Jeigu reikėtų įvardyti jaunosios kartos muzikantą per kelias sekundes antrą valandą nakties, be didesnių pastangų į galvą ateitų Liutauro Janušaičio pavardė. Kaunietis, studijavęs prestižiniame Berklio muzikos koledže ir galėjęs likti Niujorke, grįžo į Kauną.

Nuo spalio Liutauras perėmė Kauno bigbendo vairą, pradėjo eiti meno vadovo pareigas. Su šiuo jaunu muzikantu siejamas bigbendo atgimimas ir pats Liutauras neslepia, kad nori suderinti palaipsniui keliamus meninius reikalavimus ir pagarbą dvidešimt penkerių metų Kauno bigbendo istorijai.

Be to, jis vienos seniausių šalies džiazo grupių – Dainiaus Pulausko seksteto narys. Liutaurą išvysime daugelyje džiazo festivalių, tarptautiniuose projektuose.

Šį savaitgalį Kaune atsirado dar vienas aspektas jungiantis Liutaurą su šiuo miestu. Buvusios "Undinės" patalpose duris atveria gyvos muzikos klubas "Orixo". Vienas šio didelio ir ambicingo projekto iniciatorius taip pat yra Liutauras. Ir nors, pasak jo, Kauno džiazo vandenys senka, ši vieta papildys Kauno kultūrinį veidą dar viena apčiuopiama iniciatyva

– Pradėkime nuo neseniai pasibaigusių gastrolių su Dainiaus Pulausko grupe. Ką tau, kaip muzikantui, reiškia dalyvauti šioje grupėje? Tu pakeitei vieną grupės senbuvių Rimantą Brazaitį.

– Mes turėjome kelių koncertų seriją Kinijoje, Honkonge. Puikūs renginiai, nepaisant tam tikros Kinijos politikos, šiuose festivaliuose nebuvo nė vieno kolektyvo iš JAV. Įdomu, kad kai kuriuos šios politikos aspektus tiesiogiai patyrėme patys, blokuojami socialiniai tinklai, kai kurie kiti puslapiai.

Tai nėra paskutinės gastrolės šįmet. Kiek vėliau išvykstame į Indiją. Neseniai Dainius išleido naują albumą, jį pristatyti planuojama gana plačiai. Kitąmet numatytos išvykos į Kanadą, Australiją, Izraelį, Čekiją, Maroką.

Esu nustebęs, kiek ši grupė yra žinoma užsienyje, tarp džiazo festivalių organizatorių. Esu laimingas, kad man teko pakeisti tokį žmogų kaip R.Brazaitis. Beje, tai lėmė ne konfliktinė situacija. Jis pats man pasiūlė prisijungti prie grupės vietoj jo, Dainiaus Pulausko sekstetą jis paliko dėl savų priežasčių. Tai kolektyvas su istorija ir dabartimi. Juo labiau Dainius neketina sustoti, o mano pirmieji dveji metai su šia grupe – tik įsibėgėjimas. Jis drasiai gali būti vadinamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi, grupę dažnai kviečia diplomatinės atstovybės, groti per valstybines šventes, minėjimus. Dainius – ir pats puikus diplomatas, stengiasi, kad kiekvienas grupės atlikėjas jaustųsi gerai. Grojame tik jo kurtą ir aranžuotą muziką – ji spalvinga. Beje, sekstetas netrukus minės dvidešimtmetį, tad visi didieji Lietuvos džiazo festivaliai mūsų laukia kitąmet.

– Grupės sudėtis šiek tiek pasikeitė, atjaunėjo. Kaip jautiesi grodamas su vyresniais kolegomis, kurie paprastai tituluojami Lietuvos džiazo grandais?

– Pasikeitus keliems nariams, grupė atjaunėjo. Nesu jauniausias. Domas Aleksa pakeitė Leonidą Šinkarenką, atėjo Kęstutis Vaiginis, kuris artimas mano kartai. Manau, kad Dainius motyvuoja atlikimo kokybės pokyčius, ieško, kas geriausia. Svarbu, kad grupės sudėtis kuo mažiau keistųsi, tai lemia užkulisinį darbą, gastroles.

