ateizmo tyrimus. Žinome skaitinių išraiškų – kiek yra ateistų, kiek jie toleruojami, bet daugiau apie juos nieko nežinome.

Pavyzdžiui, Lietuvoje yra tik 1,8 proc. ateistų. Iš pirmo žvilgsnio tai maža grupė, tačiau šalia jos yra dar 15 proc. žmonių, kurie savęs nepriskiria jokiai religijai arba yra jai abejingi. Iš viso tikinčiųjų Lietuvoje yra 80 proc. Iš jų – 94 proc. katalikų ar bent save tokiais laikančių. Bent atliekant sociologinius tyrimus, ateizmas Lietuvoje nustumtas į paribius, todėl susidomėjau šia tema, kad galėčiau ištirti kažką naujo.

– Ką rodo tai, kad ateizmas susilaukia dėmesio ne tiek daug mūsų mokslininkų?

– Galbūt taip yra dėl to, kad ateistų grupė maža. Daug dėmesio skiriama tyrimams apie religines mažumas, apie pačią Romos Katalikų Bažnyčią, jos vaidmenį Lietuvoje. Ateistai – nelabai ryški grupė, kurios veiklos visuomenėje nematome, mažai girdime apie ją televizijoje, radijuje. Galbūt mažai matome ir su ateistais susijusių kontroversijų, tačiau jų, žinoma, yra. Galbūt į jas nekreipiame dėmesio.

– Kas apskritai yra tie ateistai?

– Pati ateizmo sąvoka, jeigu kalbėtume visiškai paprastai, tiesiog reiškia netikėjimą Dievu, tačiau, žinoma, tai nėra taip paprasta. Šiuolaikinis ateizmas skiriasi nuo sovietinio. Savo darbe daugiau tyrinėju šiuolaikinį ateizmą, šiuolaikinius ateistus, kitaip tariant, naująjį ateizmą, kuris siejamas su tokiais visuomenės veikėjais, kaip Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas, Samas Harrisas, tačiau visuomenėje vis dar dažnai prisimenamas sovietinis ateizmas. Ateizmo pakraipas reikia skirti, nes jos skelbia visiškai skirtinga idėjas.

– Kas skiriasi?

– Idėjos, kontekstai. Šiuolaikinis ateizmas labiau skatina kritišką mąstymą, propaguoja mokslo idėjas, ragina netikėti prietarais, būti savarankiškais mąstytojais. Sovietinis ateizmas tiesiog buvo sovietinės ideologijos dalis. Iš esmės ji šiuolaikiniam lietuviui dažnai asocijuojasi su labai neigiamomis konotacijomis.

Taip pat skiriasi ideologai. Komunistiniame ateizme, komunistinėje ideologijoje buvo Karlas Marxas, Leninas ir kiti to meto veikėjai. Šiuolaikiniame ateizme yra ateizmo klasikai, tačiau patys patraukliausi šiuo metu – R. Dawkinsas, C. Hitchensas, S. Harrisas. Jais ir remiasi dauguma ateistų.

Šiuolaikiniam ateizmui labai būdinga kova už žmogaus teises. Taip pat ir savo, kaip ateistų, lyčių teises. Tai dar vienas komunistinio ir šiuolaikinio ateizmo skirtumų. Iš esmės šiuolaikinis ateizmas skatina kritišką mąstymą. Kažin ar komunistinėje visuomenėje šis mąstymas buvo labai skatinamas.

– Kodėl pas mus ateizmas apskritai siejamas su komunizmu?

– Tikriausiai dėl to, kad trūksta žinių. Trūksta elementarių žinių, kad šiuolaikiniame ateizme vyrauja naujos idėjos, kad tai – naujasis ateizmas. Žmonės galbūt vis dar bijo ne tiek paties ateizmo, kiek prisiminti komunistinę praeitį. Galbūt jie bijo rusifikacijos, nes ateizmas siejamas su Rusija, komunizmu.

Pasauliniai tyrimai rodo, kad šiuo metu daugiausia ateistų yra Kinijoje. Jie sudaro daugiau nei 50 proc. [Kinijos – LRT.lt] populiacijos. Tai kuria aliuziją, kad ateizmas yra šalia komunizmo. Kažin ar Kinijoje labai remiamasi šiuolaikinių ateistų idėjomis. Tai politinės ideologijos dalis. Naujasis ateizmas nėra tiesiogiai siejamas su politine ideologija.

– Kaip šiuolaikinis ateizmas atrodo Lietuvoje?

– Atlikau turinio analizę, tyrinėjau internetines publikacijas Lietuvoje. Ištyriau daugiau nei 400 straipsnių. Rezultatai iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai neigiami. Pusė publikacijų ateizmą vertina neutraliai. Tai nėra blogai. Trečdalyje publikacijų vertina neigiamai, kritiškai. Likusios – teigiamai, tačiau teigiamų publikacijų apie Katalikų Bažnyčią yra daugiau. Be to, publikacijose, kuriose vyrauja užsienio įvykių kontekstas, daug daugiau neutralių ir teigiamų publikacijų apie ateizmą. Straipsniuose, kurie susiję su Lietuva, daugiau neigiamų pasisakymų.

