Gyvybės dirbtinai kurti nereikėtų, nes dar nėra žinomos ilgalaikės pasekmės, LRT RADIJUI teigia veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė. Nors pašnekovė pirmuosius in vitro būdu pradėtus šuniukus, gimusius dar vasarą, laiko mokslo laimėjimu, bet linki, kad atradimas būtų naudojamas geriems tikslams.

– Ar tai, kad JAV gimė pirmieji šuniukai, pradėti dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu, yra gera žinia?

– Teoriniu požiūriu – taip. Tačiau prieglaudos jau dabar pilnos gyvūnų, todėl nevertėtų taip džiūgauti. Be to, greit atsiras norinčių susigrąžinti savo jau pastipusį augintinį, o tai jau būtų didelis žingsnis atgal. Viskas turėtų vykti natūraliai, o ne in vitro (liet. stikle, mėgintuvėlyje). Nors tai kitoks metodas nei tas, apie kurį kalbame, jau nebėra natūraliai besikergiančių karvių – visos sėklinamos.

– Ar pavykęs bandymas gali padėti kovoti su gyvūnų ir net žmonių ligomis?

– Jei kalbame apie nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimą – taip. Per paskutinius 50 metų mes praradome ne vieną rūšį, kurios jau niekados nebus mūsų planetoje. Linkėčiau, kad šis pasiekimas būtų naudojamas geriems tikslams.

– Po kiek laiko metodas galės būti taikomas plačiau?

– Dirbtinis kalių sėklinimas, iš patinų paėmus spermą, jau senokai taikomas kinologų praktikoje. Tai pigiau, nei patelę gabenti pas patiną. Siūlyčiau prisiminti filmą „Šuns širdis“. Gyvybės nereikėtų kurti dirbtiniu būdu, nes dar nežinome, kokios šio metodo ilgalaikės pasekmės.