– Turi dar vieną kūrybinį iššūkį. Dabar pradėjai eiti Kauno bigbendo meno vadovo pareigas. Tikriausiai tai visai kitokia patirtis, nei groti D.Pulausko sekstete? Kokį bigbendą radai atėjęs ir kokį tikslą sau keli artimiausiu laiku, kiek iškelsi kartelę?

– Nuo pat pradžių maniau, kad tai bus trumpalaikis pasiūlymas, o pralėkė jau treji ar ketveri metai su Kauno bigbendu. Tačiau yra kelios priežastys, kodėl save matau užimantį meno vadovo pareigas. Pirmiausia apie jį žinau nuo mažų dienų, savotiškai sekiau jo veiklą, net svajojau groti jame. Prieš dvidešimt metų tokie kolektyvai Lietuvoje buvo retenybė ir šiandien turime vos kelis bigbendus. Aš augau su tuo kolektyvu. Antra, nesinorėjo palikti bigbendo po tų trejų metų. Pamaniau, kad apsisukti ir išeiti būtų neteisinga, juk atėjo metas duoti. Man prieš akis iškilo ir Romualdas Grabštas, kuriam pavyko spręsti įvairiausias užkulisines problemas ir padaryti viską, kad bigbendas  atsirastų, gyvuotų, pelnytų savo reputaciją.

– Tavęs negąsdina bigbendo dydis ir asmenybių skirtumai bei spalvingumas?

– Faktas, kad tai nėra mažas kolektyvas. Daug skirtingų asmenybių, su kuriomis reikia komunikuoti ir susikalbėti, spręsti problemas. Bet aš matau perspektyvą kelti dabartinį meninį lygį. Tai – naujos programos, kokybė. Visos galimybės tam yra – statusas, patyrę muzikantai, tačiau rezultatai pasiekiami ne iš karto. Po truputį atrandu kalbą su muzikantais, bandau juos įkvėpti ir motyvuoti. Noriu, kad jiems būtų įdomu groti, pabustų kūrybinės ambicijos, pasikeistų požiūris į darbą. Nėra taip, kad ateini, groji, užverti natas ir pamiršti. Džiazo orkestras turi savų niuansų ir su jais visais kolektyvas nori susipažinti, gilintis ir nuolat mokytis. Šiuo metu bigbendas po truputį bunda iš žiemos miego ir turi pakilti. Reikia išspręsti daug ūkinių klausimų. Turime keisti įvaizdį, reikalingi profesionalūs įrašai, deramas matomumas. Tuomet miestas galės didžiuotis šiuo kolektyvu. Įžvelgiu šio darbo prasmę. Prireiks laiko, bet po trejų ar ketverių metų šis kolektyvas atrodys kitaip.

– Kaip Kauno bigbendo muzikantai priėmė pokyčius šį rudenį? Pastarųjų kelerių metų istorija buvo nerami.

– Nesu linkęs gręžiotis į praeitį, tačiau muzikantai nėra kvaili – jie supranta, kas vyko įstaigoje ir kaip ne visada teisingai su jais buvo elgiamasi. Meno koletyvo specifika yra kitokia nei įprastos įstaigos. Tam, kad darbas vyktų kokybiškai, o rezultatai apčiuopiami, reikalinga gera atmosfera – juk čia darbas nėra mechaniškas. Kiekvieno žmogaus asmenybė ir psichologinė būklė yra svarbi. Jeigu patiriamas spaudimas, savivertė ir pasitikėjimas smunka, atsiranda nepasitikėjimas, atmestinumas. Aukštos meninės vertės projektai pasimeta tarp komercinių. Negali apsimesti, kad viskas gerai, tai prilygtų ramiam knygos skaitymui viduryje karo lauko. Taip nebūna. Viena pirmųjų mano parengtų programų miestui skambės lapkričio 15 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, pristatysime popietę visai šeimai "Ponas saksofonas" su bigbendo saksofonininkais.