Dažniausia šių publikacijų tema – religijos vaidmuo visuomenėje. Taip pat vyrauja su bioetika, šeimos koncepcija susijusios temos, išryškėjo ir tokie įvykiai, kaip Seimo rinkimai. Ne paslaptis, kad ir lenkų partija [Lietuvos lenkų rinkimų akcija – LRT.lt] paskelbė keletą publikacijų, kritikuojančių ateizmą.

Iš esmės atrodytų, kad tyrimo duomenys nėra labai neigiami ateizmo atžvilgiu, tačiau konkretūs pavyzdžiai rodo ką kita. Vienoje publikacijoje buvo rašoma: „vėl išniro mutavę, sunkiai atpažįstamus pavidalus įgavę ateizmo demonai ir slibinai, naujai ataugusiomis galvomis ir į šlykštų kamuolį susivijusiomis naguotomis bei karpuotomis galūnėmis“. Retorika neigiamose publikacijose gana radikali. Šis pavyzdys nėra išimtis ar vienintelė tokio pobūdžio citata iš mano tyrimo. Apskritai kiekybiniai tyrimai rodo, kad tolerancija ateizmui nuo 2007 m. sumažėjo.

– Su kuo tai būtų galima sieti? Ar kažkas įvyko visuomenėje?

– Sunku spręsti. Tuo metu buvo daug įvykių, pavyzdžiui, popiežiaus rinkimai. Popiežius labai daug kalbėjo apie ateistus, kreipėsi į juos. Taip pat vyko Seimo rinkimai, buvo aptariama šeimos koncepcija, tam tikri bioetiniai klausimai. Galima teigti, kad kilusios diskusijos paskatino kai kurių žmonių neigiamą požiūrį ar tolerancijos sumažėjimą ateistų atžvilgiu.

Gana įdomu pažvelgti į tai, kas mažiausiai toleruojama. Žmonės nesutinka, kad ateistams būtų suteikta teisė rengti viešas eisenas ir dalintis savo literatūra viešose vietose. 51 proc. nesutinka su šia teise, 41 proc. nesutinka, kad ateistai galėtų viešai skelbti savo pažiūras per spaudą ar radiją, 40 proc. nesutinka, kad jie galėtų dirbti mokytojais. Galima sakyti, kad kas antras ar kas trečias žmogus nėra linkęs toleruoti ateistų ar kai kurių jų teisių.

– Retorika ateistų atžvilgiu stipri, netolerancija didelė. Vis dėlto pokalbio pradžioje paminėjote, kad jų veikla tarsi nėra nei labai matoma, nei jų yra daug. Kaip Jums atrodo, kaip tuomet visuomenėje susiformuoja toks stiprus neigiamas požiūris į ateistus, jeigu jie nėra labai matomi, jeigu jie savo pažiūrų plačiai nedemonstruoja, neturi tam erdvės?

–  Tai galima sieti su lietuvišku tapatumu. Lietuviškas tapatumas dažnai siejamas su katalikybe, nors apklausų duomenys rodo, kad dažnai katalikai Lietuvoje nėra praktikuojantys. [...] Ateistai yra kažkas už tos lietuviškos tapatybės. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinis atvejis. Suomija ir kitos šalys taip pat turi duomenų, kurie rodo, kad ateistai yra už tautinio tapatumo ribų, jie yra „tie kiti“, galbūt grėsmingi tautiniam tapatumui.

Svarbu paminėti, kad sovietinė praeitis ir istorija sukuria neigiamų konotacijų. Kita vertus, žiūrint į pasaulinius tyrimus, šalyse, kurios nepatyrė komunistinio režimo, ateizmas taip pat dažnai demonizuojamas, kriminalizuojamas. Tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės galvoja, jog ateistai labiau linkę į kriminalinius nusikaltimus.

– Papasakokite detaliau, kokia situacija kitose šalyse?

– Kiekybinės tendencijos gana panašios. Beveik visur jie sudaro mažą populiacijos dalį, tačiau užsienyje ateistinių organizacijų kur kas daugiau. Lietuvoje, kiek žinau, oficialių organizacijų neturime. Yra skeptikų draugija, kuriai prijaučia dalis ateistų, tačiau negalime sakyti, kad tai ateistinė organizacija, kurioje dalyvauja tik ateistai. Užsienyje šių organizacijų tikrai yra daugiau.

„Sunday Assembly“ – labai įdomus tokios organizacijos pavyzdys, kuris parodo, kad ateistai tarpusavyje gali turėti skirtingus požiūrius. „Sunday Assembly“ yra asociacija, vienijanti netikinčius žmones. Ši organizacija plečiasi, kuriasi būstinės įvairiose šalyse. Tai dar gana nauja organizacija, įkurta 2013 m. Savo forma ji labai panaši į bažnyčią: renkamos aukos, skaitomi pamokslai, tačiau pamokslų turinys apima humanistines idėjas, skatinamas kritiškas mąstymas, domėjimasis mokslu, mokslu žavimasi. Internete galima rasti šių susitikimų vaizdo įrašų. Tai tikrai labai panašu į bažnyčios pamaldas, todėl kiti ateistai kritikuoja tokios organizacijos susikūrimą, nes, anot jų, tai yra ateistinių idėjų iškraipymas.

– Grįžkime prie požiūrio į ateistus Lietuvoje. Ko gero, jis nėra vien neigiamas?

– Žinoma, nėra vien neigiamas. Yra ir teigiamų publikacijų, nors jų gerokai mažiau. Teigiamose publikacijose dažnai kalbama pačių ateistų vardu, galime įžvelgti įdomias tendencijas, kad ateistai itin skatina žmogaus teisių palaikymą. Dažnai šiose publikacijose vyrauja žymių mokslininkų pavardės, taigi matome, kad ateizmas itin orientuotas į švietimą, žmogaus teises. Jie dažnai išreiškia nusivylimą, kad jaučiasi represuojami.

Kai kuriose publikacijose galima pastebėti, kad jie savo situaciją prilygina homoseksualų situacijai Lietuvoje. Vienoje publikacijoje buvo rašoma, – jeigu homoseksualai gali išeiti į viešumą ir kovoti už savo teises, manau, pavyktų ir mums. Tai vienos skaitytojos laiško citata.

Teigiamose publikacijose išreiškiamas ateistų siekis dažniau išeiti į viešumą, būti labiau pripažintiems, galėti viešai reikšti savo įsitikinimus. Kaip minėjau, tokių publikacijų nėra daug. Teigiamos publikacijos dažnai yra skaitytojų laiškai arba jos publikuojamos tokiose skiltyse kaip „Nuomonių ringas“. Tai rodo, kad skatinama diskusija, tai nėra kažkokie informaciniai pranešimai ir publikacijos. Vadinasi, ateizmas įgauna pagreitį, Lietuvoje skatinamas žinojimas. Galbūt artimiausiu laiku sulauksime ir kažkokios organizacijos. Kol kas tokių tendencijų dar nematyti.

Socialiniuose tinkluose ateistai veikia gana aktyviai. Jie diskutuoja tarpusavyje, aptaria šiuolaikines tendencijas, įvykius Lietuvoje, Katalikų Bažnyčios veiklas ar veiksmus, tačiau dažniausiai internetine erdve ir apsiribojama. Taip pat kuriami įvairūs tinklalapiai, kuriuose skatinamas žinojimas, švietimas šia tema. Gana įdomu, kad internetinėse publikacijose, ypač antraštėse, išryškėjo, jog ateistai apie religiją dažnai žino daugiau nei patys tikintieji. Formuojamas visose srityse apsišvietusio ateisto įvaizdis.

– Kas dar nustebino, atliekant tyrimą?

– Galbūt įdomiausia buvo tai, kad kas penktoje publikacijoje ateizmas minimas šalia komunizmo. Tai rodo, kad ateizmas vis dar siejamas su komunistiniu, o ne šiuolaikiniu, naujuoju, turinčiu naujų idėjų ateizmu. Valdininkai, nepateisinantys krikščioniškų lūkesčių, gali būti pavadinti „ateistais komunistais“. Tokius pasakymus radau publikacijose. Tai taip pat paremia įžvalgas, kad ateistai viešoje erdvėje gali būti vaizduojami kaip keliantys grėsmę kolektyvinio tapatumo vientisumui. Religija yra tarsi politinio elito ideologijos rėmėja.

[...]

Ateizmas kartais įvardijamas kaip kai kurių socialinių problemų priežastis: patyčių, šarlatanizmo, žmogaus teisių pažeidimo, nedorybių. Jis laikomas destruktyvia, nemoralia, bloginančia gyvenimo kokybę pažiūrų sistema. Kai kur netgi įvardijama, kad tai yra mirties kultūra, kenkianti tiek asmeniui, tiek visai visuomenei. Nors kiekybiškai neutralių publikacijų yra daugiau, žiniasklaida stengiasi nuosaikiai vaizduoti ateizmą, matome, kad neigiama retorika iš tiesų yra radikali.

– Beklausydama Jūsų prisiminiau ir savo susidūrimus su ateistais. Viena vertus, jų atžvilgiu pastebima radikali retorika, kita vertus, prisimenu iš savo pastebėjimų, kad jų retorika tikinčiojo atžvilgiu taip pat pasižymi radikalumu. Ar man susidarė klaidingas įspūdis?

– Žinoma, yra įvairių atvejų, tačiau mano tyrime, nagrinėtose publikacijose, ateistų retorika buvo labiau kritiška negu radikali. Jie daugiau kritikuoja Romos Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje įvairiais klausimais, pavyzdžiui, bioetiniais. Taip pat kritikuojamas Bažnyčios kišimasis į politinius procesus. Žinoma, yra ir radikalių pasisakymų, bet tyrime jų radau labai mažai.